Jurgos Baltrukonytės ir Algio Kriščiūno šeimoje – naujas kūdikis

„Kai buvau maža, nemėgau pasakų, kurios blogai baigdavosi. Gal todėl ir naujoji mano knyga apie berniuką, užaugusį Raganų vaikų namuose ir vėliau patekusį į mišką, yra be galo šviesi, pozityvi ir turinti daug gerų žinučių“, – sako Jurga.

Naujoje jos istorijoje 7–12 metų vaikams „Auksinio vabalo paslaptis“, kurią, žinoma, iliustravo jos vyras Algis, susipina linksmi nuotykiai, fantastika, draugystė, vienatvė, ilgesys ir meilė. Čia veikia ne tik raganos, bet ir mieli juokingi miško žvėreliai, besirūpinantys žmonių šeima. Jie kalba ir elgiasi kaip žmonės!

„Kiekvienas knygos sakinys skleidžia jautrią žinutę apie mūsų šeimas, apie santykius ir laimę būti kartu. Mes esame skirtingi, kitokie, bet kiekvienas ieškome to paties – laimės ir namų, – taip savo knygą pristato Jurga.

„Auksinio vabalo paslaptį“ išleido leidykla „Alma littera“. Su Jurga Baltrukonyte kalbėjosi žurnalistė Laisvė Radzevičienė.

– Naująją savo knygą „Auksinio vabalo paslaptis“ pavadinote ilgai šlifuotu deimantu. Kodėl procesas užtruko? O gal kaltas perdėtas jūsų reiklumas?

– Mes tikrai esame labai reiklūs, ypač Algis reiklus mano netvarkingam darbo stalui ar rožiniams sportbačiams, o aš – jo pusryčiams su tunu ir uogiene. Tačiau tokios detalės, jei jų nevertinsime kaip pasaulio pabaigos, kelia tik juoką.

„Auksinio vabalo paslaptį“ rašiau rekordiškai ilgą laiką, trejus metus. Buvau net išsigandusi, kad niekada nebaigsiu, o baigti norėjau, nes istorija man labai patiko, įtraukė ir net linksmino, kai ją rašiau.

Užtrukau dėl to, kad mes, du menininkai, nėrėme į mums visiškai naują sritį – elektroninę parduotuvę, kuri suvalgė nemažai mūsų laiko, nes teko mokytis naujų dalykų.

Kai tik parduotuvė tvirtai atsistojo ant kojų, pradėjo šuoliuoti nestabdoma, grįžau baigti savo knygos. Dar Algio paklausiau, gal jis jau neturės laiko jos iliustruoti, gal man reikėtų ieškoti iliustruotojo.

Jis – užimtas žmogus, suprasiu, jei atsisakys. Kokį džiaugsmą patyriau, kai Algio akys užsidegė: „Gal išprotėjai?! Man laimė ir džiaugsmas iliustruoti tavo knygą!“

– Knygą skyrėte vaikams, kurie yra geri. Kas įeina į jūsų gero vaiko sąvoką?

– Viskas – ir bemiegės naktys, ir šypsenos, visi pirmi kartai, nuotykiai, išdaigos, naktiniai vakarėliai, naktiniai košmarai, durų trankymas, pokalbiai. Pamenu, mūsų dukra Paula per lietų su draugėmis iki ryto šokinėjo ant batuto.

Teko jai pasakyti, kad vertėtų šokinėti tyliai, nedainuojant, nes gali pažadinti kaimynus ir peršalti gerklę. Pokalbiai ir švelnumas vaikams, paaugliams yra tarsi nakties pagalvė ir jaukus užklotas, o tada rytas – ir vėl saulėtas.

Mūsų nauja knyga ir yra apie įvairias juokingas ar rimtas situacijas, kuriose užkoduotos filosofinės mintys. Aš nemačiau ir nesutikau nė vieno tobulo vaiko ir net nežinau, ar tokie išvis egzistuoja.

– Kokie vaikai judu su Algiu buvote patys?

– Algį visi vadino Saulyte, nes jis daug šypsojosi. Tik kartą gavo bart ir išvalyt kaimynų balkoną, kai apmėtė jį kiaušiniais. Nors buvo auklėjamas itin griežtai, dabar savo vaikų nedrįsta rimčiau pabarti.

Aš mėgau krėsti išdaigas ir sugalvoti nuotykių, su drauge esame pabėgusios iš darželio – todėl nesistebiu, kad kažkada tą patį atkartojo ir mano sūnus Julius. O kartą darželio auklėtojos jį rado medyje.

Tikiuosi, buvome nuostabūs, linksmi vaikai savo tėvams. Bet dar svarbiau, kai ratas sukasi, turime būti geri tėvai savo vaikams. Nekartoti savo tėvų klaidų, o širdyje turėti daug atsargų meilės. Supertėvų konkurse mudu su Algiu nedalyvaujame.

