Ekonomistai apie Kaliningrado sritį: tai tik Rusijos karinis forpostas be jokių perspektyvų – didelė ekonominė nesėkmė

15,1 tūkst. kv. m ploto Rusijos eksklave tarp Lenkijos ir Lietuvos gyvena apie 1 mln. žmonių, o teritorija dažnai linksniuojama kaip Kremliaus karinė bazė Europos Sąjungos (ES) viduryje. Eltos kalbinti ekonomistai sutiko, kad regionas pačiai Rusijai svarbus tik kariniais tikslais, nors praeityje galėjo tapti patrauklia ekonomine zona vakarietiškiems verslams.

„Norėjo tapti kažkuo, netapo ir, realiai, pagal ekonomiką, tai skurdesnis nei vidutinis (Rusijos – ELTA) regionas. Ir atlyginimai mažesni. Sakyčiau, kad tai yra didelė nesėkmė ekonomine prasme“, – taip Kaliningrado regiono ekonomikos raidą apibendrina Ž. Mauricas.

Siekta paversti konkurencingu regionu

Banko „Luminor“ vyriausiasis ekonomistas pasakojo, kad 20 a. pabaigoje Rusija turėjo didelių ambicijų Kaliningradą paversti netgi visos ES mastu konkurencingu ekonominiu regionu, patrauklia laisvąja ekonomine zona tarptautinėms bendrovėms, ir, 1996 m. sričiai tokį statusą suteikus, netgi pavyko prisivilioti stambių pasaulinių įmonių, tokių kaip automobilių gamintojai BMW ar „Kia“.

„Rusija norėjo jį paversti laisvąja ekonomine zona, konkuruoti su ES šalimis – ne tik kaimyninėmis. Siekta paversti Kaliningradą „Europos Honkongu“, „Europos Singapūru“, – teigia Ž. Mauricas.

Vis tik tokia strategija nepasitvirtino, kadangi, ekonomisto teigimu, kad Kaliningradą paverstų konkurencingu, Kremlius turėjo ryžtis suteikti sričiai daugiau savivaldos, o tai lemtų gilesnę integraciją su ES. Tačiau, anot eksperto, nors stiprėtų ekonomiškai, taip eksklavas politiškai toltų nuo Kremliaus. Tad, vietoje ekonominių perspektyvų, rinktasi kraštą militarizuoti.

„Kaliningradas turėjo dvi kryptis: suartėti su ES, kaimyninėmis šalimis, bendrai su ES, integruotis ekonomiškai. O kitas kelias – tapti militaristiniu forpostu. Kaliningradas visgi nuėjo antruoju keliu“, – kalbėjo Ž. Mauricas.

„Kadangi Rusija unitarinė, priešiška ES, apskritai didžiajai daliai demokratinių valstybių, atitinkamai Kaliningradas tapo vis labiau ekonomiškai izoliuotas, rizikingas bei virto tiesiog kariniu forpostu“, – apibendrina jis.

Kaliningradas vis dar yra laisvoji ekonominė zona, tad, anot Ž. Maurico, regione yra automobilių, maisto gamintojų fabrikų, o A. Izgorodinas pamini regiono vykdomas logistikos, žemės ūkio, jūrų krovos veiklas. Tačiau stiprios pramonės, stambių investicijų, kaip viltasi, regionas nepritraukė, – pasak „Luminor“ eksperto, net ir Rusijos „aukso amžiaus“ laikotarpiu, iki 2012 m., Kaliningradas nesulaukė didelio verslų susidomėjimo, o po Krymo aneksijos 2014 m., kaip ir visoje Rusijoje, jo ūkis stagnavo.

„Specifinių, didelių investicijų Kaliningradas pritraukti nesugebėjo. Jiems taip ir nepavyko sukurti tos pirminės idėjos, ji žlugo net neprasidėjusi“, – tikino Ž. Mauricas.

Algos mažesnės nei Rusijos vidurkis, itin žemas BVP

Ekonomistas A. Izgorodinas, paprašytas įvertinti Kaliningrado ekonominę svarbą Rusijai, teigė, kad jos tiesiog nėra – regionas priklausomas nuo dotacijų iš Maskvos ir jokių kitų tikslų, be didelės karinės jėgos telkimo, Kremlius ten neturi.

„Tai yra labiau infrastruktūrinis objektas, kuris tarnauja Rusijos kariniams tikslams. Ekonomikos kontekste nematau šito regiono svarbos ir, tiesą sakant, nelabai matau augimo galimybių apskritai“, – teigė A. Izgorodinas, kartu pridūręs, kad regionas finansuojamas tik dėl jame sutelktos gausios karinės jėgos.

„Regionas realiai yra dotuojamas iš Rusijos biudžeto tik dėl to, kad ten yra karinė bazė. Tas regionas yra labiau finansuojamas dėl karinių tikslų, o ne dėl jo ekonomikos augimo ir gaivinimo“, – pastebėjo jis.

