Gyvenęs laisvos tėvynės dvasia: priešinosi Lietuvos valstybės okupacijai

Kretingiškis Jonas Grudzinskas (1912–1992) užaugo aktyvaus kretingiškio politiko ir visuomenininko, provizoriaus Vlado Grudzinsko (1868–1936) šeimoje, kuri šiaurinėje Viešosios aikštės dalyje nuo 1914 m. turėjo savo namą su jo pirmame aukšte veikusia vaistine.

Jonas Grudzinskas su skauto uniforma. Alfonso Survilos nuotr., 1926 m.

J. Grudzinskas buvo antras vaikas šeimoje, nuo pat mažens pasireiškęs kaip aktyvus moksleivis.

Būdamas paauglys jis priklausė skautų organizacijai, o sulaukęs pilnametystės 1930 m. tapo Šaulių sąjungos nariu, žengdamas savo tėvo, kuris buvo pirmasis šaulys Kretingoje, pėdomis.

Šaulių sąjunga nepriklausomoje Lietuvoje atliko didžiulį darbą, mokant jaunimo ne tik pilietiškumo ir meilės tėvynei, bet ir jos gynimo nuo potencialių priešų įgūdžių.

1931 m. baigęs Klaipėdos lietuvių gimnaziją, J. Grudzinskas pasirinko inžinieriaus kelią, 1932 m. rudenį įstojęs į Kauno universiteto technikos fakultetą.

Čia jis netrukus įsiliejo į studentų šaulių būrį, o 1933 m. tapo ir studentų korporacijos „Plienas“ nariu. 1936–1937 m. jis buvo jaunesniųjų narių vadas, kai 1939 m. buvo išrinktas ir visos studentų korporacijos, kurios siekis buvo savo narius išauklėti gerais inžinieriais ir dorais valstybės piliečiais, vadu.

1940 m. vasarą Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, politinių partijų ir visuomeninių organizacijų nariai, šauliai, kariškiai buvo paskelbti sovietinio režimo priešais, kuriuos reikėjo izoliuoti nuo visuomenės, vėliau juos fiziškai sunaikinant sovietiniuose kalėjimuose ir lageriuose.

Jonas Grudzinskas su Šaulių sąjungos paradine uniforma. Alfonso Survilos nuotr., 1926 m.

J. Grudzinsko aktyvi visuomeninė veikla sovietinių represinių organų neliko nepastebėta.

Jis tuo metu vis dar mokėsi Kauno universitete, nors tuo pat metu ir dirbo elektros ir elementų gamykloje „Sirius“ techniniu vedėju.

1940 m. spalio 15 d. vakarą, grįžus iš pasimatymo su būsimąja žmona į savo nuomojamą butą Radastų g. 13A, jis suimamas ir uždaromas Kauno sunkiųjų darbų kalėjime, kur jam pateikiami kaltinimai aktyviai dalyvavus fašistinės organizacijos – Šaulių sąjungos – ir šovinistinės – studentų korporacijos „Plienas“ – veikloje.

J. Grudzinskas kalėjime buvo tardomas iki 1941 m. kovo mėnesio, kai jo bylos tyrimas buvo baigtas ir ji perduota NKVD ypatingajam pasitarimui, vadinamiesiems trejetams – „troikoms“, kurios, „teisdamos“ vadinamuosius liaudies priešus, vykdydavo sovietinių teismų funkcijas.

Perkeltas į Kauno IX forto kalėjimą, kuris 1940–1941 m. buvo naudojamas kaip kalinių persiuntimo į SSSR lagerius punktas, J. Grudzinskas, matyt, dėl didelio kalinių skaičiaus čia buvo „pamirštas“ ir sulaukė nacistinės Vokietijos–Sovietų Sąjungos karo pradžios.

1941 m. birželio 22 d. prasidėjęs sukilimas prieš sovietinę valdžią išgelbėjo Kauno kalėjimuose kalėjusius kalinius nuo žudynių, panašių į tas, kokias besitraukianti sovietinė kariuomenė birželio 26 d. surengė Pravieniškių lageryje prie Kauno, kur buvo nužudyta daugiau negu 200 kalinių, lagerio tarnautojų ir jų šeimų narių.

