Janina Urbikienė: „Mes per rimtai žiūrime į gyvenimą“

Asociacija „Mano miestas Klaipėda“ taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad J. Urbikienė prisidėjo ir prie Klaipėdos Šv. Pranciškaus Asyžiečio vienuolyno prieigose kuriamo išskirtinio sensorinio sodo kūrimo.

Ši oazė bus skirta autizmo spektro paliestiems vaikams, onkologiniams ligoniams ir jų artimiesiems, kuriems praleistos valandos sensorinėje aplinkoje palengvins socialinę adaptaciją, pagerins darbo įgūdžius bei padidins galimybę integruotis darbo rinkoje.

Atsiimti apdovanojimo J. Urbikienė į sceną lipo su didžiule palaikymo komanda - kolegomis ir vaikučiais - ir pabrėžė, kad ordinas yra ne tik jai asmeniškai, bet ir visai „Šv. Pranciškaus paukštelių“ įstaigai, bendruomenei ir „Vilties miestui“, nuo kurio viskas ir prasidėjo.

„Ačiū tėvams, vaikams, kad patikėjo šia idėja ir buriasi. Labai noriu palinkėti trijų dalykų sau ir visiems kitiems. Pirmas - žaiskime su savo vaikais. Net kai užaugame, žaiskime, nepamirškime, kad mūsų širdyje gyvena vaikas. Antras dalykas - skaitykime knygas.

Trečias - bendraukime tarpusavyje, leiskite vaikams pažinti ne tik savo šeimos narius, bet ir kuo daugiau aplinkinių žmonių. Tegul vaikai pažįsta pasaulį per mus supančius žmones“, - kalbėjo laureatė.

Po apdovanojimo ceremonijos J. Urbikienė sutiko pasidalinti mintimis su „Vakarų ekspreso“ skaitytojais.

Kaip jaučiatės, kai jūsų darbas buvo įvertintas ordinu?

Jaučiu didžiulę atsakomybę ir įsipareigojimą prieš dabartinę darželio bendruomenę, vaikus ir jų tėvus, taip pat prieš tuos, kurie dar prisijungs prie mūsų. Sykiu noriu paskatinti ir kitus kurti bendruomenes, skleisti džiaugsmą ir meilę. Pradėję nuo mažų bendruomenių, visas miestas ir visa Lietuva bus laimingesni.

Kas jus paskatino užsiimti tokia veikla?

Viskas prasidėjo labai paprastai - nuo savanorystės. Daug metų savanoriavau „Vilties bėgime“, vėliau buvau atsakinga už savanorius. Organiškai besiburiant bendruomenei joje atsirado mažų vaikų ir iškilo poreikis juos užimti. Vėliau atsirado ir darželio poreikis. Pranciškoniška dvasia jis yra lauko, gamtos darželis. Viskas klostėsi labai natūraliai, spontaniškumo nebuvo. Žingsnis po žingsnio viskas kūrėsi - baigiau studijas, rengėme stovyklas, po to atsirado darželis, kuris veikia jau dvejus metus.

Ką išskirtumėte kaip didžiausią pasiekimą, laimėjimą per darželio veiklos laiką?

Pirmiausia - bendruomenės kūrimas. Visi žmonės yra labai skirtingi, bet visi nori to paties - kad vaikai ir tėvai būtų laimingi.

Visi supranta, kad kiekvienas turi įnešti savo indėlį kuriant bendrą gėrį ir laimę.

Darželis negali būti įstaiga, į kurią atvedi vaiką, o paskui tiesiog pasiimi. Negali būti, kad tėvai nežino, koks tai darželis, kuo jis gyvena. Tai yra bendra - gyvenimas darželyje, namuose, laikas po darželio, savaitgaliais.

Visa tai yra ir turi būti susiję. Tik tada jaučiamas ryšys ir galima siekti dermės visose kitose srityse.

Spinduliuojate be galo daug meilės žmonėms ir miestui. Ne veltui ir ordinas vadinasi „Už meilę Klaipėdai“. Kaip jums jos nepritrūksta?

Oi, manau, kiekviename iš mūsų tos meilės yra, tik reikia ją surasti. Tai labai paprasta - žiūri į akis vaikui, tėvams, auklėtojams. Kai akys susitinka, užtenka nusišypsoti ir ta meilė natūraliai atsiranda akyse.

Atsiimdama apdovanojimą sakėte, kad net suaugus reikia nepamiršti žaisti. Kokie tie žaidimai ir kodėl tai svarbu?

Reikia pabandyti atrasti žaismingumą visose situacijose - tiek lengvose, tiek sunkiose, tiek kritinėse. Būtent žaidžiant gimsta geriausios idėjos.

Žaisdami mes atsipalaiduojame ir tada tarsi savaime atsiranda problemų sprendimai. Mes per rimtai žiūrime į gyvenimą. Reikia į jį žiūrėti taip, kaip žiūri vaikai - lengvai, neapkrauti galvos.

Turbūt turite ir daugiau idėjų, planų, svajonių, kuriuos norėtumėte įgyvendinti?

Taip, yra didelių svajonių. Darželis bus atsakingas už Jurgio Ambraziejaus Pabrėžos sensorinį sodą. Dabar vyksta statybos darbai, prasidėjo teoriniai mokymai, rugpjūčio mėnesį vyks ir praktiniai mokymai. Jei yra žmonių, kurie norėtų prisijungti, kviečiame - visos durys yra atvertos.

Kviesime žmones, kad jie ne tik padėtų jį prižiūrėti, bet gyventų dermėje su sodu, su augalais ir gyvūnais, kurie ten bus įkurdinti, kad vieni kitiems padėtume. Šiandien vienas žmogus gali jaustis stiprus ir padėti kitam, o vėliau tas, kuris yra silpnas, sustiprės ir taip pat padės kitiems.

Padėdami vienas kitam galime būti džiaugsmingesni. Taip ir visas miestas taps laimingesnis ir daugiau žmonių norės čia gyventi.