Fotografija kaip Žvejyba

Ar gali nepatyręs žvejas pagauti didelę žuvį?

Fotografijos palyginimais su žvejyba mėgstu pradėti savo 111 KŪRYBOS RECEPTŲ pasimatymus.

Gali, vieningai sutariame. Naujoko sėkmė - žinomas fenomenas. Ima kartais ir užkimba ŽUVIS paties dar nepatyrusio žvejo nuostabai. Žuvis, deja, gali būti vienintelė.

O pats puikiausias žvejas ar visada ištrauks didelę žuvį? Deja, kartais tiesiog nekimba.

Bet jei žvejas tikrai geras, kantrus ir tikslingas, jis žinos, kaip ieškoti savo laimikio - kokiuose vandenyse, kokiu paros ir sezono metu, kokių meškerių ar tinklų jam galėtų prireikti, kuriai žuviai kokį masalą tvirtinti ant kabliuko...

Aš visada atpažįstu jausmą, kai vanduo aplink tampa gyvas. Kai patenki į žuvingą vietą, kai visokios mažos ir didelės žuvelės ima plaukti tiesiai tau į rankas. Tuomet patyrę žvejai ar fotografai skuba pripildyti savo kibirėlius ir jau lekia jais nešini į namus.

Tai štai čia - mano pagrindinis receptas. Aš visada ieškau savo kūrybinių vandenų. Kasdien mokausi plaukti ir su didele meile vandenis jaukinuosi. O kai pajuntu radusi itin Žuvingą Vietą - neskubu. Nardau kartu tame raibuliuojančiame, gyvame vandeny, pasitikdama vieną už kitą didesnes žuveles, ir ilgai ilgai nelipu iš vandens, nes žinau - čia sutiksiu ir pačias didžiausias savo ŽUVIS.

Tiesą sakant, iš tokio žuvimis raibuliuojančio vandens mane pačią tenka traukte ištraukti į krantą!

Vieną ankstyvą rytą, šį pavasarį, atsidūriau Indijos vandenyno pakrantėje. Dešimtys vyrų, ritmingai šūkčiodami, traukė kylančios saulės auksu nudažytus tinklus. Gervės, varnos ir vienas kitas šuniukas vijosi tarp raumeningų jų pečių ir kojų, laukdami žuvies. Įsisukau į jų tarpą, susitapatindama tai su tinklus traukiančiaisiais, tai su smarkių vandenyno bangų vis pabaidomais paukščiais. Kai pagaliau vyrai patiesė ilgai trauktus tinklus ant smėlio, jie buvo tušti. „Ne ta diena, - gūžčiojo. - Bloga šiandien srovė.“

O aš jau buvau užkerėta. Ta Vieta, tie Vandenys. Kitą rytą vėl nubudau po penkių, dar saulei nepakilus ėjau į žvejybą. Ir taip 11 rytų iš eilės. Grįždavau varvančia suknele ir smėlėta, visada pilnais savo tinklais - fotokameros kortele. Matydavau Indijos vandenyno pakrantės žvejų pilnutėlius tinklus, laimingai klegančias varnas ir gerves. Vyrų apeigas keisdavo jų žmonų ritualai - pripildžiusios dubenis žuvų, viena kitai juos užkeldavo ant galvos, ir, plačiais klubais siūbuodamos, nutoldavo savų namų link. Sekiau paskui jas, tarp spalvotų kaimo namų, pro praviras duris, link virtuvėje garuojančių puodų, šypsodamasi visiems sutiktiems.

