Laura Geraščenko: Judesys - tai meilės sau kalba

Atkreipti dėmesį, įsiklausyti į kūno poreikius, per juos geriau pažinti save, išlaisvinti užspaustas emocijas ir pasinerti į unikalų gyvenimą transformuojantį šokį kviečia choreografės, režisierės, šokėjos, šokio judesio terapijos bei kūno judesio terapijos praktikės, šokio teatro „Judesio erdvė“ įkūrėjos Lauros Geraščenko užsiėmimai.

Šiais metais L. Geraščenko veda jau trečią šokio terapijos ir kūno judesio sesiją. Į užsiėmimų ciklą priimama nedidelė žmonių grupė, kuri pereina procesą nuo pradžios iki galo.

Pasak L. Geraščenko, šokio terapija ir kūno judesio terapija - labai plati ir gili sritis. Ją patirti galima per daugelį skirtingų temų.

Šiuo metu jūsų vedamų šokio vakarų ciklo tema vadinasi „Prisilietimo galia“. Kuo toks svarbus prisilietimas?

Pirmas dalykas, kurį pajaučia gimęs kūdikis, yra prisilietimas. Tai vienas iš esminių vaiko poreikių.

Prisiminkime, kad prisilietimas yra viena iš penkių meilės kalbų tiek vaikui, tiek suaugusiam.

Mūsų oda turi milžinišką atmintį. Labai dažnai šis neatsakytas poreikis vaikystėje veržiasi mumyse, kai suaugame. Mūsų širdys jo trokšta desperatiškai.

Bet būna ir atvirkščiai, kai prisilietimai baugina, kad žmonės jų vengia, nemėgsta. Juk mūsų oda yra ir mūsų vidaus apsauga, barjeras.

Ir tam tikri odos plotai yra susiję su mūsų vidaus sistemomis.

Prieš tai dvi grupės išbandė jūsų autorinę šokio ir kūno judesio programą „Penki ritmai“. Kas tai yra?

„Penki ritmai“ - tai judesio ir šokio praktika, kurią septintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje sukūrė amerikietė šokėja Gabrielle Roth.

Tai garsiausia pasaulyje sąmoningo šokio ir judesio praktika, padedanti save pažinti per patyrimą, paremta penkiais judėjimo būdais - tekėjimu, stakato, chaosu, lyrika ir ramybe, atitinkančiais penkias stichijas - žemę, ugnį, vandenį, orą ir eterį.

Penki skirtingi šokio ritmai sujungia struktūruotą, išbaigtą nuo pradžios iki galo vyrišką ir plastišką banguojančią moterišką energiją, kūrybinės energijos kupiną chaosą, polėkio, meilės pripildytą lyriką, ir visišką išorinį sulėtėjimą, kosminį būvį čia ir dabar, kai atrodo nieko nedarai, bet procesas vyksta.

Užsiėmimų dalyviai turėjo progos patirti, kuo ritmai skiriasi vienas nuo kito, pajusti savo ritmą.

Sąmoningai stebint save, keičiant ritmą, galima transformuoti ir savo kasdienybę.

Man asmeniškai ši praktika yra apie gyvenimo balansą, tarsi vienas iš raktų, padedančių jį kurti.

O apskritai tai labai plati tema, kurią galima taikyti tiek kasdieniame gyvenime, saviugdai, tiek kuriant choreografiją.

Nusistatymas, kad aš ne šokėjas, nejaučiu ritmo, negirdžiu muzikos, yra labai klaidingas. Jeigu turime kūną - vadinasi, galime judėti. Edgaro VITKEVIČIAUS nuotr.

Laura, baigėte teatro režisūros ir choreografijos studijas Klaipėdos universitete (dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademija). Pati esate šokėja, choreografė savo įkurtame šokio teatre „Judesio erdvė“. Kodėl ir kuo jus patraukė tokia specifinė kryptis kaip šokio ir kūno judesio terapija?

Kiekvienose studijose studentai kažką mėgsta ir pritaiko sau labiau, atranda savo metodiką ir specifiką pagal tai, kas man aktualu, kas veikia, kas padeda augti. Jeigu man padeda, tikiu, kad gali padėti ir kitam.

Choreografijos studijos buvo pagal mano širdį, pagal mano sielą, tačiau jas baigusi pajutau, kad kažko trūksta.

Labai myliu šiuolaikinį šokį ir baletą, nes tai mano sielos šokis, aš jame maudausi, tačiau atėjo toks laikas, kai man jo nepakako.

Stebėdama šokį scenoje ėmiau matyti jo abėcėlę, numatyti, kas bus toliau. Norėjosi kažko gilesnio.

Kai tik pradėjau taip galvoti, pamačiau skelbimą, kvietimą į šokio terapijos studijas.

Tai buvo Rusijos Aleksandro Giršono instituto dvejų metų trukmės programa, dėstoma Vilniuje. Man tai buvo būtent tai, ko ieškojau.

Iš Klaipėdos mes studijavome ją dviese: aš ir Dovilė Binkauskaitė. Tai buvo, regis, prieš keturiolika metų.

Pabaigusi šį kursą, dar atradau kūno judesio terapiją. Ją studijavau Londono integruotos kūno ir judesio terapijos instituto surengtame kurse Vilniuje.

