Indija: pasiruošti kultūriniam šokui neįmanoma

„Turbūt nėra tokios knygos, “blogo„ ar “vlogo", kuris paruoštų tam, ką Azijoje niekad nesilankęs turistas pirmą dieną patiria Indijoje. Beveik visi pojūčiai gavo tiek darbo, kiek seniai nėra gavę.

Akys raibo nuo kontrastų: čia moterys su įvairiaspalviais sariais, čia benamiai šunys ir besimėtančios šiukšlės, čia prekystalis su gėlėmis.

Iki nosies atkeliaudavo vis kiti kvapai: tų pačių gėlių nuo prekystalių, supjaustytų tropinių vaisių, smilkalų, vienas kitas nemalonus kvapas, vėl gėlės, vaisiai. Ir smogas.

Eismas - kažkas tokio. Atrodo, vienintelė taisyklė kelyje yra „kas pirmesnis, to ir pirmumas“. Važiuoja visi greitai, nuolat vieni kitiems pypina, kad būtų pastebėti. Vienu metu aplenkėm motorolerį - už vairuotojo sėdėjo moteris su sariu, atsisėdusi šonu ir dar laikanti plačiaekranį televizorių! Pėsčiuoju būti, regis, dar įdomiau, nes šaligatviai neegzistuoja, o kaip pereiti gatvę - rebusas, nes perėjos taip pat neegzistuoja", - pasakojo keliautoja.

Jurgita labai džiaugėsi, kad oro uoste ją pasitiko draugai. Tad jau pirmąją viešnagės Indijoje dieną keliavo su jais vakarieniauti į vieno viešbučio restoraną, nuo kurio prabangos lietuvei ir vėl raibo akys.

„Viskas buvo išklota marmuru, restorane laukė septynių kursų degustacinė vakarienė, bufetas su omarais ir t. t. Kontrastas buvo pribloškiamas, tiesiog negalėjau patikėti viskuo, ką tą dieną matau ir patiriu - nuo triukšmo ir šiukšlių iki prabangių viešbučių. Jaučiausi visiškai kitoje planetoje, kitame pasaulyje ir nuolat galvojau, ar tikrai buvo gera mintis iškeisti savo patogų gyvenimą Lietuvoje į kultūrinį šoką Indijoje“, - atviravo lietuvė.

Norėdavo pasislėpti nuo triukšmo

Nors ketvirtas pagal dydį Indijos miestas Čenajus nėra turistų itin lankoma vieta, tačiau čia vyko Jurgitos draugų vestuvės, todėl šis miestas tapo ir pirmąja lietuvės aplankyta vietove.

„Viskas iš pradžių atrodę sudėtinga, po kelių dienų ėmė aiškėti ir galiausiai pavyko suprasti, kaip šiame mieste jaustis patogiau. Nedidelėmis gatvelėmis kažkur pėstute paeiti nebeatrodė taip jau nejauku, tolimesniems atstumams pagelbėdavo “Uberis", su kuriuo netgi ir tuktukus galima išsikviesti.

Apie maisto gaminimą galvos nesukau, nes atradau nuostabiai jaukių kavinių, o kainos čia irgi nesikandžioja.

Praėjus adaptaciniam laikotarpiui jau buvau pasiruošusi tyrinėti apylinkes. Visgi supratau, kad apibėgti visko tikrai nepavyks, nes po kelių valandų gatvėje vis tiek dar jausdavausi pavargusi ir norėdavau pasislėpti nuo triukšmo. Lai gyvenimo tempas judrioje Indijoje būna lėtesnis", - juokdamasi pasakojo lietuvė.

Teko ir pasirgti

Deja, ne viskas keliautojai klojosi kaip iš pypkės. Būnant Indijoje sušlubavo sveikata.

"Sirgti kelionėje nėra malonus, bet, pasirodo, gana dažnas reiškinys. Patenki iš žiemos į +30 temperatūrą, kelionės stresas - ir organizmas nebesupranta, kas čia vyksta.

Atšokusi tris dienas draugų vestuvėse iškeliavau toliau tyrinėti Indijos, tačiau su kosuliu ir visai be balso. Atvykusią į Varkalą, mane priėmė svečių namų vadovas ir, išgirdęs kaip kosčiu, primygtinai pradėjo siūlyti keliauti pas gydytoją - kad dar labiau neįsisirgčiau. Neturėjau jėgų priešintis, o ir mintis neatrodė tokia jau prasta - jaučiausi nekaip.

Už valandžiukės sėdėjome ant motorolerio ir skriejome Varkalos gatvelėmis man nežinoma kryptimi, kalbėdami apie tai, koks neekologiškas maistas Europoje ir kaip greitai čia tas vakcinas nuo COVID'o sukūrė. Sustojome prie gydytojo kabineto nuosavame name, kabinetas buvo be durų, tik su užuolaidomis, o žmonės laukė ant suoliukų terasoje.

