Įkvepianti klaipėdiečių šeimos istorija: buvusi pacientė tapo šeimos nare

Kristinos kelias į šeimos namus buvo ilgas ir nelengvas, naujienų portalui tv3.lt sako Inesa ir Valentinas. Viskas prasidėjo nuo to, kad mergaitė buvo Inesos pacientė Klaipėdos respublikinės ligoninės Vaikų psichiatrijos skyriuje. 

Pirmą susitikimą prisimena ir šiandien

Mergaitės vaikystė nebuvo lengva – ji augo su mama, tėčio jos gyvenime nebuvo, o į vaikų psichiatrijos skyrių pateko dėl to, jog nematė prasmės gyventi.

„Iki pat 13 metų, jei neklystu, iki pirmojo atsigulimo į skyrių mergaitė augo tik su mama, tėčio niekada nepažinojo, jis nedalyvavo jos gyvenime. Ji buvo vienturtė dukra, augo su mama ir močiutė dalyvaudavo ganėtinai dažnai jų buityje. Mergaitė buvo ugdoma kaip labai stipriai socialiai deprivuota. Kai ji išėjo į darželį, situacija šiek tiek pasikeitė, nes ji pajautė laisvę, norėjo rasti draugų, prasidėjo savotiškas maištas prieš mamą, prasidėjo tarpusavio konfliktai. Mokykloje niekas neatkreipė dėmesio, galbūt atkreipė, bet niekur nebuvo kreiptasi dėl sudėtingos situacijos šeimoje“, – apie globotinės vaikystę pasakojo I. Golubovskaja.

Kristinai atsidūrus skyriuje, Inesa kartu su kitais specialistais suprato, kad, greičiausiai, problemų šaknys slypi šeimoje, todėl iniciavo kreipimąsi į vaikų teisių skyrių.

„Mergaitei papuolus pas mus, mes, savaime suprantama, vertiname visą situaciją, dirbame ne tik su vaikais, bet ir su visa šeima, nes visada keliame prielaidą, kad vaiko problemos pirmiausia ateina iš šeimos ir labai svarbu analizuoti, kas vyksta šeimoje. Susitikus su mama mums pasidarė aišku, kad yra didelė tikimybė, jog mergaitės psichologinės problemos ateina iš santykio su mama ir mūsų skyrius buvo iniciatoriai, kurie suprato, kad privalo kreiptis į vaikų teisių skyrių. Mes kreipėmės ten ir prasidėjo procesas – šeimos, situacijos vertinimas, mums teko dalyvauti posėdžiuose, vykdomuose vaikų teisių.“

Moteris pirmąjį susitikimą su mergaite prisimena lyg šiandien – tiek Kristinos išvaizdą pirmojo apsilankymo metu, tiek jos priešiškumą, su kuriuo teko susidurti.

„Pirmasis susitikimas įvyko maždaug prieš 4 metus mano darbe. Ten vaikučiai nepapuola be reikalo, ji turėjo labai rimtų psichologinių sunkumų. Pirmasis mūsų kontaktas buvo ganėtinai sudėtingas, nes ji buvo labai gynybiškai, priešiškai nusiteikusi ne tik prieš mane, kaip supratau vėliau, bet ir prieš visus žmones, nes jos pirminėje šeimoje taip buvo mokoma, tokios vertybės diegiamos, kad visi yra priešai, nori nuskriausti, pakenkti, padaryti ką nors negero.

Mergaitė labai priešiškai žiūrėjo, buvo juodai apsirengusi, juodai išsipaišiusi akis, žiūrėjo į mane iš padilbų visa pikta, nenorėjo kalbėtis, į skyrių nenorėjo gultis. Dažnai gydytojas prašydavo manęs, kad pakalbėčiau su vaikais, motyvuočiau juos gultis į skyrių. Pamotyvavau ir ji kažkaip sutiko, atsigulė į skyrių ir nuo to, manau, prasidėjo visa kelionė, kaip ji atvyko į mūsų šeimą“, – prisimena Inesa.

Namuose atšvęstos Velykos – lemtingos

Pastangų užmegzti kontaktą su mergaite įdėti teko išties daug – Kristina bijojo prisileisti svetimus arti savęs, nerimavo ir mokėsi pasitikėti žmonėmis. Inesa sako, kad dienų pasitaikydavo visokių, tačiau ryšį užmegzti pavyko.

