Igoris nuolat seka orų prognozes, o kai prasideda stipri audra ir lūžta medžiai, džiaugiasi, kad jai nurimus, ras nemažai gintaro. „Mane žavi pats procesas – tai yra kaip sportas, kai jauti adrenaliną“, – sako jis.
Rengia gintaro gaudymo ekskursijas
Gimęs Klaipėdoje, Igoris visą vaikystę praleido augdamas prie jūros. Mėgdamas vaikščioti paplūdimiu, vyras kelis kartus rado gintaro ir taip, jo žodžiais tariant, prasidėjo vadinamoji gintarligė.
„Mokykloje net pamokas dėl gintaro rinkimo praleisdavau, tačiau vis tiek gerai mokiausi.
Kartais pasakydavau mamai, kad turėtų būti gintaro, pasiūlydavau važiuoti prie jūros, o ji sutikdavo. Dažniausiai važiuodavome autobusu, vežusiu į Girulius.
Eidavome paryčiais pėstute iki pasienio ruožo, kadangi tais laikais dar buvo kontroliuojama, palaukdavome, kol praeis pasieniečiai su šunimis ir automatais, o tuomet jau nusileisdavome prie jūros.
Jie, beje, ne kvaili – patys irgi pasirinkdavo gintariukų“, – prisimena Igoris.
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Igoris Osnačas
Iš pradžių rinkęs gintarą rankomis, po kurio laiko Igoris pamatė, kaip vietiniai gyventojai jį gaudo su tinklu, todėl ir pats nusprendė tokį pasidaryti.
Galiausiai, neslopstant entuziazmui ieškoti gintaro, vyras nusprendė, kad gintarlige reikėtų užkrėsti ir kitus, tad Karklėje ėmė vesti ekskursijas.
„Kai Lietuva atkūrė nepriklausomybę, vis daugiau užsieniečių pradėjo atvažiuoti į miestą.
Nutariau baigti gidų kursus ir sugalvoti ką nors išskirtinio. Bendraujant su Pajūrio regioninio parko darbuotojais, kilo mintis supa
žindinti turistus su gintaru. Parengiau maršrutą, sugalvojau tematiką.
Po truputį informacija apie tokią pramogą sklido iš lūpų į lūpas, ir taip ji tapo populiariausia mano asortimente“, – džiaugiasi I. Osnačas.
Iki tampant gidu, Igoris ilgą laiką dirbo aptarnavimo srityje, mat buvo baigęs mokslus prekybos institute.
Vis dėlto pradėjus dirbti gidu ir aktyviai ieškoti gintaro, jam teko pasirinkti, kas arčiau širdies, kadangi visko aprėpti nebespėjo. „Stengiuosi gyvenime viską daryti taip, kad jausčiau malonumą, – tikina I.Osnačas.
– Kurį laiką vienu metu užsiėmiau trimis veiklomis, tačiau galiausiai liko tik gido darbas ir gintaro medžioklė.“
Savo organizuojamose ekskursijose Igoris stengiasi ne tik pateikti įdomios teorinės medžiagos, bet ir įtraukti pramogų, kadangi taip, anot jo, žmonės geriau įsisavina informaciją.
„Parodau žmonėms gintariukų kolekciją, pasitreniruojame, kaip atskirti tikrą gintarą nuo netikro.
Tuomet apsirengiu gintaro gaudytojo aprangą ir keliaujame prie jūros, kur papasakoju apie bangas, vėją, paaiškinu, į ką reikėtų atkreipti dėmesį.
Nepriklausomai nuo oro, visada su tinklu įbrendu į vandenį ir pademonstruoju gaudymo techniką“, – pasakoja I.Osnačas.
Asmeninio albumo nuotr./Igorio Osnačo demonstruojamas gintaras
Igoris turistams siūlo ekskursijas ne tik prie jūros gaudant gintarą, bet ir supažindina su miestu keliaujant autobusu, automobiliu ar pėsčiomis.
Be to, jis visada stengiasi prisiderinti prie svečių, todėl kartais net atvyksta į jų prašomą vietą.
„Susidomėjimas tikrai yra, turistai atvažiuoja, jiems smalsu, – sako I.Osnačas. – Kaip tik prieš kelias dienas buvo atplaukęs pirmas kruizinis laivas per dvejus metus.
Turėjau užsakymą pasitikti grupę uoste, o tuomet važiavome kartu prie jūros, pagaudėme gintariukų, papramogavome.“
Jeigu atvykstantys svečiai nėra labai priklausomi nuo laiko, Igoris visada su jais bando ekskursijos datą tartis atsižvelgdamas į oro sąlygas.
Kaip jis pasakoja, tai turi didelę įtaką gintaro gaudymui. „Suderiname taip, kad šansai rasti gintariukų būtų kuo didesni, – teigia I.Osnačas.
