Į garbiųjų miesto piliečių ložę priimti dar penki klaipėdiečiai

Klaipėdos kultūros magistrų apdovanojimo iškilmės prasidėjo tradiciškai - „Odės žiedui“ skaitymu. Apie kultūros magistrams teikiamą žiedą nuostabų literatūrinį pasakojimą, parašytą kultūros magistro Gintaro Grajausko, šiais metais perskaitė kultūros magistrė, muzikologė Daiva Kšanienė.

Šventės dalyviai pirmą kartą scenoje išvydo ir Klaipėdos kultūros magistrų trio: pianistą Saulių Šiaučiulį, birbynininką Vytautą Tetanską ir trimitininką Vytautą Grubliauską, kuris pamalonino jūrinės tematikos Eduardo Balsio kūrinių improvizacijomis.

Jūrinio identiteto formuotoja

„Šiemet 771-asis Klaipėdos miesto gimtadienis išskirtinis tuo, jog minime 100 metų, kai Klaipėdos kraštas susijungė su Lietuva ir Lietuva tapo jūrine valstybe“, - pažymėjo Klaipėdos meras Arvydas Vaitkus, sveikindamas į iškilmes susirinkusiuosius kultūros magistrus, garbius svečius ir miesto bendruomenę.

Ilgą laiką savo veiklą taip pat su jūra ir uostu siejęs A. Vaitkus pasidžiaugė galimybe paskelbti, kad komisija šiais metais Klaipėdos kultūros magistro žiedą skyrė Lietuvos - jūrinės valstybės identiteto formuotojai, jūrinės kultūros projektų iniciatorei, ilgametei Lietuvos jūrų muziejaus ilgametei direktorei Olgai Žalienei.

Gaila, tačiau toli nuo Lietuvos išvykusi O. Žalienė negalėjo dalyvauti iškilmėse, tad brangų apdovanojimą meras jai įteikė kiek anksčiau, o susirinkusiesiems buvo parodytas vaizdo įrašas, nufilmuotas ant laivo-muziejaus M52 „Sūduvis“ denio.

"Gyvenime svarbiausi yra žmonės, kuriuos sutinkame savo kelyje. Aš buvau apdovanota tais susitikimais. Mane visada lydėjo ypatingi žmonės, kurie atvėrė jūrinį pasaulį.

Būtinai turiu paminėti šviesaus atminimo Aloyzą Každailį, kuris pakėlė didžiąsias bures ir nustatė greitį, kurio mes visa komanda negalime mažinti.

Žmonės, kurie yra šiandien ir buvo dešimtmečius šalia, kurie kūrė Lietuvos jūrų muziejų, jūrinį Lietuvos identitetą. Tai yra bendraminčiai, širdies draugai, entuziastai, kūrėjai, kurie nenuvilia, kuriais galiu pasitikėti.

Dėkoju Klaipėdai ir Lietuvai, kuri suteikė galimybę kurti ir pildyti svajones", - sakė O. Žalienė, dėkodama už įvertinimą.

Menotyrininkui Petrui Šmitui (1941-2023) po mirties suteiktą Klaipėdos kultūros magistro apdovanojimą priėmė jo sūnus Mindaugas Šmitas.

P. Šmito relikvija perduota sūnui

Liūdna, kad nedalyvavo savo apdovanojimo iškilmėse ir menotyrininkas, pedagogas, aktyvus visuomenininkas Petras Šmitas (1941-2023). Jam Klaipėdos kultūros magistro titulas suteiktas, deja, po mirties.

Jautriame vaizdo įraše prisiminimais apie P. Šmitą pasidaliję jo bičiuliai ir kolegos vienbalsiai teigė, jog nelikus šio menotyrininko Klaipėdos kultūriniame gyvenime atsivėrė didelė tuštuma, nes jis dalyvaudavo ir žodį tardavo ir fotografuodavo visus parodų atidarymus ir daugelį kitų kultūrinių renginių.

Jis buvo sukaupęs didžiulį meno žinių bagažą ir dosniai juo dalindavosi paskaitose, straipsniuose. Jis buvo aktyvus visuomenininkas, Mažosios Lietuvos Klaipėdos krašto bendrijos pirmininkas. Jo iniciatyva Klaipėdoje įamžinti visi čia gyvenę Tilžės akto signatarai.

„Penkiasdešimt metų tėvas atidavė Klaipėdos menui, kultūrai, sukaupė didžiulį šio miesto kultūrinio gyvenimo archyvą. Didžiuojuosi būdamas jo sūnus“, - sakė Mindaugas Šmitas, atsiimdamas kultūros magistro apdovanojimą.

O meras pažymėjo, kad Klaipėdos kultūros magistrams teikiamas žiedas, kuris yra renesansinio auksinio su deimantais žiedo, rasto Klaipėdos piliavietėje, tiksli replika, sukurta juvelyro Vido Bizausko, taip pat ir juvelyrinis garbės piliečio ženklas yra ne tik brangus ir išskirtinis daiktas, tai yra relikvija, kuri liks vaikams, anūkams.

„Aš šiam miestui atidaviau tik penkiolika savo gyvenimo metų, tačiau visus tuos metus stengiausi, kad į Klaipėdą atvažiuotų gyventi ir kurti daugiau jaunų žmonių“, - sakė Klaipėdos kultūros magistras, aktorius, režisierius, teatro pedagogas Valentinas Masalskis.

Kultūros karininkas

Kultūros magistro vardas šiais metais suteiktas ir Lietuvos nacionalinės premijos laureatui, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Klaipėdos fakulteto profesoriui, Klaipėdos jaunimo teatro ir Taško teatro įkūrėjui, režisieriui, aktoriui Valentinui Masalskiui. Pristatydami V. Masalskio asmenybę ir nuopelnus Klaipėdai jo kolegos, bendraminčiai, bičiuliai, studentai akcentavo talentą kurti, įkvėpti, motyvuoti ir burti žmones.

