Gyvenimas ant ratų: „Išmoksti mėgautis mažais dalykais“

Justina ir Audrius nedideliu gyventi pritaikytu autobusiuku iš Lietuvos išvyko 2020-ųjų liepą. Ilgą laiką svajingai stebėję kitus nuolatinius keliautojus, vieną dieną nusprendė patys įsirengti namelį ant ratų, palikti darbus ir leistis po Europą.

„Anksčiau kelionės būdavo kaip atostogos, o dabar toks yra mūsų gyvenimo būdas“, - sako Justina.

Tiesa, per tą laiką jiedu keletą kartų buvo sugrįžę į Lietuvą, bet ir patys juokiasi, kad net ir būdami tėvų sodyboje vis tiek miegojo autobusiuke.

Justina, greitai bus dveji metai, kai šitaip keliaujate. Paklausiu tiesiai šviesiai - dar neatsibodo?

Iš šalies galbūt atrodo, kad kelionei tai tikrai ilgas laiko tarpas, bet kažkaip mums tas laikas tikrai neprailgo ir toks gyvenimo būdas dar tikrai nespėjo atsibosti.

Gyvenimas kelyje yra labai dinamiškas - nuolat keičiasi vietos, vaizdai, žmonės. Rutinos mūsų dienose labai mažai. Žinoma, būna, jog ir pavargstame nuo nuolatinio judėjimo, tada sustojame kažkur ilgesniam laikui, pabūname tiesiog vienoje vietoje ir vėl grįžta noras leistis į kelią. Tuo ir žavus keliavimas su namais ant ratų, kad gali dėliotis kelionę taip, kaip tau tuo metu norisi, arba keisti planus, nes visiškai nesi priklausomas nuo viešbučių ar skrydžių rezervacijų. Tikriausiai būtent dėl tos laisvės, kurią turime keliaudami, vis dar nepavargome nuo visko.

Priminkite, kaip šovė į galvą mintis išsiruošti į tokią daugeliui neįprastą kelionę?

Idėja buvo Audriaus, nors pradžioje aš buvau tas žmogus, kuris inicijuodavo visas mūsų keliones ir viską planuodavo. Bet labai greitai ir jis užsikrėtė šita kelionių manija. Audrius toks žmogus, kuris labai mėgsta domėtis visokiais įdomiais dalykais, kažką kurti, konstruoti, tad jį tuomet labai sužavėjo ne tik toks keliavimo būdas, bet ir pats automobilio įrengimo projektas. Pamenu, buvau darbe ir gavau Audriaus žinutę, kurioje buvo vaizdo įrašas apie tai, kaip įrengiami tokie namai ant ratų. Manęs ilgai įtikinėti nereikėjo, nes minčių apie tai, kaip paversti keliavimą mūsų gyvenimo būdu, jau buvo iki tol. O toks variantas buvo tikrai vienas iš finansiškai palankiausių, jei planuojame keliauti nuolatos. Užteko trijų žinučių, kad nuspręstume, jog pirksime savo automobilį ir jį įrengsime nuolatiniam keliavimui ir gyvenimui.

Dabar, kai pasižiūrime atgal ir pagalvojame, kaip lengvai ir spontaniškai tada priėmėme šitą sprendimą, net patys stebimės. Kai nusprendėm leistis į šitą nuotykį, apskritai net kartu gyvenę dar nebuvom, tik po to apsigyvenom kartu, tad priimti tokį sprendimą tikrai buvo gana drąsus žingsnis. Iš tiesų, net nebuvome ir kemperiavę ar stovyklavę, taigi visiškai neįsivaizdavome, kaip toks gyvenimas kelyje ir tokioje mažoje erdvėje apskritai atrodys. Bet abu labai norėjome keliauti, tad buvome pasiruošę priimti visokias patirtis. Kažkaip tiesiog jautėme, kad toks keliavimo būdas yra visiškai apie mus. Dabar, po tiek laiko, jau galime patvirtinti, kad nuojauta tikrai neapgavo (šypsosi).

Kad ir kaip patogiai būtų įrengtas jūsų autobusiukas, vis tiek tai yra nedidelė erdvė. Nepasigendate komforto?

Tikrai nepasigendame, gal kartais tik pasiilgstame neriboto karšto dušo. Nors ir turime autobusiuke dušą su karštu vandeniu, bet vis tiek taip dažnai juo negalime džiaugtis, nes neturime neriboto vandens šaltinio. Bet šitas ilgesėlis irgi būna dažniausiai tik žiemą, nes šiltesniais mėnesiais dažniausiai džiaugiamės maudynėmis jūroje ir kalnų ežeruose.

