Gamtininkas papasakojo, kas upėje sukuria nepamirštamą reginį

Lietuvos mokinių neformaliojo švietimo centro Gamtinio ir ekologinio ugdymo skyriaus vadovas A. Kulbis vis dar pašiurpsta išgirdęs pasakymą „sutvarkyti gamtą“. Anot gamtininko, tai atskleidžia sovietmečiu propaguotą mąstymą ir veiklą, kai buvo tiesinamos ir persukamos upių vagos, masiškai numelioruojamos pelkės, tvenkiamos upės ir t. t. „Iš tiesų gamtos nereikia tvarkyti, žmogaus įsikišimas jai reikalingas mažiausiai, nes gamta gyvuoja savaime, pagal savą tvarką“, – tvirtina pašnekovas.

Prie rudeninės upės – įspūdžiai visam gyvenimui

Būtent natūralioje gamtoje atsiveria didieji jos lobiai ir nepamirštami įspūdžiai. Kaip tik apie vieną iš tokių A. Kulbis sutiko papasakoti.

„Draugo gimtadienį nusprendėme paminėti kitaip – lašišų žvejyba rudeninėje upėje. Romantika užprogramuota jau licencijos taisyklėse – žvejyba gali prasidėti ne anksčiau negu valanda po saulėtekio, tik tam tikroje upės atkarpoje.

Taigi, keliamės ir laukiame, kada patekės saulė. Pasiruošiame eiti – nemaža kompanija, su mažais vaikais. Visi pamažu judame upės link. Lauke tvyro rūkas, girdisi kaip teka upė. Sustojame ir žiūrime. Vandens tėkmėje šokinėja didelės žuvys. Vaizdas gniaužia kvapą.

Meškerės taip ir liko neišvyniotos, licencija nepanaudota. Mums užteko estetinio pasigėrėjimo ir nuostabių pojūčių, kuriuos tą rytą mums dovanojo gamta. O vaikams kilo galybė klausimų: kas tai per žuvys, kodėl jos čia atplaukė ir šokinėja?“, – sako gamtininkas ir tikisi, kad žygyje dalyvavusiems vaikams prisiminimas išliks visą gyvenimą.

A. Kulbio teigimu, kai upė teka laisvai ir nėra suvaržyta užtvankų, joje gali klestėti gyvybė, rūšių įvairovė. Vis dėlto dabar pamatyti srovėje šokinėjančią lašišą yra gan reta – mūsų šalies upėse ir upeliuose yra pristatyta tiek užtvankų, kad net vietinėms žuvims sunku įveikti daugiau kilometrų, jau nekalbant apie migruojančias rūšis.

Užtvankos – didžiausios kliūtys žuvų keliuose

Apie būtinybę šalinti užtvankas Europos mokslininkai kalba jau kelerius metus, nes rūšių įvairovė sparčiai nyksta. Tyrimai rodo, siekiant išsaugoti tokias žuvis kaip lašišos, šlakiai, upėtakiai, būtina atstatyti jų migracijų kelius.

Žmonių pastatytos užtvankos yra didžiausios kliūtys žuvų migracijų keliuose. Ekspertai sutaria, kad užtvankų šalinimas Europoje yra efektyviausia aplinkosauginė priemonė ungurių ir lašišinių žuvų saugai.

Mokslininkai pastebi, jeigu upėje lašišinių žuvų gausu, vadinasi, vandens kokybė ir ekologinės sąlygos yra geros. Bet tam, pirmiausia, būtinas upės vientisumas – dabar dauguma Lietuvos upių ir upelių yra užtvenkti ar kitaip pakeisti žmogaus.

„Mažai kas žino, kad dėl užtvankų sunkumų kyla net ir nuolatinėms upių gyventojoms, kurias laikome sėsliomis. Pasirodo, net sėslioms žuvims reikia kelionių upėje – tiek dėl neršto, tiek dėl mitybos. Taigi, užtvankos žuvis tarsi įkalina ir varžo jų prigimtį.

