Gražinos skiltis: Šis tas apie Žydrąją paukštę

„Jeigu kas nors pas mus ateitų iš nepažįstamo pasaulio ir paprašytų parodyti tobulą logikos įsikūnijimą, mums tektų parodyti paprasčiausią medaus korį.“ „Fėja: “Aš ieškau Žydrosios paukštės savo anūkei, ji labai serga.„ “Kas jai?„ “Sunku suprasti. Ji nori būti laiminga." „Kas yra Laikas?“ „Tai senis, kuris pašaukia tuos, kuriems metas išeiti.“ „Jis piktas?“ „Ne, tik nepermaldaujamas.

Prašyk neprašęs - be eilės nieko neleis.“ Tai tik trys citatos iš Moriso Meterlinko (Maurice Maeterlinck), gimusio 1862 m. vasarą Gente, Belgijoje, turtingų flamandų inteligentų šeimoje, kalbančioje prancūziškai. Jo tėvas buvo notaras, motina - turtingo juristo dukra. 1911 m. už dramos kūrinius M. Meterlinkui buvo įteikta literatūrinė Nobelio premija.

Poetas, dramaturgas, filosofas savo kūryba ieškojo atsakymo, kas tai yra laimė. Atrodo, - ir „Žydrąją paukštę“ parašęs, nerado. O kaip būti laimingam, kai esi vienišas? Šri Šri Ravi Šankaras pratrūksta visai į šių dienų temą: "Turėtum pajusti laisvę! Pažvelkite į paukščius, kaip jie skraido. Kas yra vienišumas?

Kai nėra to, kuris tave jaudina, kuris neklausia, kur ėjai, ką darei, į ką pažiūrėjai. Jokios kontrolės, jokio įsipareigojimo, nieko! Esi tarsi laisvas paukštis, tiesiog plasnok kaip paukštis. Pasileisk šiek tiek muzikos ir šok, tiesiog padaryk tai! Ką reiškia jaustis vienišam? Vien tik partnerio turėjimas nepanaikina vienatvės!

Yra milijonai žmonių, kurie turi partnerius, sielos draugus, yra įsimylėję, bet vis tiek jaučiasi vieniši! Dauguma to nepripažins, bet jei paklausite idealių porų: „Pasakyk man vieną paslaptį - ar kada nors jautiesi vienišas ar panašiai?“ Jie pasakys: „Taip!“ Tik tie nesijaučia vieniši, kurie yra susiję su būtimi, savastimi.

Tas, kuris yra įsitvirtinęs savyje, nejaučia vienatvės. Vienatvę gali panaikinti tik dvasinis pakylėjimas, o ne draugija." Kažkada draugės, turinčios vienokius ar kitokius vyrus, dūsaudavo - kaip man gerai. Atsikirsdavau - skirkitės, ir jums bus gerai. Vienaip ar kitaip gyveno, pasiguosdamos tinginiais, galvijais, kiaulėmis ir dar vaizdingiau savo sutuoktinius vadindamos.

Dabar kai kurios draugės, kurių „tinginiai“, „galvijai“, „kiaulės“ jau iškeliavo TENAI, beveik kiekvieną dieną laksto į kapines, kolumbariumus, supratusios, kaip tie „tinginiai“ kur reikia vėžindavo „tačkėmis“, partempdavo pundulus burokų, morkų, bulvių iš parduotuvės ar turgaus, tvarkydavo visokius mokesčius.

Rauda ir prie kapų, ir prie kolumbariumų. Suprantu, kad Šri Šri ne apie tai. Bet ir tai yra be galo svarbu, kai jėgos senka. Dviese buitį pakelti lengviau. Stebėjau vieną porą prie gydytojo kabineto durų. Abu bekrutėjo vos vos. Bet suremdavo pečius pakilti ar atsisėsti. DVIESE. Gal gyvenimą nugyveno kaip šuo su kate, bet atėjo metas suremti pečius.

Viena suprantu - būti laisvam ir laimingam jokie guru, ekspertai, meditatoriai ir mediatoriai neišmokys. Jeigu tų pojūčių neišsiugdysi pats. Ne kokiuose koučinguose, - paprastoje, kartais tokioje nuobodulį keliančioje rutininėje kasdienybėje. Gero savaitgalio.