„Dienų būdavo visokių – vieną dieną mergaitė nori pas mane ateiti, veržiasi į kabinetą, prašo, kitą dieną jau uždara, atsiribojusi, rodo visomis priemonėmis, kad nebenori pas mane eiti. Labai ambivalentiškas ryšys pradėjo formuotis, nepasitikėjimu grįstas – ir noriu, ir bijau“, – pasakojo pašnekovė.

Po vaikų teisių skyriaus įvertinimo, Kristiną nuspręsta perkelti į gerovės centrą, tačiau ten mergaitė praleido nedaug laiko – greitai vėl grįžo pas mamą. Tuo metu Kristina jau nebuvo Inesos pacientė, tačiau jos kartais susitikdavo pasikalbėti – kartais planuotai, o kartais visai netikėtai.

„Ji grįžo į mamos šeimą ir po to karto ji nebesigulė į skyrių, bendravome labai periodiškai, retai, bet susitikdavome kartas nuo karto tai gatvėje, tai susiplanuodavome susitikimą – išeidavome pasivaikščioti, pakalbėdavome, paklausdavau, kaip jai sekasi, kuo ji gyvena. Mergaitė bandė pateikti tuo metu, kad viskas jos gyvenime yra gerai – ji labai susitelkė į mokslus, tapo mokinių atstovybės prezidente ir tada buvo labai akivaizdu, kad jai nėra gerai, kad ji kenčia viduje“, – su apmaudu balse pasakojo I. Golubovskaja.

Kartu su vyru supratę, kad mergaitei nėra gerai, abu nusprendė – pasikvies Kristiną kartu atšvęsti Velykas. Kristinai buvo nejauku, tačiau ji perlipo per save, bendravo, o vėliau ir pati, esant progai, užsukdavo pasisvečiuoti.

„Aš išdrįsau pakviesti ją atšvęsti Velykų pas mane, Kristina labai nustebo dėl dviejų priežasčių – visų pirma, kad ją pakviečiau, nes laikiau savotišką atstumą nuo jos, nes žinojau, kad jai esu labai svarbi ir jeigu parodysiu daugiau dėmesio, mergaitei labai skaudės, jeigu nepaimsiu jos apsigyventi pas save. Kita priežastis – ji sakė, kad mes niekada nešvenčiame jokių švenčių, sakė, kad bus labai keista tai daryti. Mano nuostabai, ji sutiko, atvyko, atšventė Velykų šventę kartu su mūsų šeima.

Buvo atvejų, kad per mamos dieną ji pati savo iniciatyva atvyko pas mus, pasveikino mane, atnešė dovanėlių. Buvo labai akivaizdu, kad mergaitė nenori grįžti namo ir mums buvo labai skaudu matyti šitą situaciją.“

Džiugina matomi pokyčiai

Matydami, kad Kristinai jų namuose patinka, ji pati įvardindavo, kad juose jaučiasi saugiai, Valentinas ir Inesa pradėjo kalbėti, jog norisi suteikti vaikui saugius namus, ramybę ir apgaubti ją meile.

Valentinas neslepia, kad apmąstymų būta daug – reikėjo išlipti iš savo komforto zonos, tačiau, kad ir kiek minčių sukosi galvoje, užtrukę pusantro mėnesio paėmė Kristiną laikinai globai, o po dviejų metų nuo pažinties Kristina tapo nuolatine globotine.

„Pradėjom kalbėtis apie tai, kad viskas labai baisu, ar norime, ar nenorime, ar galime. Išeiti iš savo komforto zonos ir padėti vaikui, kuris turi savų problemų, tos problemos iš karto persikeltų ir mums. Buvo šiokių tokių baimių, diskusijų. Savaitę laiko, galima sakyti, tiesiog svarstymai buvo, kaip tai yra rimta.

Kaip yra sakoma, pačioje pradžioje yra medaus mėnuo su globotiniais. Mes turėjome tokį medaus mėnesį apie 2-3 savaites su vaiku, kada jis atrodo šilkinis, geras, viskas tobula, labai gražu, labai gerai. Paskui, po to medaus mėnesio, prasidėjo visi sunkumai – visko buvo. Ir pykčių, ir ant savęs pykstame, ir abejonių“, – prisimena Valentinas.

