Egoizmas - modernėjančio pasaulio rykštė ar/ir mano pasirinkimas?

Girdimos tokios frazės „ar man užteks?“, „man nesvarbu“, „man nerūpi“, „koks skirtumas, kaip jis jaučiasi“, „kad tik man būtų gerai...“ verčia susimąstyti ir paklausti savęs - ar iš tiesų esu svarbesnis už kitus? Kokią teisę turiu gauti daugiau nei kitas? Kokią įtaką rūpinimasis tik savo poreikiais daro mūsų savijautai? Kaip išmokti gyventi pastebint ir kitus? Į šiuos klausimus ir bandysime atsakyti šiame straipsnyje.

Kas yra egoizmas?

Lietuvių kalbos žodyne egoizmas (lot. ego - aš) apibūdinamas kaip savanaudiškumas, savimeilė, žmogaus vertybinių orientacijų sistema, kuriai būdinga savų interesų ir poreikių vyravimas, kitų žmonių arba socialinių grupių interesų nepaisymas. Kitaip tariant, egoizmas yra altruizmo (nesavanaudiškas elgesys, rūpinimasis kitų gerove) priešybė.

Galima pasvarstyti, kokios situacijos, kurias patiriame kasdien, atskleidžia mūsų altruistišką arba egoistišką elgesį ir kokias pasekmes mums ir kitiems vienoks ar kitoks elgesys turi. Tikriausiai nesunku įsivaizduoti savanoriaujantį žmogų, pavyzdžiui, besirūpinantį ligoniais, ir tą, kuris rūpinasi tik savimi, savo išvaizda ir gerove, kad žūtbūt patenkintų savo norus. Tačiau ar ir vienas, ir kitas jaučiasi tokie pat laimingi? Paanalizuokime ego reikšmę mūsų savijautai.

Kada ego tampa per didelis... arba per mažas

Visiems gerai žinoma situacija, kada tėvai skatina vaiko norą jaustis svarbiausiam, reikšmingiausiam: „Karolis valgo tik mamos virtą košę ir tik pusryčiams, taigi darželyje jis košės nevalgys“ arba „Kokia mūsų Miglė gabi. Šioje klasėje jai niekas neprilygs“.

Žinoma, mylinti mama ir mylintis tėtis nori savo vaikui geriausio ir net nepagalvoja, jog tokios frazės tampa kelio į egoizmą pradžia. Ir kaip svarbu šioje vietoje atrasti aukso viduriuką, drąsinant ir palaikant vaiką, tačiau kartu mokant pamatyti ir šalia esantį.

Vaikystėje patyręs tėvų liaupses ir paskatinimus galvoti tik apie save, ilgainiui jau subrendęs žmogus nebegali atsiriboti nuo minčių apie save ir turi stipriai įsitvirtinusį įsitikinimą, kad jis privalo būti kitų gerbiamas, suprantamas, kad juo turi būti pasirūpinta ir jo poreikiai privalo būti patenkinti...

O kai kalba pasisuka apie kitus jį supančius žmones, paprastai toks asmuo nukreipia kalbą, neturi ką pasakyti ar išreiškia abejingumą kitais. Egoistui kiti žmonės yra tiesiog neįdomūs.Tikriausiai nenuostabu - juk didžiąją gyvenimo dalį buvo laikomas svarbiausiu, geriausiu, gražiausiu, gabiausiu ir t. t.

Kitas kraštutinumas - per mažas egoizmas, dar kitaip vadinamas hipoegoizmu taip pat sukelia neigiamas pasekmes. Šiuo atveju žmogus atsisako savo interesų, norų ir troškimų tam, kad kitiems būtų geriau. Viso to priežastis - noras užsitarnauti kitų dėmesį, meilę, pritarimą.

Greičiausiai toks žmogus vaikystėje turėjo „stengtis“, kad gautų iš tėvų dėmesio ir meilės, kad būtų pastebėtas ir suprastas. Toks ankstyvosios vaikystės patyrimas įtvirtino įsitikinimą, jog reikia stengtis įtikti kitam žmogui, kad jis tave priimtų, gerbtų ir taptų draugu, o jau suaugęs žmogus priėmimo ir dėmesio ieško visą gyvenimą.

Galiausiai nesvarbu koks - per didelis ar per mažas egoizmas būtų, tai nepadeda sukurti sveikų, papildančių santykių ir taip trokštamos bendrystės su kitais.

Kokybiškų santykių ir bendrystės su kitais nebuvimas ilgainiui žmogui gali sukelti tokias neigiamas emocines būsenas kaip depresyvi nuotaika, nerimas, įtampa ir stresas.

Kaip žinome, neigiamas emocines būsenas vienam išgyventi yra sunku, tačiau trūkstant bendrystės su kitais, tai tampa vienintele išeitimi.

Taigi, egoizmas vargiai prisideda prie geresnės emocinės būsenos ir psichologinės savijautos. Galbūt tik retomis akimirkomis egoistas tampa laimingas, tačiau tai neturi ilgalaikio poveikio, nes patenkintus poreikius keičia kiti.

