Drevernoje kuriamas neregėtas sodas

Dabar ruduo savo lapais jau baigia užkloti pirmuosius šio sodo augalus, tačiau kitąmet čia suvešės apie šimtą skirtingų rūšių senovinių augalų. Jų sėklas sodo kūrėja, rekonstruktorė Edita Nurmi surinko iš visų aplink Baltijos jūrą esančių šalių sėklų fondų ir botanikos sodų.

Senovinių augalų sodas Drevernoje darniai papildė amatininkų gildijos „Lamata“ kompleksą, kurį sudaro jau veikiantys Edukacijų namai ir kitais metais duris atversiantis Amatų centras.

"Senovinių augalų sodo idėja kilo rekonstruojant senovinius patiekalus, kai paaiškėjo, kad žmonės nepažįsta augalų, kuriuos naudojo mūsų protėviai tada, kai mūsų kraštuose dar nebuvo nei bulvių, nei pipirų, nei kitų dabar mums įprastų daržovių, vaisių, žolynų.

Pavyzdžiui, pipirus atstodavo pas mus auganti europinė pipirlapė (lot. Asarum europaeum), dar vadinama palazde, pipiržole, posnaguonu, laukiniu imbieru.

Visi ją esame gamtoje matę, tačiau paaiškinti žmonėms, kaip ji atrodo - sudėtinga. Tad kilo mintis, jog reikėtų pasisodinti. Drevernos bendruomenė mums skyrė sklypą, kuriame užsiauginame produktų senoviniams patiekalams, tačiau edukacijos dalyvių juk nevedžiosi nuo puodų iki mūsų daržo kitame gyvenvietės pakraštyje, kad parodytum, kaip augalas atrodo.

Taip kilo mintis sukurti edukacinį augalų sodą. Juolab kad šalia Edukacijų namų, miestelio centre, buvo krūmais apaugusi, apleista erdvė", - pasakojo E. Nurmi.

Sulaukė didelio palaikymo

Amatininkų gildija „Lamata“ senovinių augalų sodo projektą pateikė „Maximos“ organizuojamam konkursui „Mes bendruomenė“. Šiame konkurse nugali tie projektai, kurie sulaukia didžiausio žmonių palaikymo.

Laivo formos senovinių augalų sodas buvo vienas iš lyderiaujančių projektų. Tad jam įgyvendinti buvo skirta 10 tūkst. Eur parama.

Suteikti sodui laivo formą buvo patikėta laivadirbiui Dariui Petkevičiui. Jis vadovavo darbams, į kuriuos noriai įsitraukė Drevernos bendruomenė.

Sodo laivas - tai įspūdingas medinis statinys, sukomponuotas iš 50 skirtingo dydžio pakeltų lysvių.

Lysves juosia dekoratyvi tvorelė, vaizduojanti laivo šonus, ir įspūdingi laivagaliai, kuriuos puošia medinės skulptūros.

Sodo centre - didžiulis stalas su suolais, skirtas bendruomenės susiėjimams, edukaciniams užsiėmimams, pamokėlėms, menininkų dirbtuvėms ir pan.

"Sodo vieta - labai gera, nes dalis lysvių yra didelių medžių šešėlyje, dalis - saulėje. Tad jame augti gali ir šviesiamėgiai, ir pavėsio augalai. Sudėtingiausia projekto dalis buvo įrengti laistymo sistemą, kuri vandeniu aprūpintų kiekvieną lysvę.

Kiekviena sodo lysvė turės savo šeimininkus, kurie įsipareigos ja rūpintis, kada reikia - nuravėti. Dreverniškiai su dideliu entuziazmu imasi šios malonios pareigos. Savo lysves turės ir mokiniai, ir senjorai, organizacijos, įmonės„, - pasakojo “Vakarų eksporesui" E. Nurmi.

Sodo pristatymas su senoviniais ritualais

Drverniškiai ir svečiai iš kitų miestų spalio 15 d. sugužėjo į Senovinių augalų sodo atidarymo šventę. Vietine tarme kalbančios Drevernos folkloro ansamblio „Žvejytės“ moterys susirinkusiuosius įtraukė į nuotaikingą sodo atidarymo ritualą su senoviniais papročiais, prietarais, dainomis ir žaidimais.

Šventės dalyviai dainavo, šoko ir linkėjo, kad sode viskas dygtų, augtų ir derėtų, kad dilgėlės neaugtų. O sodo įkūrėja E. Nurmi gavo dovanų kvapnių augalų ritualams: diemedžio ir kiečio, grūdų - dėl gausos ir skalsos.

E. Nurmi apgailestavo, kad kol kas augalų sode mažokai, nes lysvės buvo įrengtos tik rugpjūčio mėnesį, kai galima sodinti nebent daugiamečius augalus.

Vis dėlto lysvėse jau buvo galima kai kuriuos augalus apžiūrėti ir susipažinti, nes prie kiekvieno augalo yra lentelė su išsamiu augalo aprašymu.