Sutuoktiniai džiaugiasi, kad dabar mato nuostabius Kristinos pokyčius į gerąją pusę – juk jai teko išmokti prisileisti žmones, suprasti, kaip funkcionuoja šeima, o dabar ji pati sau prisiima daugiau atsakomybių.

„Jai buvo sudėtinga atsipalaiduoti, ji buvo labai įsitempusi, susikausčiusi, nežinojo, kaip ir ką pasakyti, ką gali, ko negali. Ji sapnuodavo košmarus vis dar apie savo praeitį, šeimą, netgi apie mus iš baimės, kad mes jos nepriimsime. Būdavo, miega ji, mes išvažiuojame ir visa nerime – kur mes dingome, kodėl nepasakėme. Nesaugumo buvo labai daug ir iš mūsų, ir iš mergaitės pusės.

Dabar yra labai kardinaliai pasikeitusi situacija, ką šiandien matome, ji yra pasikeitusi – labiau atsipalaidavusi, išmokusi pagarbiai bendrauti, supranta, kokios yra tėvų funkcijos, kada į mus reikia kreiptis, kaip su mumis bendrauti, kaip bendrauti su draugais. Ji mokosi, yra daugiau atsakomybių prisiėmusi sau. 

Ji perėjo visus raidos etapus, kurių neišgyveno savo pirminėje šeimoje. Pradžioje ji buvo kaip mažas vaikas – jai reikėjo fizinio kontakto, ji labai glaudėsi, nepalikdavo mūsų, nepaleisdavo iš akių, prašydavo skaityti pasakas, šukuoti plaukus – jai tai buvo labai svarbu“, – pasakoja Inesa ir priduria, kad šią vasarą mergaitė jau susirado darbą, taupo pinigus ir turi labai racionalių svajonių.

Svarbiausia – palikti komforto zoną

Dabar Kristina jau baigusi 11 klasę, tačiau baimės, kad greit teks mergaitę išleisti į platųjį pasaulį, nėra. Valentinas sako, kad, jei tokio klausimo būtų sulaukę prieš pora metų, atsakymas būtų visai kitoks, tačiau abu šypsosi – visos baimės išnyko pamačius, kaip Kristina pasikeitė ir žengia į suaugusiųjų gyvenimą.

Paklausti, kokiomis pamokomis jų gyvenimą praturtino Kristinos priėmimas į šeimą, vyras pabrėžia, kad daugiausiai pamokų gavo globėjų kursuose – be jų, greičiausiai, būtų nepasiruošę emociškai ir perdegę, o Inesa pabrėžia, kad pokyčius labai sunku įsisavinti, nes jie įvyko viduje.

„Aš, asmeniškai, labai išmokau valdyti savo pačios emocijas, ko nemokėjau anksčiau – greičiau atleisti, pirma paklausti, o ne pirmiausia daryti prielaidas, ką buvau įpratusi anksčiau daryti. Aš, asmeniškai, mokiausi mylėti, nes, manau, kad šito reikia išmokti.

Mokiausi gerbti kito nuomonę, priimti kitokį žmogų. Iki tol, kol vaikas atvyko į namus, atrodė, kad tą labai gerai mokėjau, turint omenyje, kad esu psichologė, bet darbinėje aplinkoje yra lengviau įsileisti kitą žmogų, bet Kristiną įsileidome ne tik į namus, bet ir į širdį. Aš mokiausi mylėti, priimti ir manau, kad išmokau šių dalykų daugiau mažiau“, – šypsosi moteris.

Valentinas ir Inesa sako, kad, svarstant apie globą, pirmiausia reikia palikti savo komforto zoną – tik tada tobulėjame ir mokomės.

„Patariu palikti baimę šalia – ji, turbūt, nedingsta kurį laiko tarpą. Bet reikia priimti sprendimus žinant, kad tai gali pakeisti gyvenimus ir daug ko išmokyti. Reikia nebijoti mokytis, eiti pirmyn ir tiesiog daryti“, – šypsosi pašnekovė.