Ekologiškai ūkininkauja jau antra šeimos karta
Ūkis iš Ąžuolų gatvės
„Mano mėsinių galvijų ūkis – Mažųjų Mostaičių kaime, Ąžuolų gatvėje. Tie ąžuolai mums su tėčiu labai pritikę, tad tėtis jų kasmet vis naujų prisodina, kad ir kaime, ir gatvėje jų kuo daugiau būtų, – pasakoja jaunasis ūkininkas iš Gargždų A. Petrauskas.
Savo ūkį Andrius įkūrė 2014 metų rudenį, o kitų metų pavasarį buvo suteiktas ekologinio ūkio statusas.
Rytais, kai automobilių srautai iš aplinkinių kaimų lekia į darbus miestų linkui, Andrius suka į kaimą gretimame rajone. Kartu su tėvu Vidmantu dabar augina 250 mėsinių limuzinų.
Kas bent kiek dar supranta, ką reiškia auginti gyvulius, gali įsivaizduoti, kiek tenka įdėti darbo, tuo labiau, kad šiame ūkyje dirba tik vienas samdomas žmogus, o likusius darbus nuveikia gausi ir darni Petrauskų šeima.
Nors gyvulių bandos gyvenimą sureguliavo taip, kad karvutės veršiuojasi daugiausia žiemos pabaigoje-pavasario pradžioje, rūpinimosi gyvuliais ir įvairių darbų – nuo veterinarijos iki technikos remonto – užtenka kasdien.
Petrauskų šeimos pirmagimis, LSMU Veterinarijos akademijos absolventas Andrius nuo mažumės padėjo tėvams dirbti įvairiausius ūkio darbus, anksti išmoko valdyti įvairią žemės ūkio techniką.
Jau kadaise pradėjo dirbti ir su šieno presu, o nuo to laiko jį „gaudo“ aplinkiniai, nes ne vienam ūkininkaujančiam labai reikia ta „velnio mašina“ – presu, kaip juokais sakė vienas kaimynas, susukti šieno rulonus. Kartais per dieną tų rulonų išeina ir po kelis šimtus.
Andrius nesibodi nė vieno darbo ir niekada neatsisako padėti kitiems. „Juk smagu žmogui pagelbėti, – šypteli jis. Jauniausias broliukas Kipras, nugvelbęs laisvą minutę nuo mokyklos, mėgsta traktoriaus kabinoje įsitaisyti šalia brolio ir bent jau kol kas kartoja, kad užaugęs bus kaip Andrius ir būtinai važiuos talkinti žmonėms.
Tik tų žemę dirbančių žmonių vis mažėja. Štai šalia vis pasilabindavo su kaimynu ūkininku, persimesdavo žodžiu kitu, bet netikėtai mirtis žmogų išplėšė iš gimtos žemės. Ir tuščia, nieko nebėra, kas stotų jo vieton.
Negaili įdėtų pastangų
Andriaus tėvo Vidmanto Petrausko prieš tris dešimtmečius įkurtas mėsinių galvijų ūkis, vienas didesnių ekologinių ūkių Plungės rajone, kol kas laikosi tvirtai ir pasiduoti neketina. Lietuvos žemės ūkio akademijoje įgijęs inžinieriaus automechaniko specialybę, jis grįžo į gimtinę ir pradėjo ūkininkauti.
Pamažu didino gyvulių skaičių, o ūkio vystymosi šuolis įvyko 2008–2010 metais, kai pasistatė naują fermą ir įsigijo technikos. Neilgai laukęs, tapo ir ekologinio ūkio šeimininku. Ir tada, ir dabar Vidmantas tvirtai tiki perspektyvia ekologinio ūkio ateitimi.
Gal ne visai tiktų lyginti tuos tikėjimus, bet panašiai, kaip tikėjo ir Lietuvos laisve tada, kai abu jaunučiai studentai su žmona Daivute tą lemtingąją Sausio 13-osios naktį stovėjo prie Parlamento ir nė minutės nedvejojo, kad būsime laisvi.
Pradėjus ūkininkauti, iš pradžių net žmona kartais suabejodavo, kaip čia pavyks su tuo ekologinio ūkio įkūrimu. Vidmantas nuosekliai su žemaitišku orumu ir kantrybe įveikė visus sertifikavimų ir kitų kliūčių ruožus, šeimos ūkis augo ir plėtėsi.
Vidmantas iki šiol nesigaili įdėtų pastangų bei kasmet vis besikeičiančių reikalavimų ir nuostatų, kaip išlaikyti tokį statusą. Jam pritaria ir sūnus Andrius, neketinantis pereiti prie kitokio, nei ekologinio ūkininkavimo, būdo.
Pasak Andriaus, kas išgyvens šiuos metus, tie ūkiai dar ilgai laikysis. Šiemet ūkininkams yra labai sunku ne vien dėl ilgai varginusios sausros. Dėl jos kokybiškos pirmosios žolės prišienauta maždaug tik pusė įprastinio kiekio.
Viltingai laukta lietaus, kad šis užaugintų gerą atolą, planuojama šienauti kelis kartus. Kai kurie Andriaus pažįstami ūkininkai ėmė intensyviai tręšti pievas, silosuoti avižas, papildomai sėjo kukurūzų ir pan.
Toje vietoje, kur ganėsi karvės, kyla nauja ferma, talpinsianti 150 gyvulių.