Knygą jau rašiau, net švietėsi jos vidurys, kai staiga į siužetą įsipynė visai nenumatyta linija. Ją paryškino mano trumpa savanorystė ligoninėse. Likdavau su vaikučiais, kurie laikinai atskiriami nuo šeimų arba išvis jų neturi, yra tarsi niekieno.

Tas jausmas, kai vaikas patenka į svetimą aplinką, patiria daugybę išgyvenimų, man tapo impulsu šiek tiek pakeisti siužetą ir pagrindiniam knygos herojui suteikti dar daugiau naujų spalvų.

Išbandyti save savanorės kailyje jau seniai svajojau. Dienos, kai su vaikais palatoje darai mankštą, mokai gimnastikos, pini kasas, valai ašaras, o kūdikiui padedi įsitverti į lovelę ir atsistoti, suteikia ir daug džiaugsmo, ir daug liūdesio, nes tu juk negali nuspėti tų vaikų likimo. Savo knygoje, pasakodama linksmai pasibaigusius rimtus nuotykius, norėjau padrąsinti ir tėvus, ir vaikučius, pasakyti, kad visos istorijos dažniausiai baigiasi gerai.

Savanoriaujant labiausiai įstrigo istorija, kai mama, vos pagimdžiusi, buvo atskirta nuo naujagimio dešimčiai parų dėl to, kad sirgo kovidu. Mama nuolat skambino į skyrių ir verkė, ją visi ramino, o mamą, tikiuosi, ramino mintis, kad jos naujagimė ne viena, o ant mylinčių savanorių rankų.

Jos nei dieną, nei naktį nepaleisdavo mažylės. Reikėjo matyti, kiek ašarų pasipylė skyriuje tą dieną, kai buvo pranešta, kad mama jau galės susitikti su savo mažyle.

– „Mes visi ieškome to paties – laimės ir namų“, – rašai knygoje. Kaip manai, kodėl kai kuriems tos paieškos būna labai skausmingos?

– Nes toks gyvenimas. Nėra nė vieno žmogaus, turinčio tokią pat istoriją. Kartais, skaitydamas knygas, gyveni herojų gyvenimą ir jau žinai – ar tokio norėtum, ar kažką keistum savo kelyje.

– Knygoje radau ir daug švelnaus humoro, ir nostalgiško liūdesio. Kaip išlaviravote tarp šių jausmų?

– Tai – realistinė knyga apie tikrus jausmus, kurie užplūsta mus kiekvieną rytą ir kiekvieną vakarą. Kaip rašo pirmieji mano skaitytojai: „Tai knyga, kurios nenorime paleisti iš rankų, skaitome jau kelintą kartą.“ „Mano sūnui didžiausią įspūdį padarė Raganų vaikų namų piešinys ir tvarka.“ Nuostabu, kad skaitytojai dėkoja už tai, jog mums tarsi pavyko perteikti jų šeimos emocijas.

– Knygoje veikia raganos ir, man labai patiko, raganiukas. Įdomu, ar raganos dar neišėjo iš mados?

– Iš mados išėjo tik mada. Dabar madingi visi stiliai ir personažai, svarbu, kaip juos pateiksi. Mano ragana Ėdrūnė turi daugybę prasmių, tai gali būti ir piktosios emocijos, kurios gyvena kiekviename iš mūsų.

– Į savo istoriją įpini šiandienos realijas: štai, atvyksta turtuolė ragana, kuri fotografuoja kiekvieną savo žingsnį̨, maisto kąsnelį̨ ir kelia nuotraukas į raganų „Instagram“. Ar šitaip mėgini knygą priartinti prie mūsų gyvenimo?

– Žinoma! Nereikia net kurti istorijų, jos vyksta kasdien aplink mus, užtenka tik jas vos pakeisti, pritaikyti.

– Jurga, kaip manai, kodėl tiek daug vaikų šiandien, net ir būdami šeimose, jaučiasi nereikalingi?

– Dėl to, kad tėvai dažnai labai užimti ir pervargę. Bet grįžę namo jie turėtų pirmiausia prasibrauti pro netvarką, jei ją randa, pro tuos kalnus išmėtytų drabužių, neplautų indų ir apkabinti savo vaiką, pasakyti, kaip jo pasiilgo per šią sunkią dieną.

– Kodėl knygos iliustracijos nespalvotos? Gal piešiniai be spalvų lavina vaikų fantaziją?

– Ši knyga skirta ne kūdikiams, ne mažyliams, o vaikams, kurie jau ir patys gali toliau kurti herojų charakterius, mintyse nuspalvinti vietas, kuriose vyksta knygos veiksmas. Šioje knygoje svarbiau ne ryškūs paveikslėliai, o įtraukiantis, intriguojantis tekstas.

– Ar galiu išduoti, kad knygos pabaiga labai jautri? Ką prisiminei ją rašydama?

– Kad stebuklų būna ne tik knygose.