Iš ilgalaikės emigracijos grįžę lietuviai: gyvenimo komfortu Lietuva jau nenusileidžia Vakarų šalims

Tai pradeda jausti ir Lietuvos įmonių personalo skyriai – jie sulaukia vis daugiau gyvenimo aprašymų iš buvusių emigrantų.

Darbo rinkos ekspertų teigimu, šiuo metu tautiečiams sudarytos itin palankios grįžimo į tėvynę sąlygos, be to, užsienyje pagyvenę kandidatai neretai būna sukaupę spalvingesnį žinių, patirties ir įgūdžių bagažą, todėl įmonėse tokie darbuotojai yra laukiami ir vertinami.

Vieno kambario buto nuoma San Franciske – 2 tūkst. dolerių

Prie teigiamos praėjusių metų migracijos statistikos prisidėjo ir Laura Karaliūtė, dirbanti pardavimo projektų vadove Kauno elektronikos produktų gamybos įmonėje „Kitron“.

Laura daugiau kaip dvidešimt metų praleido „svajonių šalyje“ – Jungtinėse Amerikos Valstijose. Išvykusi į JAV, Laura baigė tarptautinio verslo ir vadybos bakalauro studijas San Francisko universitete. Beje, ant Lauros universiteto diplomo yra tuometinio Kalifornijos gubernatoriaus Arnoldo Schwarzeneggerio parašas.

Nors svajonių šalimi vadinamose JAV pragyveno daugiau kaip dvidešimt metų, Laurai tai nesutrukdė vos per mėnesį pasukti savo likimą 180 laipsnių kampu: ji įsigijo vienpusį lėktuvo bilietą, atsisveikino su tuometiniais darbdaviais bei draugais ir visiems laikams sugrįžo namo, į gimtąją Lietuvą.   

„Grįžti į Lietuvą yra daug paprasčiau, nei išvažiuoti į kitą šalį, kur tu visada būsi svetimšalis: nesvarbu, kaip gerai kalbėsi vietine kalba, tavęs visada paklaus, iš kur tu esi.

Supratau, kad namai yra ten, kur šeima, o aš jos labai ilgėjausi – ypač pirmaisiais metais, per Kalėdas. Atsimenu, paskambinu tėvams ir matau, kaip prie stalo švenčia visa giminė, o aš Amerikoje sėdžiu viena.

Buvo labai liūdna, apsiverkiau. Šis ilgesys neblėso visą gyvenimo JAV dvidešimtmetį“, – atvirauja Laura.

Nors tėvynės ilgesys nuolat skatino Lauros mintis apie grįžimą, tačiau šeimos, draugų bei artimųjų šilumos trūkumas nebuvo vienintelė tokio sprendimo priežastis.

San Francisko dangoraižius iškeisti į Lietuvos miškus ją taip pat paskatino suvokimas, kad didesnis atlyginimas ne visuomet yra kokybiško gyvenimo atspindys.

„Vieno kambario buto nuoma San Franciske mėnesiui kainuoja apie 2 tūkst. JAV dolerių, vadinasi, ir uždirbti turi daugiau, todėl sąlyginai didesnis atlyginimas iš tikrųjų nėra toks jau didelis.

Tuo tarpu Lietuva yra labai pasikeitusi, nepalyginamai išgražėjusi ir čia tikrai yra visos galimybės užsitikrinti sau geras gyvenimo sąlygas. Atlyginimas taip pat adekvatus: nėra net minties, jog ko nors „negaliu sau leisti“ – leidi sau ir pakeliauti, ir ką nors gražaus nusipirkti“, – šypsosi L. Karaliūtė.

Beje, vieno didžiausių duomenų analizės portalų „Numbeo“ duomenimis, Lietuvos gyvenimo kokybės indeksas yra 15 proc. aukštesnis už San Francisko: gyventi Lietuvoje yra saugiau, pigiau ir švariau.

Lietuva atlyginimais jau prisivijo Pietų Europos šalis

Vytauto didžiojo universiteto (VDU) mokslininkai dar prieš penkerius metus atliko tyrimą, kurio metu buvo nagrinėtos pagrindinės Lietuvos migracijos priežastys. Tyrimas patvirtino prielaidas, kad lietuvius išvykti svetur dažniausiai skatina ekonominės priežastys.

Vis dėlto per pastarąjį penkmetį Lietuvos darbo rinkoje įvyko daug reikšmingų pokyčių: padvigubėjo minimali mėnesinė alga, beveik 500 eurų išaugo vidutinis mėnesinis NETO darbo užmokestis, o kai kuriuose sektoriuose užfiksuoti ir dar didesni darbo užmokesčio šuoliai tam tikrų sričių specialistams, pavyzdžiui, dirbantiems elektronikos inžinerijos ar informacinių technologijų įmonėse.

Šią tendenciją pastebi ir darbo rinkos ekspertas, „Alliance for Recruitment“ partneris Andrius Francas. Jo teigimu, kai kurių specialistų darbo užmokesčio skirtumai Lietuvoje ir Vakaruose jau nebėra tokie akivaizdūs, todėl prasmės tęsti karjerą užsienyje taip pat nebelieka. Be to, pasak A. Franco, pastaraisiais metais Lietuva atlyginimais jau prisivijo Pietų Europos šalis.