Išlaisvintas iš kalėjimo, J. Grudzinskas toliau tęsė mokslus universitete ir darbinę veiklą elektros ir elementų fabrike „Sirius“ bei 1941 m. liepos 19 dieną Mažojoje Kauno Kristaus Prisikėlimo bažnyčioje Aukštaičių gatvėje susituokė su kauniete dantų gydytoja Ona Čepaite (1918–2007).

Jono Grudzinsko nuotr., 1940 m. daryta Kauno sunkiųjų darbų kalėjime iš jo baudžiamosios bylos, saugomos buvusiame KGB archyve.

Naciams uždraudus viešą laisvą lietuvišką žodį, 1941 m. pabaigoje pradėjusios kurtis lietuviškos antinacinio pasipriešinimo organizacijos ėmėsi leisti savo jėgomis suorganizuotą slaptą pagrindinę spaudą.

Per ją šalies visuomenė buvo informuojama apie tikrąją padėtį krašte ir užsienyje, taip pat perspėjama apie okupantų užmačias ir raginama sabotuoti jų vykdomą Lietuvos kolonizavimo politiką.

Palaipsniui lietuviška spauda platinama iš Kauno ir Vilniaus po visą Lietuvą, įgijo visuomenėje pasitikėjimą ir ji tapo visuomenės nuomonės formuotoja.

Čia savo populiarumu nuo 1942 m. pradžios pasireiškė Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos (LLKS) leidžiama pogrindžio spauda: „Apžvalga“, „Laisvės kovotojas“ ir „Laisvės žodis“.

LLKS, kuri į savo gretas stengėsi suburti jaunus išsilavinusius lietuvius, patraukė ir J. Grudzinsko dėmesį, ir jis netrukus prisiekęs tapo jos nariu. Leidžiamų laikraščių tiražas priklausė nuo galimybių gauti laikraštinio popieriaus, kadangi jis buvo nacių griežtai kontroliuojamas.

Svarbiausias popieriaus tiekėjas buvo Petrašiūnų popieriaus fabriko direktorius Steponas Malinauskas, kuris jį pristatydavo „Sirius“ fabrike dirbusiems inžinieriams J. Grudzinskui ir Jurgiui Lelejevui, kurie retkarčiais, persirengę nacių karių uniforma, ir patys nuvažiuodavo į šį fabriką jo parsivežti. LLKS buvo įrengusi 3 slaptas pogrindžio spaustuves.

LLKS pogrindžio spaudos darbuotojų grupė Kauno sunkiųjų darbų kalėjime 1943 m. lapkričio 11 d. pažymint jų 100 dienų įkalinimą. Jonas Grudzinskas 1-oje eilėje pirmas iš dešinės. Alfonso Survilos nuotr., 1926 m.

Dėl popieriaus ir medžiagų trūkumo, spausdinimo mašinos gedimo, 2-jų puslapių leidinys „Laisvės kovotojas“ išeidavo 2 kartus per mėnesį, iki 500 egz. tiražu, vėliau tiražas išaugo.

Laikraščių platinimas buvo ne mažiau pavojingas negu jų spausdinimas.

Prie platinimo prisidėdavo turėję leidimą po šalį tarnybiniais reikalais važinėti valdininkai ir pareigūnai, spaudos kurjeriai.

Spauda buvo platinama ir per paštą. Kretingoje spaudos kioską turėjęs asmuo reguliariai gaudavo paštu didesnį kiekį „Laisvės kovotojo“ numerių, kurie buvo paslepiami po Kaune nacių valdžios leidžiamo „Kauener Zeitung“ laikraščiais ir siuntėjų buvo užrašomas jį leidusi leidykla.

Pogrindinės spaudos skelbiamos laisvos Lietuvos idėjos, raginimas nekolaboruoti su okupacine valdžia, nestoti į tautinius SS dalinius, vengti darbo tarnybos Vokietijoje ir pan., 1943 m. pradžioje iššaukė okupacinės valdžios represijas, kai buvo uždaryti Vilniaus ir Kauno universitetai, o grupė Lietuvos inteligentų įkalinti Štuthofo koncentracijos stovykloje.