Kūno judesio terapija nėra tas pats, kas šokio terapija, ji neria dar giliau, iki pat ląstelės anatomijos.

Kalbu ne apie tą anatomiją, kurią mes kaip šokėjai puikiai išmokstame, tačiau šokį iš kaulų, sausgyslių ar raiščių. Tai yra kitas lygmuo.

Šios studijos labai išplėtė mano ribas ir galimybes. Tada iš viso savo sukaupto bagažo išsigryninau tai, kas man buvo svarbiausia, ir pradėjau dalintis su žmonėmis. Pirmasis mano autorinis šokio judesio ir kūno judesio terapijos kursas buvo skirtas nėščiosioms.

Sakyčiau, sudėtinga ir rizikinga auditorija tokiems užsiėmimams...

Bet man tai atrodė labai svarbu.

Pati būdama trijų vaikų mama jau turėjau brangų bagažą patirties ir žinių apie natūralų gimdymą, kuriuo man atrodė būtina dalintis, nes juk niekas nepasako nėščiosioms, kas iš tiesų jų laukia, kas vyksta gimdymo / gimimo metu.

Kursai, skirti pasiruošti gimdymui, nesuteikia esminės informacijos moterims, kas vyksta su jų kūnais, nemoko pajusti savo kūno. Niekas nepasakoja moterims, ką gimimo metu patiria jų kūdikis.

Vėliau iš šio kurso išgryninau programą suaugusiesiems, kurią pavadinau „Mano stuburas - mano ašis“.

Atrodo, kad pati labai mėgaujatės šia savo veikla. Greta to dirbate su vaikais, paaugliais, kuriate spektaklius teatre „Judesio erdvė“. Kiek erdvės šokio ir kūno judesio terapija užima jūsų gyvenime?

Man norėtųsi, kad ji taptų pagrindine mano veikla, nes matau jos poveikį, matau, kad tik vos prisilietus prie šių dalykų, užsiėmimų dalyvių gyvenime prasideda didžiuliai procesai.

Beje, užsiėmimų dalyviai ir patys pasidalija savo patirtimis, pojūčiais. Man tai yra pati saldžiausia šių užsiėmimų dalis, nes jų atsiliepimai patvirtina, kad einu teisinga linkme.

Žinoma, kol kas tęsiasi ir kiti darbai, kuriais taip pat džiaugiuosi, nes mano darbas yra ir mano hobis.

Esu už tai labai dėkinga Dievui ir likimui, tėvams, kad leido studijuoti choreografiją.

Beje, šokio ir kūno judesio terapiją taikau visose savo veiklose, net dirbdama su vaikais, paaugliais, skiriu jiems improvizacijos užduotis, kurios padeda atpalaiduoti fantaziją, kurti, o sykiu stiprina jų savivertę, pasitikėjimą.

Labai sėkmingai kūno judesio terapijos principus taikau dirbdama su dramos aktoriais. Jiems ir man buvo labai didelis atradimas, kad kūno judesio terapija padeda kurti vaidmenis, atrasti labai netikėtus fizinius charakterio bruožus.

Man atrodo labai svarbus momentas, kad šokio ir kūno judesio terapijos užsiėmimus gali lankyti bet kokio amžiaus ar kūno sudėjimo žmonės, net ir tie, kurie niekada nešoko arba vengia, bijo šokti dėl vienokių ar kitokių priežasčių, kompleksų.

Nusistatymas, kad aš ne šokėjas, nejaučiu ritmo, negirdžiu muzikos, yra labai klaidingas.

Jeigu turime kūną - vadinasi, galime judėti.

Šokti galime visi.

Urtė

Man „Penki ritmai“ ir šiaip kūno judesio terapijos užsiėmimai yra pirmiausia apie pačią save. Apie tai, kad galiu save pažinti dar stipriau ir subtiliau.

Tai ėjimas gilyn, savęs pažinimas per judesius, kurių ankščiau gal net niekad neteko pajausti.

Tik per šiuos užsiėmimus supratau, kad man judesys yra tiesioginė meilės sau kalba.

Tai muzikos ir skambesių girdėjimas, pajautimas, kaip ir kada kūnas nori judėti.

Tai leidimas kūnui judėti, būti, išsireikšti taip, kaip jam norisi, ir taip, kaip jam reikia. Taip pat man šie užsiėmimai - apie ėjimą į kontaktą su kitais žmonėmis.

Subtilus ir kartais nekalbus ryšio užsimezgimas, leidžiantis patirti save per kito judesius ir prisilietimus.

Robertas

Pastebėjau, kad geriausiai jaučiuosi nugyvenęs dieną, kai per ją prasisuka visi penki ritmai.

Kai rytas prasideda palengva, plastiškai, kai darbe esu organizuotas, nuoseklus ir viską padarau „nuo iki“ stakato ritmu.

Tiesa, kartais įkrentu ir į chaosą, bet tik tam, kad iš jo išbrisčiau su nauja kūrybine idėja.

Laikas mano pomėgiams, artimiems žmonėms, draugams - tai mano gyvenimo lyrika, polėkis ir meilė.

O vakaras - tai natūralus ramybės, poilsio laikas iki pat užmigimo.