Į Nidą - dviračiu: kelios valandos kančios ir atsiduri rojuje

Kai vienas iš mano draugų „Facebooke“ parašė, jog atsilaisvino Nidoje esantis jo butas ir kviečia pasinaudoti galimybe čia porą dienų pernakvoti, pamąsčiau: kodėl gi ne? Juk čia nesu buvęs gal 5-6 metus, nors nuo Klaipėdos nėra jau taip toli - tik pusšimtis kilometrų.

Į kurortą - dviračiu

Neatbaidė ir tai, kad savaitės vidurys ir pats darbymetis, tačiau juk per karantiną visi išmokome dirbti nuotoliniu būdu - atidirbi iki 17 val. ir, kaip rusai sako, „Guliaj, Vasia“.

Taigi, antradienį baigęs darbus, kraunuosi kuprinę, į ją įsimetu darbo kompiuterį, dar sutalpinu sportinę avalynę, šlepetes, keletą rūbų, rankšluostį, būtinas higienos priemones ir šokęs ant dviračio imu minti jo pedalus.

Iki Juodkrantės dviračiu esu mynęs daugybę kartų, tad mintyse vis mąsčiau, kaip dar reikės numinti daugiau nei 30 km nuo Juodkrantės iki Nidos.

Tačiau tas nusiteikimas ir mintys pagelbėjo - Juodkrantę pasiekiau vos per 45 minutes ir nė kiek nepavargęs judėjau Nidos link.

Dviračių takas vietomis priminė kaimo šunkelį - asfaltas aptrupėjęs, duobėtas, tačiau visgi pavyko neišsibarškinti dantų (nors vietomis nedaug trūko iki griuvimo) ir pasiekti Nidą.

Tik įriedėjus į šį kurortą, akimirksniu užplūdo neapsakoma ramybė. „Čia tiesiog pulsuoja kurorto aura“, - mintyse sau pamąsčiau.

Kadangi jau buvo vakaras, beliko tik pavakarieniauti ir eiti ilsėtis.

Įspūdžių - milijonai

Jau septintą valandą ryto saulės spinduliai ėmė mane budinti ir pramerkęs akis nusprendžiau išeiti pasivaikščioti Kuršių marių pakrante. Kurį laiką pavaikštinėjęs ir prifotografavęs akiai mielų vaizdų, nustebau pačiame kurorto centre radęs kavinę, kur kava ir blyneliai su varške kainavo vos 4 eurus. Tokia maža kaina dėl to, jog pusryčiaujantiems kava - nemokamai.

Tada mintyse iškart pamąsčiau: „O kai kurie šį kurortą vadina pačiu brangiausiu Lietuvoje. O gal iš tiesų taip jau nėra?“

Žvilgtelėjęs į laikrodį supratau, kad jau metas žingsniuoti namo ir įsijungti darbo kompiuterį.

Pakeliui matomi vaizdai žavėjo - vaikštinėjo vos vienas kitas poilsiautojas, tad tokia ramybė mane tiesiog pribloškė. Negi šį kurortą taip paveikė karantinas ir sudėtingos užsieniečių atvykimo sąlygos?

Perpiet vienas vietos verslininkas man paaiškino visą situaciją: „Atvykite čia savaitgalį ir pamatysite, kokia gausybė atostogautojų čia bus. Tuomet reikės ir kavinėse paieškoti laisvos vietelės. O nuo liepos mėnesio čia bus gausu žmonių net ir darbo dienomis, kadangi prasidės intensyvus atostogų metas.“

Tada pamąsčiau: „Gal ir gerai, kad esu čia tokiu metu, nes ta ramybė po didmiesčio intensyvaus tempo ir nuolatinio skubėjimo man buvo tarsi atgaiva sielai ir mintims.“

Per tris Nidoje praleistas dienas fotoaparatu pavyko užfiksuoti šimtus įvairiausių įdomių nuotraukų, aplankyti Parnidžio kopą, išplaukti laivu prie kopų palydėti saulės, aplankyti Nidos žvejo etnografinę sodybą, Urbo kalną, paragauti Nidos verslininkų išrūkytos žuvies, atrasti iki tol nematytus specialius vabzdžių viešbučius ir dviračiu pakeliauti palei Kuršių marių pakrantę.

Daugiau įspūdžių iš Nidos - artimiausiuose „Savaitės ekspreso“ numeriuose.