Jei nuoširdžiai, net patys nesitikėjome, kad gyventi tokioje mažoje erdvėje bus taip patogu. Prieš kelionę dar svarstėme, kad gal kartkartėmis kažką išsinuomosime nakčiai, kad pailsėtume nuo gyvenimo mažoje erdvėje, bet per visą tą laiką tik kelis kartus nakvojome ne autobusiuke ir vis tiek po nakties smagiausia būdavo grįžti į savo lovą.

Čia mūsų namai ir mes kaip ir ankstesniuose namuose čia turime viską, ko reikia patogiam gyvenimui, tik šiek tiek sumažintą to visko versiją (kvatoja). Taip pat labai daug laiko leidžiame gamtoje, tad tikriausiai dėl to ir tos erdvės nelabai mums čia trūksta.

O kaip išsaugoti gerus tarpusavio santykius tokioje kelionėje?

Tokia kelionė yra tikrai didelis santykių išbandymas. Kadangi praktiškai visą laiką leidžiame kartu ir gyvename tokioje mažoje erdvėje, neslėpsim, kad tikrai buvo visko - ir trinties, ir pykčių, bet kažkaip su laiku išmoksti „sureguliuoti eismą“ tuose keliuose kvadratiniuose metruose, vienas kitam netrukdyti ir tos trinties tikrai tiek daug nebelieka.

Be to, yra ir geroji pusė - po tiek laiko praleisto kartu, dabar tikriausiai pažįstame vienas kitą geriau nei bet kada anksčiau. Atsirado daugiau tarpusavio supratimo. Taip pat išmokome visus iškylančius konfliktus spręsti čia ir dabar. Negali tiesiog kilus barniui trenkti durimis ir išeiti į kitą kambarį. Tokios „opcijos“ tiesiog nėra. Dėl to ir tų ilgalaikių pykčių nebelabai ir būna.

Paprastai išgirdus tokias keliautojų istorijas, daugeliui iškyla pirmas klausimas - iš ko reikia gyventi visą tą laiką? Kaip prasimanote pinigų?

Metus iki kelionės daug ir intensyviai dirbome, tad pavyko nemažai susitaupyti kelionės pradžiai. Kadangi Audrius daug metų dirbo kaip laisvai samdomas fotografas, nuolatos dairomės darbų, susijusių su fotografija. Tokie darbai nepririša mūsų ilgam prie vienos vietos ir galime juos suderinti su nuolatiniu judėjimu. Kelionės metu jau pavyko susirasti keletą didesnių projektų, susijusių su fotografija. Taip pat šiuo metu dirbame su keletu prekinių ženklų - kuriame jiems turinį socialiniams tinklams.

Kiek įprastai išleidžiate kelionėje per mėnesį?

Keliaujant Europoje vidutiniškai per mėnesį išleisdavome apie tūkstantį eurų (per abu, įskaitant absoliučiai viską). Dabar jau beveik trečias mėnuo keliaujame Turkijoje, tad čia mūsų mėnesio išlaidos būna vos ne perpus mažesnės - pavyksta beveik sutilpti į penkis šimtus eurų per mėnesį. Išlaidos labai priklauso nuo poreikių ir nuo to, kaip intensyviai norisi keliauti, nes pagrindines išlaidas sudaro kuras ir maistas. Jei norime šiek tiek pataupyti, visada turime galimybę pabūti ilgiau vienoje vietoje, taip pat dažniausiai gaminamės maistą namuose, kas tikrai padeda daug sutaupyti.

Kiek jau aplankėte šalių?

Per pusantrų metų jau aplankėm keturiolika šalių. Neturime tikslo aplankyti jų kuo daugiau, keliaujame lėtai, norisi labiau pažinti šalis, kuriose keliaujame, susipažinti su vietine kultūra ir patirti, koks iš tiesų yra gyvenimas tose šalyse ne turisto akimis.

Kurioje šalyje jautėtės geriausiai? O kuri nuvylė ar nepateisino lūkesčių?

Keliaudami stengiamės nesusikurti kažkokių lūkesčių, tad nebuvo šalių, kurios nuvylė, kiekviena aplankyta šalis buvo savotiškai kažkuo patraukli. Labiausiai visgi patiko Italijoje ir Turkijoje.

