Jauni pedagogai pasirinko Kretingos rajoną

Reikalingos studijos

Stodama į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją Klaipėdos filialą (LMTA KF) šokio meno studijas Ema Marija Maslauskaitė turėjo galimybę pasirinkti gretutines pedagogikos studijas.

„Kai buvau pirmakursė, dar tvirtai nežinojau, ar baigusi studijas dirbsiu mokykloje, bet, žinant pedagoginių žinių svarbą, ilgai nesvarstydama jas pasirinkau“, – atskleidė Kretingos Simono Daukanto progimnazijoje šokių mokytoja dirbanti mergina.

Norint dirbti mokykloje, pedagogikos studijos yra privalomos. Gretutines šios srities studijas baigė ir kiti pirmus metus mokytojais dirbti rajone nusprendę jaunuoliai: tos pačios progimnazijos kūno kultūros mokytojas Henrikas Lubinas ir Kūlupėnų Motiejaus Valančiaus pagrindinės mokyklos muzikos mokytojas Vladas Augustinas Šopaga.

Per šias studijas 22-ejų Ema Marija susipažino su mokytojo darbu, atliko praktiką: „Ji leidžia pajausti ir nuspręsti, ar nori toliau eiti mokytojo, dėstytojo keliu.“

Emos Marijos nuomone, pedagogas privalo būti pabaigęs pedagogines studijas, susipažinęs su savo srities pedagogika, vaikų psichologija, vystymosi raida.

„Šios žinios yra svarbios norint pasiekti gerų mokymo ir mokymosi rezultatų, suteikia reikiamų žinių ir ypač svarbios tiek mokinio, tiek mokytojo gerai savijautai“, – atkreipė dėmesį ji.

Atlyginimas nėra svarbiausia

Kalbintieji jaunuoliai mokyti vaikus pradėjo vedini savo pomėgių, noro kurti, tačiau visi mokytojais tapo atsitiktinai. Vlado Augustino nuomone, daugumai mokytojų atlyginimas nėra svarbiausias.

„Manau, kad užtenka tiek, kiek gauname. Daugumą pedagogų vis dėlto į šią profesiją atveda ne pinigai, – tikino LMTA atlikimo meno studijas baigęs ir šiuo metu magistrą studijuojantis 25-erių V. A. Šopaga ir tęsė mintį:

– Niekada nenorėjau dirbti su klasėmis formaliajame ugdyme. Norėjau dirbti su pavieniais mokiniais, kaip ir buvau mokomas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje.“

Pirmasis mėnuo jaunuoliui nebuvo lengvas. „Dirbti su grupe vaikų yra ir baugu, ir kyla daug klausimų, nerimo. Po truputėlį pradedu priprasti ir perprasti sistemą“, – apie savo pradžią kalbėjo Vladas Augustinas.

V. A. Šopaga svajojo gyventi nedideliame miestelyje ar kaime, todėl dirbti Kūlupėnuose jam patinka: „Norėjau sukaupti žinių ir gyventi nedideliame kaime, kur galėčiau jomis dalintis.

Man svarbiausia – pasiekimai. Manau, kad mažesniame mieste galima kur kas daugiau pasiekti, o dideliame, kad ir kokio aukšto lygio specialistas būtum, liktum nepastebimas.“

Renkasi neformalųjį ugdymą

E. M. Maslauskaitė, baigusi studijas, pradėjo ieškoti darbo, susijusio su šokiais, tuomet gavo pasiūlymą dirbti progimnazijoje.

„Dirbant tiek formaliojo, tiek neformaliojo švietimo srityse man yra suteikiama daug laisvės kurti, šviesti vaikus kūrybiškai.

Šokio pamokoje, būrelyje svarbiausia – pažadinti vaikų kūrybiškumą suteikiant jiems laisvės kurti ir pažinti šokį įvairiose būsenose, formose, emocijose, o ne tik kaip gražių figūrų, judesių, muzikos garsų sąveiką“, – kalbėjo šokių mokytoja.

Mergina tikino, kad ją dirbti mokykloje paskatino progimnazijos administracijos supratimas apie jos darbo specifiką: „Gera jausti tiek mokytojų, tiek administracijos palaikymą, kai esi naujas mokytojas.

Aš esu meninio dalyko mokytoja, mane skatina dirbti tokie dalykai kaip laisvės, kūrybiškumo jausmas darbovietėje.“

Jos srityje daug jaunų žmonių pasirenka neformalųjį ugdymą: būrelius, kuria savo šokio studijas, nes ten vadovas ar mokytojas turi daugiau laisvės, dirba jam tinkamais metodais.

„Galiu pasidžiaugti, kad daugelis mano kurso draugų taip pat įsidarbino įvairiose šalies mokyklose ir pradėjo mokytojo karjerą“, – džiaugėsi pašnekovė.

Dauguma V. A. Šopagos kolegų, kurie kartu baigė studijas, taip pat dirba neformaliojo ugdymo srityje. „Kol kas esu paieškų etape. Negaliu pasakyti, kad tai ir noriu veikti likusį gyvenimą.

Sunkiausia ne mokyti vaikus, o biurokratiniai dalykai šalia to“, – atviravo muzikos mokytojas.

Henrikas Lietuvos sporto universitete baigė treniravimo sistemų specialybę, kartu ir gretutines pedagogikos studijas. „Kiek žinau, pedagogo kelią tarp mano bendramokslių kol kas pasirinkau tik aš“, – kalbėjo 25-erių H. Lubinas.

