Egzotiškas gyvalazdes auginti gali kiekvienas

Vietnaminės gyvalazdės į Kretingsodyje gyvenančios Gintarės Blauzdienės namus atkeliavo visiškai atsitiktinai: prieš porą metų dukrą ir tuomet vos kelių mėnesių sūnų Nikolą auginusi Gintarė atsitiktinai pamatė skelbimą, kad netoliese gyvenanti moteris atiduoda egzotiškus vabzdžius.

„Pasidomėjau, kaip jos auginamos, sužinojau, kad priežiūra labai paprasta, galima sakyti, paprastesnė net už akvariumo žuvyčių. Pasitariau su vyru Ignu: didelio entuziazmo neparodė, bet ir neprieštaravo – taip pas mus atsirado pirmos trys gyvalazdės. Lunai jos iškart patiko: jai visi vabaliukai patinka – nuo boružėlių iki šimtakojų. Nikolas ir dabar jų privengia“, – pasakojo G. Blauzdienė.

Gyvalazdes rekomenduojama laikyti akvariume, insektariume ar bet kokioj aukštesnėje apie 60 cm aukščio dėžėje, pralaidžioje šviesai ir orui, bet neturinčioje didelių skylių, kad vabzdžiai neišlįstų ir nepabėgtų.

Aukštis reikalingas, kad gyvalazdės galėtų išsinerti – kol suauga, jos tai daro keletą kartų ir paprastai savo išnaras suėda.

„Aš gyvalazdes auginu mažame šiltnamyje, kurio aukštis 35 cm – to puikiausiai užtenka.

Grindims naudoju popierinį rankšluostį, nes jos vis dar deda kiaušinėlius ir aš nenoriu, kad jie išsiristų, todėl valydama viską sudedu į maišelį, jį – į šaldiklį, ten kiaušinėliai žūva ir kitą dieną keliauja į konteinerį.

Taip esu tikra, kad šiltą vasarą nerasiu kieme nelauktų svečių, kurie prilygtų kenkėjams sode. Ant akvariumo dugno galima dėti ir kokoso drožlių mulčą – nesimatys išmatų, o ir atrodys gražiau. Taip pat į gyvalazdžių namus reikėtų įdėti šaką arba kelias šakas – joms patinka pasilypėti aukščiau, sukuriama natūralesnė aplinka“, – aiškino G. Blauzdienė.

Gyvalazdės minta beržo, ąžuolo, aviečių (tik pavasarį šviežių negalima – vabzdžiams nuodingos), gervuogių, braškių, aviečių, salotų (bet ne iš parduotuvės, o iš lysvės) lapais, kviečių želmenimis. Idealiausia esą puokštę lapų pamerkti į indą siauru kaklu, kad gyvalazdės nenuskęstų.

Žiemai reikėtų užsišaldyti lapų, bet, pasak G. Blauzdienės, braškių ar žemuogių lapų ne tik šiltu metų laiku galima rasti tiek sode, tiek miške. Rekomenduotina, bet nebūtina kasdien porą kartų jas apipurkšti, kad būtų drėgnesnis oras, tada jos ir atsigeria, ir neriasi lengviau.

„Kaip minėjau, populiaciją būtina kontroliuoti, nes dauginasi jos pašėlusiu greičiu. Aš šiemet nebesužiūrėjau, tai dabar turime keliolika mažyčių šviesiai žalių vabzdžių – vos išsiritusios gyvalazdės būna uodo dydžio.

Augdamos kiek patamsėja. Jaunos būna labai baikščios, pajutusios pavojų apsimeta negyvomis – pirmąkart pamačiusi nesupratau, pamaniau, kad nebegyva ir išmečiau. Tik paskui apsižiūrėjau, kad ir kitos „alpsta“, o paskui vėl atsigauna“, – pasakojo moteris, žinanti ir tai, kaip, esant norui, galima gyvalazdes išperinti“.

Vabzdžiais G. Blauzdienė mielai dalinasi su norinčiais juos auginti. Jos atiduotos gyvalazdės džiugina ir mažuosius Kretingos rajono savivaldybės viešosios M. Valančiaus bibliotekos skaitytojus: akvariumas su gyvalazdėmis įkurdintas vaikų edukacijos erdvėje.

Pasak vyresniosios bibliotekininkės darbui su vaikais Simonos Gagilaitės, vaikai entuziastingai domisi gyvuoju kampeliu, stebi gyvalazdes, prašo leidimo paimti jas į rankas. „Mes akvariumą net pakėlėme į aukštesnę vietą, kad neseniai išsiritę vabzdžiai kiek ramiau pabūtų“, – šypsojosi S. Gagilaitė.

Gyvalazdės (Phasmatodea) – vabzdžių (Insecta) būrys, daugiausiai paplitusios tropikų ir subtropikų zonose. Savo išvaizda dažnai imituoja augalų šakas arba lapus (mimikrija) ir taip apsisaugo nuo plėšrūnų.  

Dydis svyruoja nuo 3 cm iki 36 cm, kūno spalva paprastai būna maskuojanti – žalia ar ruda. Gyvalazdės dažnai dauginasi partenogenetiškai – patelės deda neapvaisintus kiaušinėlius, iš kurių išsirita savo motinai genetiškai identiškos patelės, todėl patinai yra retesni. Priklausomai nuo rūšies, gyvalazdžių patelė padeda nuo 100 iki 1,5 tūkstančio kiaušinėlių.