Italija sužavėjo savo kontrastinga gamta - šalyje gali rasti visko: nuo kvapą gniaužiančių kalnų viršūnių iki nuostabaus pakrantės ruožo, nuo krioklių, kalnų ežerų ir nuostabaus grožio upių iki visiškai idiliško kaimo kraštovaizdžio Toskanos regione.

O Turkijoje labiausiai sužavėjo žmonių svetingumas. Prieš keliaujant į Turkiją tikrai teko daug girdėt apie turkų svetingumą, bet tikrai nesitikėjome, kad žmonės bus tokie šilti. Net ir nemokėdami kalbos jie labai nori bendrauti su tavimi, visada pasiruošę padėti ir priimti tave kaip šeimos narį. Per tris mėnesius susipažinome su begale nuostabių žmonių, ne vieną naują draugystę užmezgėme ir čia jautėmės tikrai kaip namuose. Turkai patys labai mėgsta stovyklauti ir laiką leisti gamtoje, tad ir toks gyvenimo būdas čia labai toleruojamas. Niekada nebuvo bėdų susirasti vietą nakvynei, o ir pačios vietos, kur gali sustoti ir pagyventi kurį laiką, tikrai buvo vienos gražiausių kuriose teko būti.

Papasakokite, kaip atrodo jūsų kasdienybė.

Kasdienybė tikrai skiriasi nuo sėslaus gyvenimo, kurį gyvenome anksčiau. Bet toks gyvenimas tikrai nėra lyg nesibaigiančios atostogos, kaip gali pasirodyti iš šalies, kadangi didžiąją mūsų dienos dalį irgi sudaro savotiška buitis. Taip pat nemažai laiko praleidžiame ir prie automobilio vairo, judėdami nuo vieno taško iki kito bei ieškodami, kur pastatyti namus nakčiai. Kartą per savaitę turime susirasti specializuotas vietas, kuriose galėtume ištuštinti nuotekas ir pasipildyti vandens atsargas. Likusį laiką dažniausiai praleidžiame gamtoje - lipame į kalnus, žygiuojame ar tyrinėjame apylinkes su motociklu. Būna ir dienų, kai tiesiog būname namuose ir ilsimės.

Ar ši kelionė jus kaip nors pakeitė? Galbūt dabar esate visai kitokie nei buvote prieš kelionę?

Geriausia pamoka, kurią išmokome šioje kelionėje - tai neskubėti, sulėtinti tempą ir mėgautis mažais dalykais. Iki tol mieste gyvenome visiškai kitokiu ritmu, visur leki, skubi, pati aplinka ir darbai įpareigodavo kuo daugiau iš savęs reikalauti. Išmokome gyventi lėčiau ir labiau pastebėti, kas vyksta aplink mus. Taip pat ir vartoti išmokome mažiau. Ir iki šios kelionės nebuvome labai dideli vartotojai, bet gyvendami tokioje mažoje erdvėje dar labiau prisitaikėme prie minimalistinio gyvenimo būdo. Pradžioje atrodė, kad bus sunku sutalpinti visą gyvenimą į tokią mažą erdvę, dabar jau net manome, kad turime daugiau daiktų, negu jų iš tikrųjų reikia. Labai džiaugiamės supratę, kad ne tiek ir daug žmogui reikia iki pilnos laimės.

Kokie šioje kelionėje patirti nuotykiai įsiminė labiausiai?

Per visą tą laiką tiek daug visko įvyko, kad net sunku kažką išskirti. Bet tikriausiai labiausiai įstrigę tie nuotykiai, kai viskas nesiklostė taip, kaip planuodavome. Teko įstrigti ir sniego audroje Turkijoje su sugedusiu šildytuvu, ko tikrai nesitikėjom. Buvome ir automobilio numerius pametę. Net du kartus (kvatoja), tad visas kaimas ieškojo mūsų, kad galėtų mums juos sugrąžinti. Turėjome ir nedidelę avariją su motociklu, po kurios tik dar kartą įsitikinome, kad nesvarbu kur esi, visada atsiras žmonių, norinčių tau padėti. Būna, situacija apsiverčia aukštyn kojom, ir tada jau tau tenka kažkam padėti - Audriui net teko ir pačiam gelbėti žmogaus gyvybę kelionės metu.

Kažkur teko girdėti labai gerą posakį, kad keliaudamas tu turi labai daug draugų, tik dar pats jų kol kas nepažįsti. Ir iš tiesų mums labiausiai įsiminė ne tiek patys nuotykiai, kiek kelyje sutikti žmonės.

