Irina iš Iziumo: labai dažnai sapnuoju savo namus, bet atsibudusi nusiraminu - esame saugios

Liūdnas moters žvilgsnis išduoda, kiek ji per paskutinius metus patyrė sielvarto, išgyvenimų ir nerimo, pirmiausia dėl savo artimųjų, šeimos, o taip pat - dėl ateities. Bet kažkur akių gilumoje spinduliuoja tikėjimas, kad gyvenimas susitvarkys ir viskas grįš į savo vėžes. Apie Irinos ir jos artimųjų istoriją ir kalbamės vienoje iš uostamiesčio kavinių, kurioje jau jaučiasi šv. Kalėdų dvasia.

Turbūt sunku būti toli nuo savo namų ir dar artėjant gražiausioms metų šventėms?

Nelengva, tikrai. Labai įvairios mintys užplūsta. Namų ilgesys...Pasiilgau savo vyro, su kuriuo jau septynis mėnesius nesimatėme gyvai. Jis yra medikas ir liko Ukrainoje. Gydo sužeistus Ukrainos karius, taip pat ir civilius gyventojus, kurie liko Ukrainoje. Pasiilgau giminaičių, draugų, bendradarbių, kurie prasidėjus beprotiškam karui pasklido po visą platų pasaulį. Su kai kuriais ryšį palaikau ir toliau, o kai kurių likimų net nežinau.

Sunku, labai sunku, kad taip atsitiko. Toli esame nuo gimtinės, bet svarbiausia - sveiki ir gyvi. Artėja Kalėdos ir Naujieji metai, kaip būtų gerai vėl visiems kartu prie šventinio stalo susėsti, pas kaimynus į svečius nueiti. Dabar išmėtyti visi ne savo noru, kaip kokie degtukai. Bet nieko, nepasiduodame ir tikime, kad mums ir mūsų Ukrainai išauš aušra.

Bet žiemos šventes vis tiek kukliai paminėsite ir būdamos Klaipėdoje?

Turiu dvi nuostabias paaugles dukras. Per šiuos metus jos labai suaugo. Klausia manęs, ar eglutę puošime. Aišku, kad puošime, ir jau dairausi, kokias dovanėles savo mergaitėms išrinkti. Kad ir kas atsitiktų, vis tiek pirmiausia liekame žmonėmis ir turime elgtis kaip žmonės. Žiūrėkite, net koncentracijos stovyklose žmonės, žiūrėdami tiesiai į mirtį, Kalėdas vis tiek paminėdavo. Švęsime ir mes. Aišku, ne taip, kaip anksčiau, bet švęsime. Šventės ir yra tam, kad žmogui suteiktų šviesos ir tikėjimo, kurio mums ir Ukrainai dabar labiausiai reikia. Mano mamai 72 metai, bet ji dar labai energinga. Ji švenčių proga iškeps savo pyragėlių su kopūstais ir grybais, kuriuos jau daug metų kepa per šventes. Nors ir ne visi kartu, bet bandysime išlaikyti dalį savo tradicijų, mums tai yra labai svarbu. Mūsų vyrai didvyriškai kaunasi už mūsų žemę, o mes gyvename dėl jų ir už juos meldžiamės.

Irina, kaip Jūsų šeimą užklupo karas, kokia jūsų istorija?

Tą ankstų žiemos ketvirtadienio rytą dar miegojome, kai vyrui paskambino kolegos iš darbo. Nors vyras kalbėjo tyliai ir stengėsi nepažadinti šeimos, aš išgirdau, kad prasidėjo kažkas baisaus, nes karo nuojauta jau kurį laiką tvyrojo. Puoliau žadinti dukterų. Vėliau pasigirdo oro pavojaus sirenos. Nors ir buvome kalbėję anksčiau, ką darytume, jeigu karas, bet tuo metu viskas galvoje ėmė suktis, prasidėjo panika ir baimė. Vyras nuramino, pasakė, kad viskas bus gerai, ir išskubėjo į gydymo įstaigą, kurioje dirbo. Mūsų paprašė susirinkti būtiniausius daiktus, pasiimti dokumentus ir būti pasiruošusiems išvažiuoti. Dar skambinau dukrų auklėtojoms į mokyklą, bet niekas nekėlė ragelio. Vėliau jau girdėjosi ir duslūs sprogimų garsai. Visas gyvenimas praskriejo prieš akis, buvo labai baisu, reikėjo raminti ir mergaites, kurios nesustodamos verkė ir klausė, ar mes liksime gyvi. Aišku, gaudėme bet kokias žinias per televiziją ir interneto portalus.

Kas buvo toliau? Kaip iš Iziumo atsidūrėte Klaipėdoje?