Šį kartą Indijoje buvome suplanavę dvi savaites ajurvedos centre. Kasdien nuo devynių ryto buvo paskirtos procedūros, visi aplink laikėsi režimo ir neskubaus dienų ritmo. Aš gi kiekvieną rytą į pasimatymą su ajurvedos gydytojais atskubėdavau aikčiodama nuo įspūdžių savo dar ankstyvesnių rytų žvejybos. Manęs klausdavo, kaip jaučiuosi, ar paskirtos terapijos ir masažai duoda naudos, o aš krykštaudavau, rodydavau jiems fotografijas savo kameros ekranėlyje ir patvirtindavau, kad visos terapijos veikia puikiai, ypač - stiprios dozės rytinės kūrybos. Kartą, nusiimdama kuprinę su fotokameromis, pastebėjau, kad kažkas iškrito iš po mano skverno. Pasilenkiau pažiūrėti - maža daili sidabrinė žuvelė. Susigėdau, juk nei šis, nei tas, kai iš tavęs byra žuvytės, bet sykiu susijuokiau, kad mano rytinė žvejyba - ne tik metafora.

Nebuvo Indijoje nė vieno ryto, kad tingėčiau keltis žadintuvui suskambus. Mane pačią tai stebino, juk neilgos mano miego valandos, dar už lango tamsu. Bet kaskart pajausdavau kirbantį smalsumą, norą būtinai patirti, kokiomis akimirkomis mane apdovanos naujas rytas, ką šiandien rasiu savo tinkluose. Nepavėluodavau susirinkti pačių pirmų vos pasirodžiusios saulės tirštai raudonai nuspalvintų paveikslų, tyrinėdavau vis ilgėjančius šešėlius, kartais vos išsilaikydavau ant kojų, kai mane, užsižiūrėjusią į tinklus tempiančius vyrus, kėsindavosi parblokšti galinga vandenyno banga.

Labai greitai susiradau draugų. „Viktorija, sveika, labas rytas!“ - sulig kiekviena diena vis dažniau girdėdavau sveikinantis, o ilgainiui susimojuodavome kone su visais. Atsimenu, kaip pirmąkart išdrįsau įeiti gilyn į siaurą žvejų kaimo gatvelę, žvilgterėti pro atvertas namo duris. Man atrodo, tų namų šeimininkė, žvejo žmona, leido man pasilikti, pajutusi, kaip aš tirpstu nuo grožio aplink. Braukiau ranka per paveiksliškai apsilupusias sienas, gerte gėriau į save spalvas, džiūgavau matydama, kaip puode ant viryklės kunkuliuoja sriuba. Vidinis namų gyvenimas, kasdienė buitis, kambarių ritualai mane vilioja ir užburia. Indijoje man ėmė atrodyti, kad galiu judėti taip, tarsi jokių sienų nebūtų, kiaurai. Vos priartėju prie žmogaus, susišypsome, ir aš jau jo erdvėje. Ne tik durys atsiveria, bet ir pats žmogus. Fotografuojant apimdavo neįtikėtino intymumo jausmas. Žvejų kaimo gyventojai net namuose elgėsi taip, tarsi jiems būčiau sava - tęsė pradėtus darbus, vaišindavo arbata ir vaisiais, o kartais hipnotizuojančiai ilgai žiūrėdavo į mane su kamera rankose.

Vieną dieną automobilio vairuotojas, lūkuriavęs prie ajurvedos centro vartų, ėmė primygtinai gundyti keliauti su juo - esą neįdomu leisti dienas vienoje vietoje, juk Indija didelė, reikia lėkti apsižiūrėti plačiau. Papasakojau jam, kokiomis ypatingomis patirtimis esu apdovanojama kiekvieną rytą su vietinio kaimo žvejais. „Nuobodu vis tas pats kaimas“, - numojo ranka vairuotojas ir sakė galįs nuvežti aprodyti daug visokiausių kaimų. Ir tuomet aš labai aiškiai suvokiau - nenoriu lėkti šimtus kilometrų, stebėdama greitai besikeičiančius vaizdus pro langą, nenoriu trumpam stabčioti vis naujose vietose. Atradusi savo ypatingus vandenis, 11 rytų iš eilės jaučiau didžiulę trauką vėl ir vėl juose nardyti.

Čia pat sulig kiekviena diena man atsiveria vis daugiau pasakiškos Indijos, - bandžiau pasipasakoti nekantriam vairuotojui, bet nežinau, ar jis mane suprato.