„V. Masalskis yra kultūros karininkas, kuris gali sukurti kultūros žmonių kariuomenę ir kovoti už ypatingą požiūrį į teatrą, į menininką ir į žiūrovą“, - reziumavo violončelininkas Mindaugas Bačkus, skirdamas laureatui muzikinį sveikinimą.

„Dėkoju žmonėms, kurių dėka atsidūriau šioje gražioje kultūros magistrų kompanijoje. Jie Klaipėdai paskyrė visą savo gyvenimą. Aš šiam miestui atidaviau tik penkioliką savo gyvenimo metų, tačiau visus tuos metus stengiausi, kad į Klaipėdą atvažiuotų gyventi ir kurti daugiau jaunų žmonių. Šiandien man Klaipėda atrodo kaip brandus, maždaug 60 metų žmogus, o aš noriu, kad jos veidas būtų jaunas, kad jaunos šeimos čia kurtųsi, gyventų, augintų daug vaikų. Todėl visaip gundau, vilioju jaunus žmones pasilikti ir kurti Klaipėdoje“, - atsiimdamas apdovanojimą kalbėjo V. Masalskis.

Klaipėdos miesto garbės piliečiu tapo ilgametis Klaipėdos politikas, aktyvus visuomenininkas, publicistas, rašytojas, Klaipėdos universiteto docentas Vytautas Čepas.

Apie garbę ir abejonę

Kartu su Klaipėdos kultūros magistrais šiais metais paskelbtas ir Klaipėdos miesto garbės pilietis - ilgametis Klaipėdos politikas, aktyvus visuomenininkas, publicistas, rašytojas, Klaipėdos universiteto docentas Vytautas Čepas.

Garbės piliečio apdovanojimui V. Čepas pristatytas kaip vienas iš Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Klaipėdoje ir Lietuvoje steigėjų ir aktyvus jo narys, Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Seimo narys, TSRS liaudies deputatas 1989-1990 metais, Klaipėdos miesto liaudies deputatų tarybos deputatas ir Tarybos pirmininkas 1990-1995 metais.

Prisimindamas tą laikotarpį V. Čepas apibūdino kaip baisų. „Pirmosios Tarybos nariai dirbdavo keikdami vienas kitą ir net kibdami į atlapus. Tai buvo tokia demokratijos mokykla, kokios užtektų visoms po mūsų buvusioms taryboms kartu sudėjus“, - sakė V. Čepas, dėkodamas savo bendražygiams, merui, kuris tada buvo dar jaunas, tačiau nepamiršo tų laikų iššūkių, ir žmonai Ramutei, kuri rūpinosi vaikais, gamino valgyti ir prižiūrėjo namus, kol vyras garbingai dirbo.

„Kažkada suvokiau, kad garbė ir abejingumas negali miegoti viename guolyje. Esi arba garbingas, arba abejingas. Lietuvių kalboje yra du panašūs žodžiai: abejingumas ir abejonė, tačiau vienas turi neigiamą, o kitas teigiamą reikšmę. Dekartas yra sakęs: “Abejoju, vadinasi mąstau."

Abejonė taip paveikė mano gyvenimą, kad aš daug metų negaliu abejingai žiūrėti, kaip griaunami mūsų šeimos pamatai, kaip niekinama, žeminama lietuvių kalba, kaip vyrai verčiami būti moterimis, o moterys - vyrais, kaip niekinama tautos kultūra, po presu spaudžiami meno, kultūros veikėjai, didžiai nusipelnę Lietuvai.

Net Dainų šventė, kuri buvo gaivus gurkšnis sovietmečiu, dabar traktuojama kaip baisus sovietinis palikimas.

Dažnai apie savo abejones kalbu, rašau. Už tai įsigijau draugų ir priešų. Galbūt tai, kad tai pastebiu ir nebijau pasakyti savo nuomonės, net žinodamas, kad dėl jos galiu įgyti priešų, ir yra vadinama garbe", - samprotavo V. Čepas, priimdamas Garbės piliečio ženklą.

Dėkodama už įvertinimą žurnalistė Gražina Juodytė sakė, kad tokios padėkos vertas kiekvienas „Klaipėdos akvarelių“ herojus, kuris pasitikėjo žurnaliste, atvėrė jai savo namų duris ir pasakojo apie savo, savo šeimos gyvenimą Klaipėdoje.

Padėka žurnalistei

Šiais metais pirmą kartą tos pačios kultūros magistrų ir Garbės piliečio apdovanojimų ceremonijos metu įteikta ir Klaipėdos mero Arvydo Vaitkaus padėka už viso gyvenimo darbą. Ji skirta dienraščio „Vakarų ekspresas“ žurnalistei, istorinės publicistikos knygų „Klaipėdos akvarelės“ autorei Gražinai Juodytei.

Dėkodama už įvertinimą Gražina sakė, kad tokios padėkos vertas kiekvienas „Klaipėdos akvarelių“ herojus, kuris pasitikėjo žurnaliste, atvėrė jai savo namų duris ir pasakojo apie savo, savo šeimos gyvenimą Klaipėdoje.

„Nesusireikšminu, bet tikiu, kad kada nors šios knygos pravers mokslininkams, kurie toliau “gliaudys„ mūsų Mėmelio-Klaipėdos istoriją. Jie “Klaipėdos akvarelėse„ atras, ką šio krašto žmonės valgė prieš 200 metų, kaip šoko, rengėsi, sužinos, kokie iš tiesų sunkūs buvo pokario metai“, - sakė G. Juodytė.