Keliaudami Sardinijoje ir tyrinėdami nuostabaus grožio pakrantę, užklydome į paplūdimį, kuriame ištisus metus gyvena nedidelė hipių bendruomenė. Vienas iš ten gyvenančių hipių, Renato, mus iškart priėmė kaip savo šeimos narius, pasikvietė į namus, kuriuos jis pats įsirengė uoloje, pavaišino vietine grapa ir daug papasakojo apie pačią bendruomenę bei jų visiškai kitokį gyvenimo būdą. Laikas, praleistas su Renato, mums kol kas labiausiai įstrigo atminty. Tokios patirtys ir ta emocija, kurią tau perduoda žmonės, kurių iki tol nepažinojai ir galbūt niekada daugiau nebesutiksi, manau, visam gyvenimui išliks atminty.

Daugeliui tikriausiai atrodo, kad dabar jūsų gyvenimas labai romantiškas. Ar taip yra iš tiesų?

Manau tai labai priklauso nuo pačios romantikos įsivaizdavimo. Vienam jau vien pats gyvenimas automobilyje ir šiek tiek mažiau komforto gyvenime gali atrodyti kaip visiška tragedija, o kitam kaip tik nuolatinis nuotykis, o besikeičiantys vaizdai už lango asocijuojasi su romantika. Mes tikrai priklausome tai antrajai kategorijai žmonių.

Kelionėje tikrai būna visko. Tikrai lengva tiesiog užsisukti buityje ir tada neatrodys viskas taip romantiška ar gražu, bet mes mėgaujamės visomis patirtimis, kurias ši kelionė mums suteikia. Dažnai mėgstame pasijuokti iš situacijos. Ir puikiai suprantame, kad gyvenimas būna visoks, nesvarbu, gyveni tą gyvenimą kelyje ar ne.

Toks gyvenimo būdas tikrai neišsprendžia visų problemų ir gyvenimas savaime nepasidaro gražesnis ar romantiškesnis. O pačios romantikos gyvenime yra lygiai tiek, kiek tu pats jos susikuri. Mes daug romantikos randame tiesiog kasdienybėje ar dalykuose, kuriuos mėgstame veikti kartu. Pavyzdžiui, mums romantika yra užlipti į kalną ir viršūnėje kartu suvalgyti sumuštinį (šypsosi). Tokia romantika nieko nekainuoja, tad kiek jos bus kelyje, priklauso tik nuo paties tavęs. Mums kol kas toks gyvenimas tikrai atrodo romantiškas, bet tai nereiškia, kad taip pat atrodys ir žmogui iš šalies.

Kaip manote, ar dar ilgai keliausite? O gal įmanoma šitaip nugyventi visą gyvenimą?

Nuo pat kelionės pradžios susitarėm, kad per daug neplanuosime ir leisime šitai kelionei tiesiog natūraliai dėliotis pačiai. Planavimas suteikia labai daug streso ir frustracijos, jei kažkas nepavyksta, tad nusprendėme, kad labiau mėgausimės pačia kelione, neturėdami tikslaus plano, kiek ji turėtų trukti ar kur turėtume keliauti. Jei viskas seksis gerai, dar tikrai keliausime tol, kol toks gyvenimo būdas teiks džiaugsmą. Taip pat ir daug pasaulio dar norisi pamatyti. Ar įmanoma gyventi taip visą gyvenimą? Jei labai nori, tikriausiai, viskas įmanoma. Bet gyvenime yra tiek daug įdomių dalykų, ką galima nuveikti, tad visą gyvenimą taip tikrai negyvensime. Laikas pokyčiams tikrai kažkada ateis ir pas mus.

Manau, kad jūsų pavyzdys ne vieną įkvepia taip pat ryžtis gyvenimo kelionei. Ką patartumėte tiems, kurie nori, bet dvejoja?

Galime tik patarti nedvejoti ir nebijoti - net jei ir nepasiseks ar kažkas nepavyks, visada gali grįžti į ten, nuo kur pradėjai. Išeiti iš savo komforto zonos visada yra baisu, bet būtent už tos komforto zonos ribų ir prasideda tikrasis gyvenimas. O dvejodamas niekada taip ir nesužinosi, ką tas gyvenimas tau gali pasiūlyti.

Audriaus DZIMIDAVIČIAUS nuotraukos