Dėl to ir žuvų įvairovė Lietuvos upėse, ypač mažesnėse, nėra didelė. Apskritai, mažos upės ir upeliai dėl žmogaus sukeltų pokyčių nukenčia pirmiausia“, – dėmesį atkreipia A. Kulbis, bet kartu jis džiaugiasi, kad Vilnios upė yra nuostabi – lašišų migracija Vilnių paverčia išskirtine Europos sostine. Nors net ir Vilnioje šioms žuvims vis dar yra kliūčių – užtenka paminėti Belmonto užtvanką, kurią pašnekovas vadina piktžaizde. A. Kulbis mano, kad dėl užtvankų statybų gamta patyrė sunkiai pataisomą žalą.

Bražuolės užtvankos išmontavimą vadina deramu pavyzdžiu

„Galbūt kai kuriems žmonėms senos betoninės užtvankos ir sukelia sentimentų, bet Bražuolės pavyzdys rodo, kad pašalinus užtvanką upei tarsi suteikiamas naujas kvėpavimas, gamta susigrąžina savo turtus ir įvairovę – pokyčiai išties pastebimi.

Bražuolės upelio apylinkes puikiai pažįstu, nes čia vyko pirmieji mano žygiai gamtoje, nuo čia prasidėjo pažinimo kelias. Šis gamtos kampelis ypatingas tuo, kad gausu retų augalų augaviečių.

Deja, bet dalis jų buvo tiesiog sunaikintos dėl žmogaus veiklos“, – dalijasi gamtininkas, neseniai išleistoje knygoje apie Vievį aprašęs apylinkių augalijos pasaulį. Jis pasakoja, kad mažasis anakamptis (seniau vadintas mažąja gegužraibe), netoli Vievio žydėdavo šimtais, šios orchidėjų rūšies augavietės buvo gausios. Bet jos sunaikintos, kai paežerė ir šlaitai buvo apstatyti namais. Botanikai pastebi, kad šių retų augalų smarkiai sumažėjo visoje Lietuvoje.

„Žmonės vis dar kišasi, plečiasi į gamtą. O gamta nesipriešina – ji tiesiog skursta ir nyksta. Tai iliustruoja tokie reiškiniai kaip „didysis vabzdžių išmirimas“ – Lietuvoje ir visoje Europoje labai mažėja vabzdžių įvairovė, nyksta rūšys.

Bet dėl žinių trūkumo žmonės to nepastebi: jiems atrodo, kad vabzdžių kaip buvo, taip ir yra, o pievose pilna vorų. Retas pastebi, kad įvairovė menksta, teritorijas užkariauja ir viską užgožia naujos invazinės organizmų rūšys.

Dingsta ir augalai, kuriuos yra mačiusi ankstesnė gyventojų karta, mūsų seneliai. Tad galbūt neigiami pokyčiai yra ne visiems matomi, bet jie vyksta. Gali ateiti laikas, kai nejučiomis prarasime tai, ką turime svarbiausio“, – nuogąstauja A. Kulbis.

Jis siūlo daugiau dėmesio skirti ekosistemų paslaugoms – mokslu grįstam modeliavimui, kuris leidžia įvertinti ekosistemų finansinę naudą ir pritaikyti kaštų ir naudos analizės metodus.

Anot pašnekovo, dalis naujų statybų projektų ir dalis senų statinių neatlaikytų analizės išvadomis pagrįstų argumentų, pavyzdžiui, daugybės užtvankų daroma žala greičiausiai nusvertų jų teikiamą naudą.

„Vis dėlto visuomenei labiausiai trūksta ne mokslinių tyrimų ar analizės, o elementarių žinių apie gamtą. Dėmesys žalumui, ekologijai, tvariems sprendimams daugeliu atvejų yra paviršutiniškas.

Plastiko maišelių atsisakymas iš dalies apramina sąžinę, tačiau spartaus augalų ir gyvūnų buveinių naikinimo nesustabdo. Viskas yra kur kas sudėtingiau. Piliečiams trūksta gebėjimo susieti savo kasdieninius vartojimo įpročius su gamtoje vykstančiais reiškiniais.

Galbūt mokykla suteikia per mažai pradinių žinių? Galbūt vaikai žinių visai negauna šeimose? Be pažinimo ir žinių negalime suformuoti vertybių, kuriomis kasdien vadovaujamės namuose, profesinėje veikloje, laisvalaikio užsiėmimuose.

Būtent vertybės lemia, koks yra mūsų santykis su gamta“, – kalba A. Kulbis ir pastebi, kad žmonės Lietuvoje gamtą laiko duotybe ir retai apmąsto, ar mokame tinkamai saugoti gamtą ateities kartoms.