„Kalbant apie darbininkus, tai jų darbo užmokesčio skirtumai vis dar yra gana dideli. Pavyzdžiui, Skandinavijos šalyse arba Jungtinėje Karalystėje atlyginimas kartais būna 2-3 kartus didesnis, palyginti su tuo, ką jie uždirbtų Lietuvoje.

Tačiau inžinerinės, IT bei kitų sričių specialistų atlyginimų skirtumas jau nebėra toks didelis, kalbame tik apie 20-30 proc. skirtumą. Mes jau dabar vejamės Pietų Europą ir tam tikrose srityse net išsilyginome su Ispanijos, Portugalijos, Graikijos atlyginimais“, – tikina A. Francas.

Jo teigimu, šiuo metu tautiečiams sudarytos itin palankios grįžimo į Lietuvą sąlygos: svetur pagyvenę   kandidatai turi spalvingesnį žinių, patirties ir įgūdžių bagažą, todėl mūsų įmonėse tokie darbuotojai yra laukiami ir vertinami.

„Darbdavio akyse sugrįžęs lietuvis turi begalę privalumų: jo nereikia mokyti nei kalbos, nei kultūros. Jis atsiveža platų žinių bagažą, darbo tarptautinėje ir tarpkultūrinėje aplinkoje patirtį. Be to, užsienyje gyvenęs asmuo labai gerai šneka toje šalyje vartojama kalba, o tai irgi yra didelis privalumas“, – apie iš emigracijos grįžusių darbuotojų vertę kalbėjo A. Francas.

Adaptacinis periodas tęsėsi pusmetį

„Juokingas buvo pasakymas, kad aš dar tikrai sapnuosiu San Franciską – tikrai jį sapnuoju, bet kartais tokius košmarus“, – šmaikštauja tęsdama pokalbį Laura, be gailesčio iškeitusi Jungtines Valstijas į ramų gyvenimą arti šeimos Kaune ir karjerą čia įsikūrusioje skandinavų įmonėje.

Išvykti iš šalies, kurioje praleidai beveik pusę savo gyvenimo – nemenkas iššūkis. Jam įveikti mūsų pašnekovei prireikė pusmečio. Vis dėlto adaptacinio laikotarpio metu Laurą stipriai palaikė šeima ir draugai, o motyvacijos kurti gyvenimą Lietuvoje įkvėpė naujas darbo pasiūlymas.

Elektronikos produktų gamybos įmonėje „Kitron“ įsidarbinusi Laura pasakoja, kad elektronikos pasaulis jai buvo svetimas, tačiau labai įdomus, todėl ji buvo pasiruošusi mokytis. Įdėjusi pastangų ir pagilinusi žinias, šiandien Laura dirba mėgstamą ir gerai vertinamą darbą, tačiau dabar jau – Lietuvoje.

„Kadangi dirbame su daug užsieniečių, darbas Lietuvoje man šiek tiek primena San Franciską. Bendraujame su įvairių tautybių žmonėmis: norvegais, vokiečiais, kinais, amerikiečiais, todėl šioje įmonėje galiu puikiai pritaikyti įgūdžius, kuriuos įgijau JAV. Be to, čia dirba nuostabūs žmonės, kurie mane labai šiltai priėmė.

Dirbti smagu, nes komanda yra labai draugiška: visi pasiruošę atsakyti, padėti, o kartais ir pasijuokti iš mano pusiau angliškų, pusiau lietuviškų išsireiškimų“, – džiaugiasi L. Karaliūtė.

Lietuvos lygumoms neprilygsta net Norvegijos fjordai

Pratęsti karjerą Lietuvoje, net jei esi grįžęs iš ilgametės emigracijos, tikrai įmanoma. Savo istorija tą įrodo ne tik Laura, bet ir jos kolega, automatizavimo grupės vadovas Dalius Leonavičius. Penkerius metus Norvegijoje praleidęs vyras patvirtina: užsienyje gaunamos pajamos buvo minimaliai didesnės, tačiau tokios buvo ir pragyvenimo išlaidos.

„Skirtumas yra, bet jis nėra toks didelis ir nepatogus, kad sakytum, jog Lietuvoje uždirbi visiškai nedaug, o ten – penkis kartus daugiau. Viską įvertinus gyvenimo komfortas Lietuvoje yra didesnis, nes gyveni savoje šalyje, tarp savų sienų.

Čia toks jauno, naivaus žmogaus mąstymas, kai įsivaizduoji, kad visur kitur bus geriau. Pakeliauji, atsikandi pasaulio ir pamatai, kad toje pačioje Lietuvoje yra tikrai geros gyvenimo sąlygos.

Iš tikrųjų net su šeima daugiau galimybių matėme Lietuvoje negu Norvegijoje: ten turi padaryti dešimt kartų daugiau, jog įrodytum savo vertę“, – prisimindamas emigranto gyvenimą pasakoja D. Leonavičius.

Pasak  inžinieriaus profesiją pasirinkusio Daliaus, jam buvo svarbu, kad jo darbovietė atitiktų ir jo vertybinius poreikius.

„Kadangi dirbau su skandinavais ir mačiau, kokia pas juos yra darbo kultūra, labai norėjau sugrįžęs į Lietuvą dirbti panašiomis sąlygomis. Sąmoningai ieškojau norvegiško kapitalo įmonės, kurioje galėčiau dirbti inžinerinį darbą.

Čia man ir buvo sudaryta terpė kūrybiniam inžineriniam darbui: dabar į darbą einu kaip į kokį hobį“, – teigia D. Leonavičius.