Dar kelias dienas likome namie. Bet darėsi vis pavojingiau. Nuolatiniai apšaudymai tai ten, tai ten. Nusprendėme visi kartu palikti namus ir vykti į Kyjivą. Ten gyvena mano brolis su šeima ir mano mama. Tėvukas jau miręs ir tų baisių dienų nesulaukė. Savo automobiliu išvažiavome į Kyjivą tikėdamiesi, kad karas ilgai neužtruks, o ir sostinės tikrai neužkariaus, ten gi milijonai žmonių gyvena. Nusprendėme, kad Ukrainos sostinėje bus saugiau, o ir visiems kartu kažkaip ramiau. Deja, klydome. Keliai jau buvo užpildyti automobilių, apšaudomi ir sunkiai pravažiuojami. Visgi pavyko mums dar patekti į Kyjivą. Tačiau įtampa augo ir reikėjo kažką daryti. Ilgai neužsibuvusios, aš, dukros ir mama draugo buvome nuvežtos į Vakarų Ukrainą, šalia Lvivo. Ten apsistojome pas tolimus giminaičius ir vis dar tikėjomės, kad ta beprotybė pasibaigs. Ta akimirka, kai paskubomis reikėjo atsisveikinti su vyru ir brolio šeima, kurie liko Kyjive, niekada nepasimirš. Aš su ja gyvensiu visą likusį gyvenimą. Iki dabar labai dažnai sapnuoju savo namus Iziume, kurie liko tušti ir, ačiū Dievui, nesugriuvę per visą šį pragarą. Bet atsibundu čia, Klaipėdoje, ir pirmiausia padėkoju Dievui, kad esame saugios ir virš mūsų ramus dangus.

Kaimynai liko gyvi, tai vis pažiūri mūsų namus, bet aplinkui labai daug kas sugriauta ir suniokota tų niekšų. Labai džiaugėmės, kai mūsiškiai išvadavo miestelį. Bet nežinau, kaip jame dabar reikia gyventi, nes jis visai be gyvybės. Vyras yra likęs Kyjive. Bet vis kalbame, kad po žiemos, kai atšils, jau važiuosime atgal ir bandysime iš naujo įpūsti gyvybę savo namams. Reikia grįžti namo, labai tikimės, kad iki pavasario karas aprims.

Kas lėmė, kad dar vėliau jūsų šeimą kelias atvedė į Klaipėdą?

Būdami Vakarų Ukrainoje matėme, kad karo veiksmai dar intensyvėja, aplink sproginėja bombos, žūsta žmonės. Tuo metu nemažai bendravau su buvusia savo klasės drauge, kuri jau anksčiau atvyko į Lietuvą, apsigyveno Kaune. Kvietė atvažiuoti, sakė, kad lietuviai labai draugiški, labai geranoriškai priima karo pabėgėlius.

Apie Lietuvą gerus žodžius dažnai girdėdavau iš savo amžinatilsio tėčio. Jis sakydavo, kad Lietuvoje gyvena darbštūs ir tvarkingi žmonės, jie ir prie Sovietų Sąjungos mokėjo gražiai tvarkyti savo šalį. Galima sakyti, kad meilė ir pagarba Lietuvai šeimoje mums buvo įskiepytos nuo mažens. Net jau tėčiui iškeliavus, kai žiūrėdavome namie „Euroviziją“, visada balsuodavome už Lietuvos dainą, o vyras visada čempionatuose sirgdavo už Lietuvos krepšininkus. Buvome tokie neoficialūs Iziumo lietuviai.

Pasitarę su vyru, nusprendėme, kad vyksime su dukromis ir mama į Kauną. Vyras jaudinosi dėl mūsų saugumo ir paragino vykti kuo greičiau. Tada pažįstami nuvežė iki Ukrainos-Lenkijos sienos. Ten mūsų jau laukė savanorių transportas, kuris nuvežė mus į Vilnių. Vilniuje pabėgėlių centre maloni moteris mums pasiūlė laikinai apsigyventi Klaipėdoje.

Ir kaip Jums Klaipėda?

Iškart pamilome šį miestą ir jo žmones. Čia sutikome labai daug vietinių žmonių, kurie ištiesė pagalbos ranką. Padėjo sunkią akimirką, kas kuo galėjo. Niekada negalvojau, kad toli toli nuo mano tėvynės gyvena tiek daug geraširdžių žmonių. Visą gyvenimą jiems būsiu dėkinga. Kai sugrįšiu į namus, tai mano namai bus atviri kiekvienam klaipėdiečiui. Dabar jau mano dukros turi draugių, kurios gyvena Klaipėdoje, aš irgi labai gerai sutariu su kaimynėmis. Labai graži Klaipėda. Visais metų laikais. Prieš Kalėdas ji irgi bus graži. O laukdama gražiausių metų švenčių aš gyvensiu su padėka jums, Klaipėdos žmonės, ir su didele viltimi, kad milijonai Ukrainos žmonių jau kitas Kalėdas galės sutikti savo jaukiuose ir šiltuose namuose.

Dėkoju Jums už pokalbį ir linkiu ramių artėjančių švenčių.