Savo ruožtu Ž. Mauricas dalijosi statistika: nepaisant to, kad Kaliningradas apsuptas ES šalių, vidutinis atlyginimas eksklave net nesiekia Rusijos vidurkio, o, 2020 m. duomenimis, jo bendrasis vidaus produktas (BVP) tesiekė apie 7 mlrd. eurų.

„Čia labai mažai. Lietuva praktiškai jau 60 mlrd. link juda. Skirtumas labai labai didelis“, – pasakojo ekonomistas, Kaliningrado ekonominį statusą netgi lyginęs su Rusijos aneksuoto Krymo.

„Toks regionas, kuris, kaip ir neliečiamoji zona, nes niekas nelabai drįsta ten kažką daryti. Kryme negali, nes ten formaliai yra Ukrainos dalis, o Kaliningrade tiesiog nenori“, – lygino ekonomistas.

Kolegai antrinęs A. Izgorodinas svarstė, kad eksklave ekonominės veiklos yra tik tiek, kiek pakanka minimaliam gyventojų pragyvenimo lygiui palaikyti.

„Bet ne daugiau“, – akcentavo jis.

Tarp Lietuvos ir Kaliningrado neliko net kontrabandos

Kalbinti ekonomistai taip pat tikino, kad su Kaliningradu beveik nelikę ir Lietuvos verslo ryšių. Pasak A. Izgorodino, vienintelis bendradarbiavimas su regionu susijęs su prekių tranzitu iš Rusijos.

„Manau, kad tik tiek. Neįsivaizduoju, kad mūsų verslas investuotų ten. Šiaip apskritai mūsų verslas Rusijoje investavęs labai mažai. Į Kaliningradą tuo labiau – tikrai nėra didelio ekonominio bendradarbiavimo“, – tikino jis.

Panašiai kalbėjęs Ž. Mauricas minėjo, kad Kaliningrade likusios tik kelios įmonės, o anksčiau plačiai naudotus maršrutus regione apleido ir į Baltarusiją „veiklą“ perkėlė net kontrabandininkai.

„Buvo pasienio prekyba, kontrabanda, vėliau ji praktiškai pasibaigė, kai buvo sustiprinta sienos apsauga, pastatytas barjeras ir praktiškai viskas perėjo į Baltarusiją. Net šito nebeliko“, – pastebėjo Ž. Mauricas.

„Kaip nuobodu – net kontrabandos nebėra. Toks regionas. Realiai“, – ironizavo jis.

Prasidėjus karui, regiono ateitis – liūdna

Dar gilesnė regiono izoliacija ekonomistų matoma ir dėl prasidėjusio karo Ukrainoje. A. Izgorodinas aiškino, kad Kaliningradas itin priklausomas nuo importo, o prekių ir žaliavų tiekimas dėl Vakarų Rusijai pritaikytų sankcijų gerokai apsunko. Dėl to ekonomistas abejoja srities ūkio pažanga ateityje.

„Prekių tiekimo į Kaliningradą galimybės yra gerokai sunkesnės, pavyzdžiui, lėktuvams reikia daryti didžiulį ratą. Nematau to regiono ekonominės svarbos ir nematau to regiono plėtros galimybių“, – kalbėjo A. Izgorodinas, abejojantis, kad Rusija apskritai dar gali sulaukti naujų europietiškų investicijų, – tą lems smarkiai išaugusi ekonominė rizika, neapibrėžtumas, smunkantis vartojimas.

„Visur tas galioja, aišku, ir tam pačiam Kaliningradui. (...) Nėra kažkokių priežasčių investuoti Europos verslui į Kaliningradą. Europos kapitalas eis iš nepatikimos Rusijos į patikimesnes šalis, kartu ir į Europą“, – įsitikinęs ekonomistas.

Jis prognozuoja, kad artimiausiu metu dar labiau augs eksklavo priklausomybė nuo Rusijos dotacijų, kurių, neatmeta A. Izgorodinas, gali mažėti.

„Rusijos ekonomika krinta ir valstybės pajamų bus šiek tiek mažiau. Manau, kad ateitis pakankamai liūdna“, – reziumuoja ekonomistas.

Ž. Mauricas savo ruožtu taip pat nuspėja, kad Kaliningradas taps dar labiau izoliuotas, jame trūks pagrindinių prekių bei žaliavų. Pasak eksperto, dėl karo Ukrainoje eksklavo ekonominė padėtis tik blogės.

„Tai, aišku, dabar bus dar blogiau ir realiai liks jis tiesiog toks kampelis, kuris vykdys kažkokią funkciją, daugiausia susijusią su karine pramone. Bet ekonomikos daug ten nebus“, – sakė Ž. Mauricas.