Taigi tampa aišku, kad egoistas dažniausiai nemyli ir savęs (nors kartais gali atrodyti atvirkščiai). Galime svarstyti apie už egoizmo besislepiančias vidines žmogaus būsenas, tokias kaip nesaugumas, nerimas ir baimės, emocinės pusiausvyros nebuvimas. Tai skatina kelti prielaidas, jog viena iš egoizmo atsiradimo priežasčių gali būti nepatenkinti asmens psichologiniai poreikiai (pvz., saugumo, meilės, pripažinimo ir t. t.).

Veiksniai, skatinantys egoizmą

Deja, ne vien nepatenkinti poreikiai ar anksčiau minėtas vaikų auklėjimo stilius skatina vystytis egoizmą. Šiandieninis vis labiau ir labiau modernėjantis pasaulis, kreipiantis dėmesį į žmogų kaip į atskirą objektą, skatindamas individualizmą, konkurenciją, žūtbūtinę išlikimo kovą stipriai prisideda prie egoizmo skatinimo.

Regis, netiesiogiai, tačiau subtiliai ir kandžiai žiniasklaidoje ar kt. yra pasakoma: jei nebūsi geriausias, talentingiausias, gražiausias ir išmintingiausias, tu tapsi niekuo arba geriausiu atveju - vidutinybe... Tačiau juk beveik niekas nenori būti vidutinybe, dauguma iš mūsų siekiame kažko daugiau. Taip susidaro užburtas ratas: individualizmas skatina konkurenciją, konkurencija savo ruožtu - kovą už vietą po saule, o ten, kur kova, ten atsiranda ir egoizmas.

Tokie reiškiniai kaip rūpinimasis kitais, pastangos suprasti kitą ir jam padėti tampa bereikšmiai...O kur dar tėvų, artimųjų, draugų paskatinimai nepasiduoti, kovoti už savo teises ir būti išgirstam.

Šiuolaikinėje literatūroje minimos tokios frazės: „Kaip tapti savimi?“, „Įvairūs būdai tapti turtingiems, išmintingiems, dvasingiems...“, „Kaip padėti sau?“ ir kitos knygos, siūlančios savipagalbą, iš pirmo žvilgsnio atrodytų yra naudingos ir vertingos, skatinančios pasirūpinti savimi, tačiau tik giliau pažvelgus paaiškėja, jog tai būdas nukreipti dėmesį į save, tapti savo laimės kalviu, svarbiausiu gyvenimo centru laikyti save...

Kyla klausimas - ar blogai rūpintis savimi? Ne, tačiau svarbu neperžengti ribos. Kai tampama svarbiausiu savo paties gyvenimo centru, kai atsisakoma pastebėti kitus ir jų problemas, pasielgti taip, kaip nėra patogu ir įprasta, pažvelgti kitam į akis ir pasistengti suprasti, kai manoma, jog man priklauso, o kitam - ne, kai santykiuose nebelieka meilės, o tik vartotojiškumas... Egoizmas užvaldo beveik visas gyvenimo sritis ir mes tampame paties savęs įkaitais.

Kaip netapti paties savęs įkaitu?

Egoizmas reiškiasi labai įvairiai. Pradedant nenorėjimu suprasti kito, naudos sau ieškojimu visame kame, baigiant narcisizmu, kuomet paisoma tik savo norų ir poreikių, kuriuos privalo patenkinti kiti. Turbūt vienas labiausiai paplitusių egoizmo atvejų - abejingumas kitam ir visai visuomenei. Tai skatina atskirtį, uždarumą ir vienišumą, nenorą bendrauti ir bendradarbiauti...

Galiausiai bendravimo stoka prisideda prie prastesnės tiek fizinės, tiek psichinės sveikatos, kol prieinamas lemtingas taškas, kada žmogus suserga liga, nesvarbu, kas tai būtų, - depresija ar skrandžio opa... Visa tai veda prie ankstyvos mirties. Tačiau ar yra išeitis?

Būdų užmegzti ir palaikyti kontaktą yra įvairių, telieka pasirinkti priimtiniausią. Galima pradėti nuo paprasto veiksmo, t. y. žvilgsnio kitam į akis... Taip kokias 1-2 min. žvelgti vienas kitam į akis. Tai ne tik puikus būdas užmegzti santykį, bet ir palikti savąjį pasaulį bent trumpam tam, kad pažvelgtum į kitą pasaulį, kuriuo taip pat reikia pasirūpinti. Be to, paprastas skambutis telefonu ar pokalbis akis į akį gali būti veiksmingi vaistai vienišumui ar depresyviai nuotaikai gydyti. O kur dar komplimentai, malonūs pastebėjimai, sakomi žmogui...

Ir nors kiekviename iš mūsų slypi bent dalelė egoizmo (ir tai gerai, nes savimi privalome pasirūpinti), tačiau dar svarbiau žvelgiant į savo problemas pamatyti ir kitų, išties mažai besiskiriančių nuo mūsų pačių, norinčių būti suprastiems ir mylimiems. Juk atiduodami save kitiems, mes tampame žmogiškesni, geresni ir laimingesni. Tai skatina būti geriausia savo versija.