1943 m. rugpjūčio mėn. nacių slaptoji policija gestapas pradėjo represijas prieš pogrindinės spaudos darbuotojus.

J. Grudzinskas kartu su kitais LLKS spaudos leidėjais buvo suimtas ir įkalintas gestapo būstinės rūsiuose, vėliau perkeltas į Kauno sunkiųjų darbų kalėjimą, kur jis kalėjo ir sovietinės okupacijos metais.

Čia jis su keliais likimo draugais buvo kalinamas iki 1944 m. vidurio, kai kiti pogrindinės spaudos bendradarbiai buvo perkelti į Pravieniškių ir Dachau koncentracijos stovyklas.

Prie Lietuvos sienų artėjant sovietinei kariuomenei, 1944 m. vasarą J. Grudzinskas iš nacių kalėjimo buvo paleistas ir sugrįžo į savo namus, kur jo laukė žmona ir 1943 m. rugsėjo mėn. gimęs sūnus Algimantas.

Sesers ir brolio susitikimas Londone 1991 m. po 47 išsiskyrimo metų. Alfonso Survilos nuotr., 1926 m.

Netrukus į Kauną, kur gyveno Jonas ir Jadvyga (gim. 1910 m.) Grudzinskai, susirinko visi Grudzinskų šeimos nariai, nusprendę trauktis nuo artėjančios sovietinės kariuomenės.

J. Grudzinskas su šeima išvyko pirmas, vėliau į Vokietiją patraukė ir likę šeimos nariai: Ona Grudzinskienė bei vaikai Magdalena (gim. 1916 m.) ir Jurgis (gim. 1922 m.), kai vyriausioji dukra Jadvyga pasiliko Lietuvoje.

Pasitraukę į Vokietiją Baltijos šalių piliečiai gyveno perkeltųjų asmenų stovyklose, Vakarų valstybių Vokietijos okupacinėje zonoje sunkiomis sąlygomis buvusiose kariuomenės kareivinėse, ūkiniuose pastatuose ir pan., laukdami tolesnio gyvenimo pokyčių.

JAV, Kanadai, Australijai ir kitoms šalims sutikus priimti perkeltuosius asmenis, J. Grudzinskas su šeima Vokietijoje 1945 m. gimusiu Gediminu ir 1946 m. gimusia Audrone bei Lietuvoje 1943 m. gimusiu Algimantu 1949 m. iš Italijos Neapolio uosto laivu per Sueco kanalą pasiekė Australiją, kur įsikūrė Sidnėjaus mieste, ten dirbo padangų gamykloje, įsigijo namą.

Grudzinskų šeimos nariams Audronei ir Gediminui nusprendus savo gyvenimą tęsti Europoje, arčiau savo tėvų tėvynės, čia apie 1990 m. persikėlė ir J. Grudzinskas su žmona.

Iš šiuo metu buvusiame KGB archyve saugomos J. Grudzinsko baudžiamosios bylos paaiškėjo, kad pasitraukimas į Vakarus jam išgelbėjo gyvybę, nes 1940 m. sovietinių saugumo organų iškelta byla nebuvo „numarinta“ ir prie J. Grudzinsko paieškos buvo grįžtama ir 1948 m., ir 1964 m., kai buvo apklausta jo Lietuvoje gyvenusi sesuo Jadvyga.

Jai paaiškinus, kad jos šeimos nariai seniai gyvena užsienyje, 1964 m. kaip neperspektyvi buvo „uždaryta“ ir J. Grudzinsko baudžiamoji byla.

Gediminas (kairėje) ir Jonas Grudzinskai prie paminklo Jonui Karoliui Chodkevičiui Kretingoje, stovinčio jų senelio Vlado Grudzinsko namo, sudegusio per 1941 m. birželio mėn. gaisrą, vietoje. Viduryje – Gedimino žmona Žaklina. 2011 m.

Visos nuotraukos iš Jono Grudzinsko (gim. 1945 m.) archyvo