Atvykus mums išmušė numeriuką. Įėję į kabinetą žmonės neužsibūdavo ilgiau kaip 10 minučių ir už užuolaidų jau rikiuodavosi kitas, laukiantis eilėje. Prasilenkdavo išeinantieji su įeinančiaisiais vos ne ant slenksčio.

Greitai atėjo mano eilė. Užėjusi į kabinetą prisėdau prie gydytojo, papasakojau, kuo skundžiuosi. Gydytojas patikrino spaudimą, apžiūrėjo gerklę, paklausė plaučių per drabužius ir išrašė receptą.

Padėkojau, susimokėjau 200 rupijų (mažiau negu tris eurus) ir išėjau. Pakeliui namo sustojome vaistinėje, kur iš plastmasinės dėžutės ištraukė tablečių lapelius ir atkirpo tiek, kiek parašyta recepte - vieno vaisto penkias, kito septynias, buteliukas sirupo nuo kosulio.

Dar trys eurai. Prie vaistinės nusipirkau vaisių ir toliau su motoroleriu skriejome Varkalos gatvelėmis namų link. Gera, kai svetimoje šalyje žmonės pasirūpina", - netikėta patirtimi dalijosi Jurgita.

Lyg Dievo krašte

Keliautoja pasakojo, kad Kerala yra dar viena pietinė Indijos valstija, vietinių vadinama Dievo kraštu.

"Atvykusi į Varkalą, nedidelį Keralos miestelį, įsikūrusį ant įspūdingo raudono skardžio, tikrai kaip Dievo krašte ir pasijaučiau. Po chaotiško Čenajaus čia buvo taip ramu ir gera.

Augmenija žalia ir vešli, visur palmės, skirtingi paplūdimiai ir visi nuostabaus grožio. Virš galvų skraidantys nematyti paukščiai, o saulėlydžių grožį sunku apsakyti. Atrodo, kad ne paplūdimiais Indija garsi, bet visiškai nesuprantu kodėl!

Kadangi atvažiavau jau sirgdama, suplanuotas veiklas, tokias kaip banglentės ar rytinė joga, teko pamiršti. Grožėjausi gamta, mėgavausi maistu, kokosų vandeniu. Tiesiog buvau ten ir to užteko. Na, ir turėjo užtekti, nes vis kosėjau ir kosėjau.

Apsistojusi buvau svečių namuose, antrame aukšte. Vieną kartą būdama balkonėlyje taip užsikosėjau, kad kaimynai iš apačios išgirdę išlindo į kiemą ir klausė, ar man viskas gerai, ar turiu vaistų. Vaistų po apsilankymo pas gydytoją jau turėjau, bet sutikus tuos pačius kaimynus kitą dieną gavau iš jų sirupo nuo kosulio. Ech, tas žmonių gerumas", - pasakojo lietuvė.

Keistos vairuotojų paslaugos

Keliautoja aplankė ir Kočio uostą Keraloje. Šis Koči miesto pajūrio rajonas pilnas kolonijinės architektūros. Prieš šiame krašte pasirodant portugalams, Kočis buvo žvejybinis kaimelis, vėliau tapęs svarbiu tašku, jungiančiu Indiją ir Europą.

Rajonas, pasak jos, jaukus, viskas pasiekiama pėsčiomis, švaru, gražu. Daug kavinių, kuriose galima ir skanios kavos gauti, ir maisto, turistams pritaikyto, t. y. neaštraus. Daug meno. Tik esą reikia saugotis nepakliūti į turistų pinkles prie kiniškų žvejybos tinklų.

Jai to nepavyko.

„Atvykusi čia turėjau dirbti (darbostogos), tačiau nedarbo valandomis nusprendžiau ne tik tyrinėti apylinkes, bet ir sudalyvauti viename kitame kultūriniame renginyje.

Pakeliui į vieną kultūros centrą mane sustabdė tuktuko vairuotojas ir pasiūlė palydėti į vieną renginį. “Jums kaina bus ta pati, o aš gausiu kuro kuponą, kad jus atvežiau„, - paaiškino.

Kodėl ne. Sutikau. Vairuotojas kupono, deja, negavo, nes į renginius buvau registravusis iš anksto. Bet taip lengvai nepaleido: “Sėskit, aš jus pavešiu iki vaistinės, o po to nuvažiuokime į audinių parduotuvę.

Ten už atvežtus turistus mums vairuotojams duoda kuro kuponų. Jums nereikia pirkti. Aš vis tiek kuponą gausiu", - aiškino. Ir vėl sutikau.

