Goda Juocevičiūtė. Lietuviai – rusiškų keiksmažodžių laive

Vykstant karui netolimoje Ukrainoje, iš Lietuvos gyventojų sielų gelmės išsprūsta dirbtiniu politkorektiškumu ilgai slopinti gaivalai. Visuotinis nerimas, bejėgystės jausmas, baimė dėl ateities transformuojasi į radikalų nepakantumą.

Smurtingos mintys dabar klajoja po viešąją erdvę bei socialinius tinklus jau niekuo nepridengtos.

Visai normalu, kai tautos vienos ant kitų nuoskaudas išlieja per anekdotus, apsižodžiavimus, pašaipą. Ir tautiniai stereotipai išveši pagrįstai, tik liaudis dėl vaizdingumo juos pašaržuoja.

Pykti ant agresoriaus arba klastūno – irgi žmogiška. Tačiau vargu, ar egzistuoja riba, už kurios jau galima būtų motinai linkėti vaiko mirties.

Tai štai, feisbukiniai karo strategai neseniai dalijosi šmaikščiu palinkėjimu Rusijos pilietėms kovo 8-osios proga dovanų gauti vietoj matrioškų „mertvioškes“, t. y. matrioškų raštais išmargintus karstus su sūnų palaikais.

Pats bukiausias argumentas, kurį tąsė pačios moterys, buvo tas, kad „jei debilas išauga, kalta mama“. Žinote, ką tokie edukuotuomis ir empatiškomis save laikančių veikėjų pamąstymai apnuogina?

Visai ne aktualią informaciją, susijusią su karu ir tragedijomis Ukrainoje, visai ne rusų karių niekšybes, o, tiesą sakant, mūsų pačių aplinkos brutalumą.

Šiandien atsakomybę už Ukrainos okupaciją ir žmonių nelaimes mūsų teisuoliai perkelia labai nevienodai, nevienalypei, gan abstrakčiai svetimų gimdytojų masei, tačiau negalime būti tikri, ar nenusitaikys su savo palinkėjimais į vietos mamas, ir dar konkrečias.

Šiandien atsakomybę už Ukrainos okupaciją ir žmonių nelaimes mūsų teisuoliai perkelia labai nevienodai, nevienalypei, gan abstrakčiai svetimų gimdytojų masei, tačiau negalime būti tikri, ar nenusitaikys su savo palinkėjimais į vietos mamas, ir dar konkrečias.

Juk jau dabar, manipuliuojant karo tema ir darantis iš jos savireklamą, šou versle ir politikoje vyksta susidorojimas su trukdančiais konkurentais ir tiesiog kitamaniais.

Arūnas Valinskas, tai siūlęs po vieną per metus šaudyti tokius, kaip Tomaševskis (keista, kodėl ne po du ar ne po dešimt), tai svarstęs apie antivakserių sušaudymą (nors, tiksliau, jis tikėjosi, kad ir nesušaudyti išmirsime patys), dabar imasi iniciatyvos, kad nieko nenužudę ir žudyti neketinantys, anei atžalų Rusijos kariuomenei neatidavę, o tik daugiau pacifistines idėjas skleidę ar šiaip pablevyzgoję menininkai, kaip Egidijus Dragūnas ar Juozas Statkevičius, būtų išvyti iš scenos ir atkirsti nuo savo veiklos.

Tokia ta mūsų demokratija – paremta minčių monopoliu ir žodžio diktatūra: jei asmens pasisakymai neatitinka vieno standarto, išpuoliai prieš jį pateisinami, ir būtent tokie, kokiais prieš vietines žvaigždes, oponuojančias oficialiai propagandai, kaltinama į chuntą panašėjanti Rusijos valdžia.

Nors ko čia stebėtis, kad mūsų progresyvieji tautos vedliai ima pavyzdį iš pagrindinio priešo? Juk ir su kovido valdymu susiję draudimai bei agresyvi retorika buvo Kremliaus propagandistų platintų minčių bei metodų „copypastas“.

Beje, smulkmena, bet įdomi: dar neseniai vakarietiškai išsipudravusi, trisdešimt metų rodžiusi, kaip įnirtingai kratosi „zekų“ slengo bei barbarizmų, mūsų šviesuomenė keikūnus skųsdavo policijai, o policija šiems nepraustaburniams išrašydavo baudas.