– Mes nuolat stebime orą, laukiame, kada bus palankesnis, ir prie jo prisitaikome. Nesvarbu, ar bus naktis, ar lis, snigs.“
Didžiausia tikimybė rasti gintaro – po stiprių audrų
Igoris per tiek metų jau yra atsirinkęs svarbiausius pajūrio taškus, kur gintaro randa dažniausiai.
Vis dėlto apžvelgti verta visas vietas. „Gintaras gali pasirodyti bet kur, tačiau Karklėje būna dažniausiai“, – atskleidžia I.Osnačas.
Asmeninio albumo nuotr./Igoris Osnačas
Tam, kad kaip galima geriau apsisaugotų nuo vandens, Igoris turi specialią aprangą, kurią keičia priklausomai nuo sezono.
Kaip jis išskiria, svarbu turėti neperšlampamus drabužius ir galvos apdangalą, jei pradėtų lyti.
„Kad ir su apranga, vis tiek sušlampame arba nuo prakaito, nes judame, arba nuo bangų“, – sako I.Osnačas.
Asmeninio albumo nuotr./Igorio Osnačo rastas gintaras
Būti aplietam bangų yra nemaža tikimybė, kadangi, kaip aiškina Igoris, gintaro geriausia ieškoti rudenį, žiemą ir ankstyvą pavasarį, kai būna daugiau audrų.
Tad ir savaitės pradžioje pajūryje prasidėjusi audra Igoriui itin tinkama. „Dabar yra labai gerai. Turi būti kuo didesnė audra, kuri truktų kaip galima ilgiau, būtų kuo stipresnis vėjas ir bangos.
Kai lūžta medžiai, skraido stogų atplaišos, mes sėdime namie ir džiaugiamės.
Praėjus kelioms dienoms po audros, bus daugiau šansų rasti gintariukų“, – šypsosi I.Osnačas.
Audros įkarštyje į gintaro medžioklę Igoris nesileidžia ir palaukia, kol siaučianti stichija aprims.
Taip jis elgiasi norėdamas pataupyti jėgas, kadangi tokiu oru gintarai į krantą išmetami retai.
„Audros metu srovė dominuoja nuo kranto į jūrą. Gintaras būna tik išjudinamas iš dugno ir artėja arčiau kranto, – aiškina I.Osnačas.
– Visą laiką tiesiogiai stebime orų prognozes, kas vyksta prie jūros, kokios būna bangos, o atėjus tinkamam laikui, šokame į automobilį ir važiuojame.
Jame visi reikalingi daiktai būna sudėti iš anksto.“
Gintaro medžioklė kartais gali trukti net visą dieną ar naktį, kadangi tuo metu tiesiog einama pakrante ir ieškoma radinių. Igorio teigimu, reikia tinkamai paskirstyti savo jėgas tam, kad nepražiopsotum tikrojo gaudymo.
„Visada turi tikrinti – kol neatvažiuosi prie jūros, nežinosi, ar tikrai metamas gintaras.
Jeigu atvykus jo dar nėra, po valandos gali atsirasti.
Pabūna arčiau kranto kelias valandas, srovė pasikeičia ir tuomet gintariukai atsitraukia. Pataikęs reikiamu laiku, turi daugiau laimikio“, – pasakoja I.Osnačas.
Anot Igorio, gintaro gaudymas pareikalauja nemažai jėgų, kadangi laimikio yra ieškoma ne tik ant kranto, bet ir vandenyje. „Apie 90 proc. gintaro surandama bangose.
Ant kranto gintaras užsikabina, paskui vėl nuplaukia, be to, kiti žmonės taip pat jį renka, todėl šansai rasti mažesni, – teigia I.Osnačas. –
Gaudant gintarą, yra labai daug subtilybių, kurias reikia perprasti.“
Dažniausiai Igoris randa 100–300 g gintariukų, o didžiausias jo rastas gintaras buvo kumščio dydžio.
Tai, ką surasi jūroje, I.Osnačo manymu, priklauso nuo sėkmės, kadangi kartais galima namo sugrįžti ir tuščiomis. „Neieškau gintaro tam, kad kuo daugiau pagaučiau ir brangiau parduočiau.
Aš jį kolekcionuoju, padovanoju per ekskursijas. Mane žavi pats procesas – tai yra kaip sportas, kai jauti adrenaliną.
Gintarligė yra paskutinės stadijos, ji nepagydoma – mane tiesiog traukia prie jūros, norisi veiksmo.
Gintaro gaudymas yra kaifas“, – tikina I.Osnačas. Ieškodamas gintaro, Igoris jaučiasi kaip lobių ieškotojas, ir džiaugiasi radęs net mažiausią gabaliuką.
Pagavęs gintariukų, vyras juos visada parsiveža namo, apžiūri, tyrinėdamas apčiupinėja.
„Mane veža tai, kad niekada nežinai, ką rasi.
Visada važiuoji ir svarstai, ką šįkart rasi, o kad ir kokį pagautum, norėsis didesnio. Tokia veikla nėra nuobodybė“, – šypsosi I.Osnačas.
Rašyti komentarą