Grindžiama ne vien pelnu
Savo gyvuliams Andrius pašarų mano pasiruošęs užtektinai, nes turi daug šienaujamų pievų, kurias reguliariai atnaujina. Bet parduoti pašarų pagalbos prašantiems, ką nuolatos darydavo daug metų, šiemet vargiai pavyks. Iki šiol jau kreipėsi bent 3 ūkininkai, kurie savų pašarų šiemet tikrai neturės pakankamai.
Kita, be sausros, šiemet ūkininkus kamuojanti bėda – Žemės ūkio ministerija parengė naujus pasėlių deklaravimo ir išmokų mokėjimo planus, kurių realaus įgyvendinimo gerai neapgalvojo, o kartais susidaro įspūdis, kad ir patys nesuprato.
Dėl to ekologiniai ūkiai negalėjo pretenduoti į kai kurias išmokas arba jų visai neteko, o tuo tarpu chemizuoti ūkiai galėjo susirinkti žymiai daugiau išmokų ir taip suktis iš padėties.
Tačiau tėvo ir sūnaus Petrauskų ekologinio ūkininkavimo supratimas grindžiamas ne vien pelnu, bet ir atsakomybe, ką su žeme darai, kaip ją dirbi, kaip žiūri į aplinką, kurioje gyveni pats, gyvens tavo vaikai ir anūkai. Ekologiškai ūkininkauti yra ne tik sveikiau ar pelningiau.
Jei uždirbtus pinigus Petrauskai būtų investavę į namus ar butus, ištaigingas atostogas ar prabangos dalykus, šiandien būtų sudėtingiau. Metai iš metų kantriai ir apgalvotai kurtas ūkio technikos parkas, remontuoti ir statyti tvartai, investuota į našesnius padargus.
Žinoma, tuo pačiu neatsisakant ir poilsio ar pramogų. Laiku ir teisingai priimti sprendimai šiandien suteikia ekologiniam ūkiui galimybę sėkmingai gyvuoti ir plėstis. Šiemet Andrius įsigijo daugiau technikos – naują šienapjovę ir traktorių.
Vis dėlto jei šiandien tuščioje vietoje tektų naujai pradėti ūkio kūrimą, Andrius abejoja, ar užtektų drąsos ir sveikatos imtis tokio išbandymo.
Jis liūdnai pasakojo, kaip bendraamžis pamėgino pradėti ūkininkauti, bet pamatęs, kokie biurokratiniai iššūkiai ir finansiniai įsipareigojimai užneriami būsimam ūkininkui, nuo šio sumanymo atsitraukė.
Su gailesčiu Andrius stebi ir nelygią nedidelių pieno ūkių kovą dėl išlikimo – jei mėsinius gyvulius gali parduoti ar dar palaikyti, tai pieno ūkiuose situacija kur kas sudėtingesnė, produkcijos čia nesukaupsi.
Smukdo netoliaregiška politika
Gaila, bet šiemet Lietuvoje labai sumažėjo ekologinių ūkių, nors tokiuose ūkiuose užaugintos produkcijos paklausa ir didėja.
Vis daugiau ūkininkų priversti dėl netinkamų politinių sprendimų ekologinio ūkininkavimo būdo atsisakyti ir tapti intensyvios ir chemizuotos žemdirbystės vis labiau stambėjančiais ūkiais.
Remiantis šiemetinių pasėlių deklaracijų duomenimis, Lietuvoje per metus ekologinių ūkių sumažėjo beveik 14 proc., ir birželio pabaigoje tokių tebuvo tik 237 600 hektarų.
Pasak Lietuvos ekologinių ūkių asociacijos, dabar stebimas pats didžiausias ekologinio ūkininkavimo nuosmukis šalies istorijoje.
Jei šie skaičiai ir toliau sparčiai trauksis, Lietuva gali sulaukti Europos Komisijos sankcijų dėl įsipareigojimų nesilaikymo, nes, remiantis „žaliojo kurso“ planu, iki 2030 metų 25 proc. šalies dirbamos žemės turėtų gauti ekologinius sertifikatus.
Tik kažin, kokią lemtį iki to laiko atneš netoliaregiška žemės ūkio politika tiek Lietuvos ekologiniams, tiek chemizuotiems ūkiams.
Bankai temdo ateitį
Pernai rudenį Andriui pavyko sėkmingai pateikti projektą naujos fermos statybai ir dar iki metų pabaigos gauti Nacionalinės mokėjimų agentūros patvirtinimą dėl dalinio projekto finansavimo.
Svajose jis jau matė naują modernų fermos pastatą, kuriame vietos užtenka ir veršingoms karvėms, ir jų mažyliams – „veršiukų darželiui“.
Tačiau metų pradžioje pakilus bankų palūkanų normoms, nuo galimų ar tik galinčių atsitikti finansinių nesklandumų apsidrausdami bankai pakeitė reikalavimus kreditų gavėjams.
Andriui skubiai teko turimą pradinį įnašą dvigubinti, nes kitaip suteikti kreditą bankai atsisako. Bankai gali sau leisti apsidrausti, reikalauti, nesutikti, o ūkininkui telieka vienai išeitis – kapstykis, kaip išmanai.
Gerai, kad giminėje yra galinčių padėti, tad reikiamą sumą Andrius surinko, šiandien nauja ferma jau kyla. Kur karvutės dar pavasarį skabė pirmąją žolę, čia sklypas jau išlygintas, išpilti pamatai maždaug pusantro šimto vietų moderniai galvijų fermai.
Bent jau Ąžuolų gatvės ūkis, kuriame sukasi darbštūs ir tvirti, kaip tie ąžuolai, Petrauskai, ateities tikrai sulauks.
Daiva SRĖBALIŪTĖ
Asmeninio archyvo nuotr.
Rašyti komentarą