Įsitikinimas, kad bausmės už riebią leksiką ar nepadoriais laikomus gestus – perteklinė gyventojų gainiojimo priemonė, buvo didžiai smerkiamas.

Iš tikro keiksmažodis pats savaime nėra joks blogis, tai – tik kalbos forma, jaustukas arba ištiktukas.

Žmonės keikėsi per amžius ir keiksis toliau. Vienas keiksmažodis, priklausomai nuo tikslo ir konteksto, gali būti išties iškalbingas. Keiktis kartais sveika.

Nesveika veidmainiauti.

Taigi, vietiniai informacinio karo aktyvistai, nors ir demonstruoja, kaip bjaurisi viskuo, kas asocijuojasi su Rytų Europa, pasiryžę Dostojevskio knygas, kurių, aišku, nesivargino skaityti, deginti, išgyventi be rusiškos medienos ir, aišku, be rusiškų dujų, taip pat be lukašenkinės druskos, elektros beigi unitazų, tačiau tik ne be laiko patikrintų prastuoliškų, gatvinių slaviškų keiksmažodžių.

Įteisintą ir „brandine“ tapusią frazę „ruskij voenij korabl, idi naxui“ kalbininkai siūlo išversti į vaizdingą gimtąją kalbą. Tačiau versija „rusų karini laive, eik bybiop” taip ir neranda kelio į jautrias mūsų siuntinėtojų širdis.

Įteisintą ir „brandine“ tapusią frazę „ruskij voenij korabl, idi naxui“ kalbininkai siūlo išversti į vaizdingą gimtąją kalbą. Tačiau versija „rusų karini laive, eik bybiop” taip ir neranda kelio į jautrias mūsų siuntinėtojų širdis.

Keiktis tik aristokratiškai angliškai arba rafinuotai lietuviškai neužtenka, atsiplėšti nuo rusiško mentaliteto sunku – toks jis artimas.

Beje, dar neseniai baisėjęsi lozungu „Lietuva lietuviams“, neapykantos kalba vadinę nevienareikšmės kilmės žodį „babajus“, kuriuo buvo įvardijami Europą užplūdę įtartini musulmonai, galimai teroristai, ir savo nuotraukas puošę šūkiu „Lietuvoje tilpsime visi“ tolerantiškieji virtualiosios planetos užkariautojai nusprendė, kad žemiškojoje realybėje visi vis dėlto netilpsime, ir vietos rusus, gudus bei tuteišius ėmė viešai garsiai vadinti ruskiais, kacapais, kitais paniekinančiais epitetais bei klijuoti ant jų laiptinių, taip pat butų durų ir automobilių marketinginę karo citatą.

Suprantama, rusas skiriasi nuo ruskio, o sąvokų įvairovė kalbą praturtina ir rodo, jog žmonės vis dar turi emocijų.

Tačiau šiuo metu didieji moralistai išsigrynina ir atskleidžia, kiek verta jų tolerancijos poza. O ją galima būtų apibūdinti taip: „Nekenčiu rasizmo ir negrų“ arba „Du dalykai, kuriems esu netolerantiškas – tai netolerancija ir pakantumas rusakalbiams“.

Labai karingai vietos slavų atžvilgiu nusiteikę naujieji lietuvininkai greičiausiai yra užsisiūbavę nuo teorijos, kad jie patys – grynakraujai, neatskiesti baltų genčių atstovai, jei jų akys pilkos, o oda balsva kaip kiaulės lašiniai.

Šie etnoromantikai ne juokais patirtų šoką atradę, kokia velniava tautų maišalynės teka jų pačių kraujyje, bemat visas grynaveislių pasipūtimas išgaruotų.

Juolab, kad istorijos akivaizdoje svarbiau ne kokia paveldėta tautybė, o kokia partinė dėmė, kaip plėstis linkęs vėžinės kilmės apgamas, giminėje likusi.

