„Gyvenime naujus dalykus reikia pradėti palaipsniui“

Šiandien G. B. Pocevičiūtė ne tik turi savo tapybos dirbtuvę beveik pačiame uostamiesčio centre, bet ir nepaliauja tobulėti dvasiniame kelyje. Apie tai tapytoja kalba ir savo paveiksluose.

Esate sveiko gyvenimo būdo kuratorė, propaguojate veganizmą, esate menininkė ir vedate meditacijas. Natūralu, kad tokie dalykai neateina „iš niekur“. Kas atsitiko, kad taip kardinaliai pakeitėte savo gyvenimą?

Jau nuo ankstyvos vaikystės buvau mokoma padėti kenčiantiems žmonėms. Nėjau į darželį, todėl tėvai mane dažnai palikdavo močiutei, kuri savanoriavo Raudonajame Kryžiuje Mažeikiuose ir dar šeimininkavo pas tuometį kunigą.

Kadangi ir močiutė manęs neturėjo kur palikti, visur, kur eidavo pati, vesdavosi ir mane. Teko ne tik dalyvauti įvairiuose renginiuose, bet ir nuolat lankytis senelių, vaikų globos namuose, laidoti mirusius našlaičius vaikus ir t. t. Taigi, supratimą apie pagalbą kitiems jau turėjau nuo mažumės.

Augdama šioje aplinkoje susiradau daug draugų ir pažįstamų vienuolių, kunigų. Todėl maždaug nuo 10-os klasės atostogas leisdavau Panevėžio moterų vienuolyne.

Tuo metu net svarsčiau tapti vienuole.

Bet kaip tik tada pasipainiojo pirmoji meilė. Negana to - prasidėjo pirmieji egzaminai ir svarstymai, ką toliau veikti gyvenime. Visa tai sukėlė labai daug baimės ir streso.

Tada prasidėjo fiziologinis organizmo atsakas į ilgalaikį stresą ir nerimą: atsirado įvairios alergijos. Būdavo, kad atsikeliu ryte ir pirmiausia išgeriu 9 tabletes. Kad galva neskaudėtų, kad skrandis veiktų ir t. t. Ant veido atsirado atviros žaizdos, kurios vertė slėptis po šalikais ir kepurėmis. Pradėjau slėpti save, sykiu „uždarydama“ ir savo pačios vidų.

Mokyklos psichologė tai pastebėjo labai greitai, nes pradėjau net į pamokas nebeiti. Pasikvietė mano mamą, pasikalbėjo su ja ir nuo tada prasidėjo mano kelionės pas gydytojus, kurie padėjo susitvarkyti mitybą.

Kai pirmą kartą nuvykau į Kauno klinikas, veikė tik mano gimda. Važinėjau ten apie dvejus metus, kol atstatė visą organizmą ir normalias jo funkcijas. Taip vyko fizinis gijimas.

O kaip atrodė dvasinis gijimas?

Baigusi mokyklą norėjau tapti arba dailininke, arba aktore. Tačiau vėl grįžau prie tų pačių tėvų „taisyklių“, kurios visad bylojo, jog nepragyvensiu iš tokių veiklų, šeima niekada nesuprato mano meniškumo. Matyt, todėl visad jaučiausi esanti užribyje.

Tad artimiausia profesija, kurią ir pasirinkau, buvo socialinis darbas. Labai džiaugiausi, nes studijuodama šią sritį gavau daug psichologijos žinių. Pirmiaisiais ir antraisiais studijų metais bandžiau ir alkoholį vartoti, ir cigaretes. Bet, aišku, viskas baigdavosi labai blogai, organizmas viską atmesdavo, nors psichologiškai man labai reikėjo į kažką kabintis.

Ir tada, maždaug antrame kurse, mane ir mano grupiokę visai netyčia pakvietė pamedituoti. Ėjome dviese, kad į kokią sektą nepakliūtume...

Tais laikais dar nebuvo pasitikėjimo tokiais dalykais. Taigi, tie pirmieji kartai man tiesiog pakėlė nuotaiką. Vėliau prasidėjo visų „blokų“ ėjimas lauk iš vidaus, ašaros, aiškinimaisi, iš kur visos mano ligos.

Vyko dvasinis atsistatymas. Ilgainiui nebereikėjo jokių vaistų. Iš psichologinių problemų kapsčiausi keletą metų, kol į mane pagalbos pradėjo kreiptis ir kiti žmonės.

Tapėte nuo vaikystės, tačiau iš to, ką pasakojate, suprantu, kad piešimas buvo ilgokai užmiršta veikla. Kas paskatino vėl ieškoti savo meniškosios asmenybės pusės?

Gal todėl, kad daug dirbau su savimi, matyt, pritraukiau prie savęs tokius žmones, kurie „išjudino“ mano meniškąją pusę. Juk iki tol ėjau į paprastą darbą, kuris truko nuo 8 valandos ryto iki 17 valandos vakaro. Stipriai įsisukau į menininkų bendruomenę, tad atsirado galimybė ir po pasaulį pakeliauti.

Buvo toks periodas, kai gyvenau tarp Portugalijos ir Klaipėdos.

Tas laikas labai išlaisvino. Visi tie žmonės leido man pasijusti tikra menininke - visur mane taip pristatydavo, kartu lankėme meno parodas, pradėjau pati vėl tapyti.