„Augalų sodas bus atviras visiems ir visus metus. Norėjome pateikti įdomesnius augalų aprašymus su šiek tiek istorinių duomenų, kad žmonės juos pažinti galėtų ir savarankiškai, jeigu mūsų kartais nebūtų“, - sakė E. Nurmi.

Štai kaip pristatoma drėgmenė saldžioji (lot. Sium sisarum): „Tai salierinių šeimos augalas. Kilęs iš Azijos. XVI-XVIII a. šio augalo šaknys buvo plačiai naudojamos.

Kadangi šaknys saldžios, iš jų galima paruošti įdarus kepiniams. Sėklos yra savotiško, kmynus primenančio skonio, todėl jomis galima paįvairinti patiekalus. Šaknys turi gydomųjų savybių.“

Šiuo metu sode sudygusios skirtingų rūšių ropės, lapiniai kopūstai, žydi pupos, auga pastarnokai, taip pat auga ir vaistiniai, prieskoniniai augalai - žąsinė sidabražolė, vandeninė mėta, krūminis builis, mažoji ožiažolė, mėlžolė, kuri pareityje buvo naudojama audiniams indigo spalva dažyti, ir kiti augalai.

Šventė gomuriui

Viena maloniausių ir įdomiausių augalų sodo pristatymo šventės dalių buvo E. Nurmi gamintų senovinių patiekalų vaišės.

Didžiulis stalas buvo nuklotas gardžiausiais valgiais. Pasak E. Nurmi, daugumą jų pagaminti visai nesudėtinga, tik reikia turėti tam tikrų produktų, žinių, kaip juos suderinti, ir laiko.

"Štai elementarūs varškės sūriai iš karvės pieno, kuriuos pati suslėgiau dieną prieš šventę. Vieną sūrį pagardinau ožragės sėklomis, kurios suteikia riešutų skonį. Išrūgas, kurios liko gaminant sūrį, panaudojau kepdama plikytą pusiau ruginę, pusiau avižinę duoną.

Ją užplikiau su išrūgomis. Marinuotos morkos, burokėliai tinka prie vytintos ir džiovintos mėsos.

Sviestas IX-XII amžiuose buvo prabangos dalykas, tad jo tūris būdavo didinamas pridedant sėklų, žolelių", - sakė rekonstruktorė, siūlydama paragauti sviesto su kanapių sėklomis ir su žolelėmis.

Istoriniai desertai - tai kepti obuoliai su medumi arba džiovintos slyvos, mirkytos miduje. O pyragas šįsyk - su džiovintų baravykų įdaru", - pristatinėjo patiekalus E. Nurmi.

Košė - pagal piliakalnio radinius

Pagal Kukuliškių piliakalnio, kuris yra šalia Olando Kepurės, archeologinius radinius E. Nurmi pabandė rekonstruoti vėlyvojo bronzos laikotarpiu pajūryje gyvenusių žmonių mitybą.

Ji pagaminto saldžią sorų košę, nes butent soros buvo rastos.

"Pagal rastas žiedadulkes nustatyta, kad valgytas medus, o didelis kazeino kiekis, rastas ant puodo šukės, rodo, kad jame buvo laikomas sviestas arba grietinė.

Tad į košę įdėjau sviesto. Pajūris buvo miškinga vietovė. Tad jos gyventojai neabejotinai valgydavo ir lazdyno riešutus bei spanguoles. Jų taip pat įdėta į šią košę.

Ar iš tiesų praeityje buvo gaminamas toks saldus patiekalas - nežinia. Tuo archeologija ir žavi - nesvarbu, kiek knygų ar ataskaitų perskaitysi, kiek eksperimentų atliksi, bandydama išsiaiškinti konservavimo ar gaminimo būdus - sugebėsi pažinti tik mažą lašelį mūsų istorijos ir paveldo jūroje", - kalbėjo E. Nurmi.

Pristatydama mėsos patiekalus, rekonstruktorė pasakojo, kad gyvuliai būdavo skerdžiami dažniausiai rudenį, nes žiemą juos išlaikyti būdavo sunku.

"Buvo valgoma ne tik gyvulio mėsa, bet ir visi subproduktai. Geresnio skonio jiems suteikdavo prieskoniai. Pavyzdžiui, liežuvis virtas kadagio šakelių arbatoje. Prie liežuvio patiektas mirkalas, susuktas iš grietinės ir krienų. Kepenėlės pagamintos su ožragių sėklomis.

Filmuose dažnai rodoma, kad vikinginiu laikotarpiu gyvuliai būdavo kepami ant laužo paverti ant iešmo. Tai nėra tiesa, nes ilgiausi archeologų randami iešmai yra 40 cm ilgio.

Tad paršelio ant tokio iešmo neiškepsi, nebent kokį paukštį. IX-XII a. pagrindinis patiekalas būdavo troškinys. Pagrindinė grūdinė kultūra tuo metu buvo miežiai.

Tad jų buvo dedama ir į troškinius. Kukuliškių piliakalnyje taip pat buvo rasta lęšių. Jie taip pat buvo naudojami troškiniams", - pasakojo E. Nurmi, kviesdama paragauti kelių rūšių troškinių.