Užtenka pavartyti slepiamas ir glaistomas kai kurių valstybės vadovų, įstatymų leidėjų bei jų tėvų biografijas, ir susidarys realesnis vaizdas, kad šalį valdo ir mus ginti nuo priešo pasiryžę ne kunigaikščių ar bajorų, padėjusių mūsų prabočiams atlaikyti barbarų invazijas ir laimėti mūšius prieš maskvėnus, provaikačiai, o tarybiniai sisteminiai parazitai ir kagėbistai, nuo kurių kentėjo daugybė tautų (įskaitant ir lietuvius, ir pačius rusus), bei jų atplaišos.

Po Nepriklausomybės atgavimo prasikedenę komunistines plunksnas, šie dusina gaivinamą iniciatyvą atskleisti buvusių parsidavėlių Tarybų valdžiai sąrašus, nukreipdami žmonių dėmesį į niekuo dėtų tautiečių kiršinimo intrigėles ir po Nepaprastosios padėties įstatymo priedanga įvedę pačią gryniausią cenzūrą.

Kai kurie išverstaskūriai skelbia, kad Trečiojo pasaulinio karo nebijo ir kad reikia nelaukiant pulti Rusiją, esą „karą gali baigti tik karas“, na, panašiai kaip žibalas gali padėti užgesinti įsisiautėjusį gaisrą.

Paprotinti, jog tokie šūkiai provokuoja suerzintą Rytų lokį, kuris pasiruošęs bet kada įsižeisti, o gal pabūgę baudžiamosios atsakomybės rėksniai formuluotes jau pradėjo rinkti švelnesnes, tačiau tai tikrovės nekeičia: jų drąsa apsiriboja saugioje socialinių tinklų smėlio dėžėje arba priešais TV kameras.

Už karo viliotinį vis tiek atsakyti neprisieis. Be to, ne jiems reikėtų eiti į frontą gimtojoje šalyje. Ir ne jie jau dabar rizikuoja savo gyvybėmis, savanoriaudami Ukrainoje.

Paniką daugiausia kelia būtent tie politikai ir „influenseriai“, kurie, galiu lažintis, vos išrūkus bent menkam dūmeliui šalia jų namų, patys pirmi neštų kudašių į „juodai dienai“ užsakytus ar seniai įsigytus apartamentus arba vilą prie Viduržemio jūros, o ten gurkšnodami vynelį, didvyriškai rašytų arba online sakytų: „Broliai lietuviai, nepasiduokite, kovokite, mano širdis – su jumis!“

Tarsi atsitiktinumas, bet tai būtent tie politiniai ir pramogų pasaulio veikėjai, kurie neturi atžalų ir anūkų.

Taip pat tie, kurie vaikų turi, tačiau pastarieji jau suaugę ir studijuoja ar dirba įsikūrę svetur. Dar tie, kurie čia gyvena su šeima, bet jų verslai ir politinės veiklos nepririštos prie konkrečios geografinės vietovės.

Pogromai, diversijos, o paskui jau ir „spec. operacijos“ būna naudingos pačiam okupantui, na, dar į chaosą įsimaišiusiems atskiriems politiniams ir biznio klanams, suinteresuotiems vietos ekonomikos griūtimi ir pertvarka karo sąskaita.

Bet tai dar nereiškia, kad karo reikia eiliniams civiliams.

Pogromai, diversijos, o paskui jau ir „spec. operacijos“ būna naudingos pačiam okupantui, na, dar į chaosą įsimaišiusiems atskiriems politiniams ir biznio klanams, suinteresuotiems vietos ekonomikos griūtimi ir pertvarka karo sąskaita. Bet tai dar nereiškia, kad karo reikia eiliniams civiliams.

Jau užteks tos infantilios iliuzijos, esą paramą Ukrainai išreikšti, atseit apsivalyti nuo vatnykų ir karmos taškų surinkti galima, „skrolinant“ telefoną, žaidžiant informacinę kovą, pasitelkus komiksų tipo paveikslėlius, ir herojiškai įžeidinėjant kitataučius ar žeminant kitaminčius.

Tačiau ką dar tikrai kiekvienas pajėgus padaryti nė be ypatingų pastangų, tai atitolinti tarpusavio karo grėsmę, apgręžus ir toli pasiuntus savo pačių neapykantos laivą.