Gyvenimas po žeme, kai Rusija taikosi į Charkovą

Charkovas, Ukraina - dvi moterys ir vyras, lydimi šuns ir gintaro spalvos naminės lapės, vidury popietės bando miegoti visiškai apsirengę, dalydamiesi viena paklode. Tačiau sunku pailsėti, kai ant metro stoties platformos Charkove, antrame pagal dydį Ukrainos mieste, esi su nepažįstamais žmonėmis.

Po kelias savaites trukusio bombardavimo Charkove, esančiame maždaug už dviejų dešimčių kilometrų nuo Rusijos sienos, liko nedaug langų.

Sunkioji artilerija ir net draudžiama kasetinė amunicija nusiaubė šiaurinę ir centrinę buvusio vieno ikoniškiausių Ukrainos miestų dalį.

Vaizdo įrašuose, kuriuos "Foreign Policy" parodė bėgantys žmonės, užfiksuoti gatvėje gulintys rusiškų sviedinių suvarpyti žmonių kūnai; jų nusikaltimas buvo skubėjimas iš slėptuvių ieškoti maisto ir vandens.

Vaizdo įrašų fone aiškiai girdimas ritmingas dažnų sprogimų dundesys.

Charkovo metro stoties perone mieganti moteris laiko savo augintinę lapę, kurią, kaip ji sako, "įsivaikino" būdama jauniklė.

Dėl to dešimtys tūkstančių miesto gyventojų pabėgo į Vakarus, į tokias palyginamai saugias erdves kaip Lvovas, Ukraina, arba į kaimynines šalis, pavyzdžiui, Lenkiją.

Jungtinių Tautų teigimu, Rusijos invazija sukėlė sparčiausiai nuo Antrojo pasaulinio karo laikų Europoje augančią pabėgėlių krizę, iš kurios iki šiol pabėgo daugiau kaip 4,5 mln. žmonių.

Tūkstančiai kitų, negalinčių rasti saugaus praėjimo arba nežinančių, ar nori palikti Charkovą, nuolat gyvena tokiose prieglaudose kaip metro stotis. 

Stoties darbuotojų skaičiavimais, kasdien stotyje apsistoja nuo 1 000 iki 3 000 žmonių, palyginti su daugiau nei 5 000 žmonių prieš savaitę, nes daugeliui pavyko pabėgti. Kai kurie tokiomis sąlygomis gyvena nuo pirmos karo dienos. 

"Viskas yra geriau nei miegoti namuose, kur mėtomos bombos", - sakė Ina, viena iš priverstinių požeminių gyventojų. (Saugumo sumetimais ji atsisakė nurodyti savo vardą ir pavardę.) "Sąlygos čia labai blogos. Nebūtume čia, jei nebūtume labai išsigandę". Ina slepiasi viena su dviem mažamečiais vaikais.

Turėdami nedaug komforto atributų, žmonės miega ant šaltų marmurinių grindų kiekvienoje pėdoje - nuo persirengimo kambarių iki koridorių.

Mažyčius laikinus būstus stacionariuose traukinių vagonuose įsirengė ištisos šeimos. Čia klaustrofobiška, oras tirštas, tvyro prakaito kvapas. Atrodo, kad tai tarsi kapavietė, skirta, laimei, dar ne mirusiems.

Kairėje: Motina ir dukra kovo 10 d. miega ant grindų Ukrainos Charkovo metro stotyje, kur tūkstančiai žmonių slepiasi nuo Rusijos atakų.

Šimtai žmonių naudojasi kiekvienu vonios kambariu, kurio vienoje pusėje pastatytas stalas maisto produktams ir tualeto reikmenims laikyti: Šalia muilo ir šampūno stovi pienas ir sausainiai. Žmonės atrodo išsekę, o paranoja yra didžiulė. Bent tris kartus esu kaltinamas esąs rusų diversantas. 

Praėjus kelioms savaitėms nuo Rusijos įsiveržimo į Ukrainą, Vakarų pareigūnai perspėja, kad Charkovas netrukus gali būti apsuptas.

Jau žuvo šimtai žmonių iš 1,4 mln. prieškarinio miesto gyventojų, tačiau Rusija, atrodo, pasiryžusi tęsti kovą.