Keliavimas išliko iki šiol - čia, Klaipėdoje, kartais net oro ima trūkti, todėl bent kartą per metus visada kur nors išvykstu.

O šiaip visada buvau ta „gerietė“, klausanti tėvų, nes tokios yra taisyklės ir taip reikia daryti, bandanti pati sau įrodyti, kad tapymas gali būti tik hobis.

Neatsimenu, kada konkrečiai buvo tas laikas, kai pirmą kartą pasisodinau priešais save mamą ir pasakiau, kad tapysiu, nes nebegaliu ilgiau šitaip. Aišku, reakcija buvo labai neigiama. Su tėčiu gal šiek tiek sunkiau buvo. Vėliau abu apsiprato ir susitaikė.

Apie ką yra jūsų tapyba? Ką norite pasakyti ja aplinkiniams?

Mano menas yra apie pagalbą kitiems ir mūsų visų skirtumus. Dažnai mano paveiksluose yra užšifruotas kažkoks konkretus žmogus. Būna, kad pabendrauju su kažkuo, mane įkvepia, sukelia minčių lietų ir sudedu visa tai į paveikslą.

 

Žmogus mano paveiksle gali matyti gėlytę, bet ją tapydama aš galvojau apie kažkieno mamą. Apskritai mano paveiksluose yra daug simbolių. Ir nereikia to slėpti.

Piešdama visada jaučiu atsakomybę.

Niekada netapau tada, kai esu pikta arba susierzinusi. Turiu pamedituoti ir atsipalaiduoti, kad tapydama paveikslą sudėčiau į jį tik teigiamus dalykus ir emocijas. Jeigu žmogus parsineš mano tapytą paveikslą į namus, iš jo turi sklisti geri dalykai.

Apie sveiko gyvenimo būdo ir meditacijų naudą šiandien galime sužinoti iš tiesų labai daug ir, atrodo, visa tai galime lengvai pradėti praktikuoti kad ir dabar pat. Tačiau retam kuriam pavyksta atrasti pilnatvę naujuose, sveikesniuose dalykuose. Ar įmanoma atrasti tą vidinę ramybę?

Aš visada patariu žmonėms, kad nenukirstų visko kaip su kirviu. Turiu omeny, kad nereikia užsibrėžti sau drastiškų tikslų, kad, štai, nuo pirmadienio ar nuo Naujųjų metų kardinaliai pakeisiu savo gyvenimą, nustosiu vartoti alkoholį, valgyti mėsą, pradėsiu sportuoti ir kurti visavertį sveiką gyvenimą. Tai yra nesąmonė.

Tiek fizinis kūnas, tiek ir smegenys nebus pasiruošę tokiems staigiems pokyčiams. Todėl visada esu už tai, kad žmonės bandytų naujus dalykus palaipsniui. Sunku išbūti valandą laiko medituojant? Gerai, pradėk nuo 5 ar 10 minučių, stebėk kūno ir emocijų pokyčius.

Nebūtina vienu kartu atsisakyti pieno, kiaušinių, mėsos ar žuvies. Pradžioje pabandyk atsisakyti kiaušinių - gal nebeliks nuolatinio odos bėrimo? O vėliau gal ir laktozės gali nevartoti kurį laiką ir nustos pūsti pilvą. Viskas po truputį. Jeigu patiks - pasiliksi. Jei ne - grįši į įprastas vėžes.

Žinoma, pradžioje ta disciplina visada žavi, tačiau ateina laikas, kai natūraliai norisi atitrūkti nuo jos. Čia kaip ir kasdienybėje: būna, kad atsikeli ryte ir nusprendi, jog šiandien visą dieną būsi su pižama ir nesišukavusi. Paskui vėl grįžti į normalų ritmą.

Jeigu nauji dalykai ir patirtys žmogui patinka, jie ir pasiliks jo gyvenime, net jei kartais jis ir išklys iš tų vėžių.

Kas, jūsų manymu, šiandien labiausiai žaloja žmogaus psichiką ir emocijas?

Mes nebebendraujame. Užsisukame savo problemų rate ir galvojame, kad tik mums vieniems yra labai blogai. Kai pradedi kalbėtis su kitais, suvoki, kad yra ir blogesnių situacijų, arba bent jau dar keletas žmonių, kurie susiduria su tokiomis pačiomis bėdomis kaip ir tu.

Jeigu bendrautume daugiau, mums nebebūtų taip baisu.

Todėl man atrodo, kad yra labai blogai, kad einame vieni prieš kitus, nepalaikome ir paliekame artimus, draugus, kaimynus, pažįstamus... Esame be galo atitrūkę vieni nuo kitų.

Mes net nebevalgome visi drauge prie vieno stalo. Arba jei ir valgome, esame įnikę į savo telefonus. Todėl dažnai tampu ta bjaurybe, gadinančia kitiems nuotaiką ir prašančia pasidėti telefonus, duoti man bent kelias savo laiko minutes. Kartais tokie prašymai tikrai sukelia konfliktines situacijas.

Kokie ateities planai, lūkesčiai?

Kartais atrodo, kad atsilieku nuo savęs pačios ir nuo gyvenimo, o ką jau kalbėti apie planus ir lūkesčius... Tačiau planuoju kada nors surengti savo darbų parodą.

O be to, visai neseniai gavau pasiūlymą vykti į Urugvajų. Kelionė taip pat bus skirta mano meniškai asmenybės pusei tobulėti.