Iš parduotuvės išėjau gana susižavėjusi sarių gausybe. Tuktuko vairuotojas susirūpino, ar nebūsiu tik ko nusipirkus: „Čia brangu! Geriau nuvešiu jus, kur pigesni sariai. Man pinigai yra pinigai ir jums pinigai yra pinigai.“

Vėliau vaikščiodama supratau, kad čia visi vairuotojai tokie „sąžiningi“ (juokiasi). Pasako, kad gaus kuponą tave kažkur nuvežę, o įkalbėti nusipirkti jau palieka parduotuvių pardavėjams.

Gal ir iš tos antrosios sarių parduotuvės mano vairuotojas irgi gavo kuro kuponą, kas ten žino. Bet, na, toks jau jų darbas šiame rajone", - įspūdžiais dalijosi lietuvė.

Rebusai

Pasak Jurgitos, visus pirmus kartus Indijoje galima apibūdinti taip - rebusai. O pirmų kartų čia pasitaiko kiekvieną dieną. Iš pradžių neaišku, kaip pereiti gatvę, tuomet nelabai aišku, kokios prekių kainos (kol atrandi, kur ir kaip jos užrašytos), kaip išsirinkti vaisius.

"O jei reikia traukinio bilietą įsigyti, pasijauti žmogus medalio nusipelnęs, kai pagaliau pavyksta. O man staiga prisireikė dar ir siuntinį išsiųsti į Lietuvą. Na, ne visai staiga, tiesiog draugų vestuvėms prisipirkau per daug suknelių. Nenorėjau toliau kelionėje jų turėti, juk keliauju lengvai!

Sudėjau viską, ko nebeprireiks į maišą, ir nužygiavau į Kočio uosto paštą. Nebesitikėjau, kad viskas eisis sklandžiai, ir greitai paaiškėjo, jog pašte nėra galimybės įsigyti pakavimo priemonių.

Viskas kaip ir būtų gerai, bet raštinių prekių parduotuvių čia nemačiau. Darbuotoja pasiūlė nueiti į vieną ar kitą parduotuvę ir ten rasti dėžę. Išėjau iš pašto, bet greitai pasimečiau, į kokią parduotuvę čia reikia eiti.

Užklausiau netoliese esančios suvenyrų parduotuvės pardavėjo. Jis griebė mano maišą, nusinešė į savo parduotuvę ir pasakęs „Aš padėsiu tau, tu padėk man“ pradėjo mano maišą izoliacine juosta vynioti. Sutrikau, o šis atsakė: „Nupirk ką nors iš mano parduotuvės.“

Suvyniojęs mano maišą galiausiai pasakė, kurioje parduotuvėje ieškoti dėžės, nes pats neturėjo, ir paragino ateiti su ta dėže pas jį - labai gražiai man viską supakuos. Ir dar liepė pažadėti, kad tikrai sugrįšiu ką nors nusipirkti.

Radusi minėtą parduotuvę, gavau atliekamą dėžę nemokamai ir nusipirkau izoliacinės juostos už 75 rupijas (mažiau nei eurą). Ogi susipakuosiu viską pati!

Gražiai visą dėžę apvyniojau, nusinešiau į paštą pasiruošusi susimokėti. Tačiau prieš priimdamas siuntą pašto darbuotojas panorėjo pasižiūrėti, ką siunčiu, ir liepė viską išpakuoti..." - kasdienybės Indijoje subtilybes vaizdžiai perpasakojo keliautoja.

Sužavėjo Bengalūras

Lietuvė buvo trumpam sustojusi Karnatakos sostinėje Bengalūre.

"Susidariusi vaizdą apie didelius Indijos miestus iš apsilankymo Čenajuje, buvau tikra, kad Bengalūre keliauti nenorėsiu. Užsisakiau čia svečių namų kambarį, kad galėčiau šiek tiek pailsėti po rytinio skrydžio iš Kočio, prieš naktinį traukinį į Hospetą. Traukiau link Hampio, kurį aplankyti jau seniai svajojau.

Iš oro uosto į centrą kelias buvo intensyvus - didmiesčio eismas. Bet nuvykusi į svečių namus visgi nusprendžiau patyrinėti miestą, ir jis man patiko! Čia daug įsikūrusių IT kompanijų, miestas modernus ir kartais vadinamas Indijos Silicio slėniu. Yra šaligatviai.

Juokas juokais, bet šaligatviai Indijoje retas reiškinys. Ir teko apsilankyti viename parke, kuriame radau tiek įspūdingų, nematytų medžių ir nė vienos šiukšlės! Net truputį gaila pasidarė, kad teturiu Bengalūre vos kelias valandas, norėjosi daugiau patyrinėti šį miestą. Bet kaip sau sakau - kiekviena neišlankyta vieta yra proga sugrįžti!" - pasakojo Jurgita.