Rusijos valstybinė žiniasklaida teigė, kad Charkove veikia JAV remiamos Ukrainos cheminio ir biologinio ginklo laboratorijos; šį teiginį sustiprino Rusijos diplomatai Jungtinėse Tautose ir Kinijos diplomatai užsienyje.

Vakarų pareigūnai įspėja, kad tai gali reikšti, jog Rusija ruošiasi panaudoti "nekonvencinius ginklus". 

Pro traukinio vagono langus matyti antklodės ir kita patalynė, gulinti ant grindų, kur kadaise judrūs keleiviai praeidavo kovo 10 d. Charkove, Ukrainoje.

Rusijos bandymai greitai užimti sostinę ir didžiuosius miestus sulaukė netikėtai tvirto Ukrainos pasipriešinimo.

Panašu, kad Rusija pasirinko taktiką, kurią jau ištobulino Čečėnijoje ir Sirijoje: masiškai naikinti apgultus miestus. Mariupolį, pagrindinį eksporto centrą pietų Ukrainoje, Rusija smogė tyčinius smūgius, įskaitant išpuolius prieš gimdymo namų ligonines.

Ypač žiauriai nukentėjo Charkovas. Gatvė po gatvės buvo sugriauta, nusėta krateriais, padengta nuolaužomis ir išverstu plienu.

Taikiniais tapo gyvenamieji rajonai ir istorinis miesto centras, sugriautos mažiausiai 48 mokyklos. Penktadienį per antskrydį nukentėjo neįgaliųjų namai, o šimtai daugiaaukščių gyvenamųjų namų buvo sugriauti.

Pasak Charkovo mero Ihorio Terechovo, nesiliaujant apšaudymams ir raketų smūgiams, gyventojai liko be šildymo esant minusinei temperatūrai. 

Charkove, kaip ir didžiojoje rytinio Donbaso regiono dalyje, dauguma žmonių kalba rusiškai, o daugelis anksčiau simpatizavo Maskvai. Jiems sunku suvokti šį žiaurumą. Maskva neigia, kad taikosi į civilius gyventojus. Vietoj to Rusija savo veiksmus Ukrainoje vadina specialia operacija, kuria siekiama "denacifikuoti" šalį. 

"Tąnakt buvo sugriautas Nikolskio prekybos centras", - sakė Ivanas, metro stoties darbininkas, kuris dabar savanoriškai padeda ten gyvenantiems žmonėms. "Šiame mieste buvo tiek daug gražių vietų, bet Rusija viską sugriovė. Važiuoju per miestą ir nebegaliu jo atpažinti. Tai taip skaudu matyti."

"Mano šeima nori išvykti iš Charkovo", - pridūrė Ivanas, kuris taip pat prašė neskelbti savo pavardės, nes baiminasi represijų. "Mano draugė taip pat liepia man išvykti. Turime giminaičių Ukrainos vakaruose, bet aš nenoriu palikti savo gyvenamosios vietos".

Kadangi dirba nedaug įmonių ir mažai žmonių eina į darbą, per kelias dienas nuo karo pradžios mobilizavosi savanorių būriai.

Tokios grupės kaip "Savanorių Dnipra", kuri jau yra sukūrusi 200 transporto priemonių parką, iš palyginti saugesnių miestų, pavyzdžiui, Dniepro, esančio į vakarus nuo Charkovo, gabena atsargas ir išveža evakuotus žmones. 

Ukrainiečiai viliasi, kad tarptautinė bendruomenė gali padėti išspręsti karą. Tačiau atrodo, kad sunku rasti diplomatinius sprendimus.

Tamsiuose, dulkėtuose, skurdžiuose rūsiuose ir požemiuose gyvenantiems žmonėms kiekviena praėjusi diena reiškia šiek tiek mažiau orumo jų gyvenimo sąlygoms ir daug daugiau ryžto.

"Čia, apačioje, stengiamės nekalbėti apie išorę, o susikoncentruoti į gyvenimą", - sakė Ina. "Tačiau negalime neklausti: "Kaip šiuolaikiniame pasaulyje gali atsitikti kažkas tokio blogo? Tiesiog negalime to suprasti."

Liz Cookman yra laisvai samdoma žurnalistė, dirbanti Stambule ir rašanti apie Turkiją, Siriją ir Artimuosius Rytus.

Pagal foreignpolicy.com parengė Tomas GINTARIUS