Gyvybės draudimo konsultantė susitikimą su pirmuoju klientu prisimena iki šiol: jautėsi lyg per egzaminą
2014 metais moteris paskutinį kartą uždarė samdomo darbo duris ir, sekdama gyvybės draudimo srityje jau dirbusio vyro pėdomis, tapo gyvybės draudimo konsultante.
Išeidama iš darbo, R. Basevičienė sulaukė ir nesupratimo, kaip galima palikti gerą darbą ir išeiti į nežinią, ir įspėjimų, kad, dirbant kartu su vyru, šeimoje prasidės pykčiai.
Pasak moters, viskas išėjo atvirkščiai: ryšys dar labiau sustiprėjo, nes šeima turi apie ką kalbėtis ir siekia tų pačių darbinių tikslų. Tiesa, jos vyras nuėjo kiek kitu keliu ir šiuo metu vadovauja visam skyriui.
Roma neslepia, kad jos darbo pradžia buvo sunkesnė nei daugelio kitų kolegų, todėl būta ir nusivylimo, ir ašarų.
Per pirmą susitikimą drebėjo rankos
„Kiekvienas konsultantas klientų pirmiausia pradeda ieškoti nuo savo aplinkos žmonių. Kadangi mano vyras per keletą metų apie gyvybės draudimą buvo pasikalbėjęs beveik su visais draugais ir giminaičiais, aš tokio rato nebeturėjau", – pasakoja R. Basevičienė.
Susitikimą su pirmuoju reikliu klientu Roma prisimena iki šiol, nes tuomet jautėsi lyg per egzaminą: virpėjo balsas, o rankos drebėjo taip, kad buvo girdėti, kaip į stalą barbena rankose laikomas tušinukas.
Iki karantino beveik visos sutartys būdavo sudaromos gyvo susitikimo metu, o susitikimai trukdavo ir dvi, ir net tris valandas.
„Per tiek laiko žmonės įsileidžia į savo gyvenimą tiek, kad gyvybės draudimo konsultantas tampa kone jų šeimos dalimi. Stengiuosi visų klientų, su kuriais esame sudarę sutartis, numerius išsisaugoti telefone. Būna, klientai nustemba, kai aš atsiliepiu į jų skambučius, kreipdamasi vardu. Ryšį palaiko, atrodytų, smulkmenos", – dalijasi R. Basevičienė.
Lemtinga žinia Kūčių išvakarėse
Įsimintiniausias įvykis gyvybės draudimo konsultantės praktikoje nutiko prieš keletą metų.
Vieną dieną į Romos biurą atėjusi klientė paprašė padėti nutraukti seniai sudarytą sutartį. Šios moters finansinė padėtis buvo ypač prasta: teko rinktis, ar mokėti įmoką, ar nusipirkti maisto.
„Būčiau galėjusi lengva ranka supildyt prašymą ir per penkias minutes paleisti klientę namo. Bet, peržiūrėjusi jos turimas apsaugas, supratau, kad nieku gyvu negaliu leisti nutraukti tą sutartį. Iki pensijos moteriai buvo likę kokie septyneri metai.
Klientė tikėjosi, kad, pagerėjus situacijai, po kokių metų vėl galės sudaryti naują sutartį, tačiau buvo akivaizdu, kad tokios palankios sutarties iš naujo sudaryti nepavyks, nes ir kraujospūdis pakilęs, ir naujų lėtinių ligų yra, o visa tai bus vertinama, ir automatiškai gali būti išbraukiamos kokos nors kritinės ligos, didinami rizikos mokesčiai ir taip toliau", – prisimena R. Basevičienė.
Romai pavyko moterį prikalbinti metams stabdyti įmokų mokėjimą, išlaikant draudimo apsaugas. Per metus klientė susirado darbą, vėl pradėjo mokėti įmokas, ir istorija pasimiršo.
Kito jos skambučio R. Basevičienė sulaukė dar po gerų metų. Kukli moteris lyg gėdindamasi pasisakė, kad serga vėžiu, ir paklausė, ar pagal draudimo sutartį jai priklausytų kokia nors išmoka.
„Pamenu, tuomet ilgai laukėme atsakymo iš gydymo įstaigos. Per tą laiką keletą kartų skambinau moteriai, kad ji nesijaustų palikta sunkioje situacijoje. Ir vis patikrindavau sistemą, nes man labai rūpėjo, kuo viskas baigsis. Kūčių išvakarėse, jau baigdama darbą, pamačiau, kad išmoka paskirta. Apsidžiaugiau, iškart puoliau skambinti klientei. Žmogus negalėjo patikėti, kad, susirgus onkologine liga, gali būti išmokėta tokio dydžio išmoka. Tiksliai nepasakysiu išmokos dydžio, bet klientei, kuri prieš keletą metų negalėjo surinkti 30 eurų įmokai, tai buvo kosminiai pinigai", – prisimena Roma.
Po dukters žūties tikėjosi išmokos
R. Basevičienės teigimu, viena didžiausių klaidų draudžiantis – pirmiausia drausti vaikus, o ne save. „Suprantama, kad visi norime geriausios ateities savo vaikams, bet tokiems klientams visada užduodu klausimą – „Kas mokės vaiko draudimą, jeigu jums kažkas nutiks?", – kalba ji.
Konsultantė prisimena kitą atvejį, kai jauna mama apdraudė savo mažylį ir nenorėjo girdėti konsultantės įspėjimo, kad gyvybės draudimas pirmiausia reikalingas jai, kuri uždirba pajamas šeimai.
„Po dvejų ar trejų metų man paskambino tos jaunos moters mama, apdraustojo berniuko močiutė, ir raudodama pasakė, kad dukra žuvo. Moteris tikėjosi pagalbos iš turimos draudimo sutarties. Deja, galėjau ją tik užjausti. Vaikelio mamos, kaip apdraustosios, toje sutartyje nebuvo", – apgailestauja Roma.
Pasiūlymas – tik po pokalbio
Vienas iš pagrindinių R. Basevičienės darbo principų – dirbti taip, kad ir po daugelio metų galėtų savo klientams pažiūrėti į akis.
„Žmonės gyvybės draudimo sutartis sudaro ilgam laikotarpiui, todėl negalima dirbti atmestinai. Klientai dažnai prašo atsiųsti pasiūlymą el. paštu, tačiau negaliu to padaryti, kol mes nepasikalbėjome ir kol neįvertinau situacijos kliento akimis", – pasakoja ji.
Pasak jos, gali nuskambėti banaliai, bet labiausiai šiame darbe įkvepia laimingi klientai. Romos teigimu, tokie jie būna ne gaudami draudimo išmoką, bet ką tik sudarę sutartis ir jausdamiesi ramesni dėl ateities.
„Būna atvejų, kai besikreipiantiems klientams tenka pasakyti „Kur jūs buvot anksčiau". Visad sakau, kad geriau turėti gyvybės draudimą 10 metų per anksti, nei vieną dieną per vėlai, nes ta viena diena gali būti lemtinga", – sako R. Basevičienė.
Rašyti komentarą