Prieš tai jaunuolis dirbo treneriu. „Darbas buvo tik vakarais, todėl dieną turėjau laisvo laiko“, – kodėl sutiko mokyti, atskleidė Henrikas.

Moko ateities kartą

Jaunieji šalies pedagogai vienbalsiai įvardijo, kad, norint dirbti mokytoju, reikia psichologinio pasirengimo. „Manau, kad labiausiai reikia susitvardymo, nes mokiniai kasdien bando išvesti mokytoją iš kantrybės“, – svarstė V. A. Šopaga.

Jaunuolis mano, kad mokytojo profesija turi būti prestižinė, jai turi būti skiriama daugiau dėmesio: „Mūsų darbas susijęs su ateitimi. Mes mokome būsimą kartą, manau, tai labai svarbu. Kol kas pastebiu, kad visi orientuojasi į dabartį ir nori greito rezultato.“

Pedagogo darbas taip pat reikalauja daug pasirengimo ir saviugdos. „Galbūt dėl to dauguma jaunų žmonių, ką tik pabaigusių studijas, dar vis gilina žinias ir augina save tokiam darbui“, – svarstė Ema Marija.

H. Lubinas paantrino, kad reikia turėti ryžto, taip pat suprasti darbo specifiką. „Trenerio darbas gerokai skiriasi nuo kūno kultūros mokytojo. Skiriasi bendravimas – mokytojas turi būti gerokai švelnesnis, suprasti kiekvieną mokinį, jį padrąsinti“, – įvardijo jis.

Neretai, kuomet pamokas dėsto jauni mokytojai, mokiniai labiau susidomi jų dalyku. „Dažnai tekdavo girdėti, kad kūno kultūros pamokose ankščiau sportuodavo vos vienas kitas mokinys.

Mano pamokose dalyvauja maždaug 80–90 proc. mokinių. Jie tikrai noriai sportuoja“, – įvardijo H. Lubinas.

Jaučiamas mokytojų trūkumas

Nors šiemet rajone pradėjo dirbti 8 jauni pedagogai, jų trūksta: šiais metais prieš rugsėjo 1-ąją trūko 13 pedagogų. „Mums pavyko juos surasti, tačiau numatome, kad ateityje trūks pedagogų“, – atskleidė Kretingos rajono savivaldybės Švietimo skyriaus vedėja Asta Burbienė, įvardijusi, kad rajone labiausiai reikia gamtos mokslų, geografijos, pradinių klasių mokytojų.

Viena priežasčių, kodėl jauni žmonės nesirenka mokytojo profesijos – nemotyvuojantis atlyginimas. „Krūvis yra didelis. Mokytojai turi dirbti ir su tėvais, ir su vaikais.

Nemažai žmonių neatlaiko tokio psichologinio krūvio“, – kalbėjo A. Burbienė. Kita priežastis – gyvenamoji vieta. Jauni žmonės taip pat ieško ir gyvenamojo būsto, renkasi tą vietą, kurioje lengviau jį rasti.

Kretingos rajone kol kas nėra atskirų priemonių, kurios skatintų atvykti jaunus žmones į rajoną ir dirbti ugdymo įstaigose, kaip tai yra daroma dėl gydytojų. Tačiau mūsų rajone jau yra svarstoma, kaip būtų galima paskatinti jaunus specialistus atvykti dirbti Kretingoje.

„Renkame informaciją, kiek 5 metų laikotarpiu mums reikės pedagogų ir koks galėtų būti trūkumas. Tuomet parengsime siūlymus, ką galėtumėte padaryti, kad juos pritrauktume.

Nežinau, kokiomis priemonėmis, bet tai daryti yra būtina, nes jau dega „raudona lemputė“, – apie kylančius iššūkius kalbėjo Švietimo skyriaus vedėja.

Nemažai pedagogų rajone turi dirbti keliose ugdymo įstaigose, kad susidarytų visas etatas, ir tai nėra patrauklu jauniems specialistams. „Dėl to ir kalbame apie mokyklų tinklo pertvarką.

Tai ne tik suvienodintų ugdymo sąlygas visose mokyklose, bet iš dalies išspręstų šią problemą“, – atkreipė dėmesį A. Burbienė.

Šiuo metu rajone dirbantys pedagogai vidutiniškai „į rankas“ gauna apie 1 tūkst. eurų. „Pedagogai uždirba labai įvairiai, viskas priklauso nuo tam tikrų sudedamųjų dalių: kvalifikacijos, krūvio, išdirbto laiko ir panašiai”, – paaiškino A. Burbienė.

---

Vidutinis rajone dirbančių pedagogų amžius – 52 metai. Iš viso dirba apie 700 pedagogų, įskaitant ir neformalųjį švietimą. Pensinio amžiaus jau yra sulaukę 64 pedagogai.

Savo, kaip pedagogų karjerą, šiemet 8 jauni specialistai pradėjo šiose įstaigose: Vydmantų gimnazijoje, Kretingos Simono Daukanto progimnazijoje, Kūlupėnų Motiejaus Valančiaus pagrindinėje, Kretingos Marijos Tiškevičiūtės mokyklose, Kretingos lopšeliuose-darželiuose „Ąžuoliukas“ ir „Žilvitis“.