„Didžiulis noras ir darbas atveda ten, kur norime būti“

Gintare, kaip ir kada kilo idėja studijuoti užsienyje?

Iš pradžių aš nežinojau, ką noriu studijuoti, tik norėjau savo gyvenimą sieti su muzika, šokiu. Intensyviai ieškojau, kur galėčiau mokytis. Peržiūrėjusi Lietuvos aukštąsias mokyklas neradau to, ko troško mano širdis, todėl po gimnazijos iš karto nestojau mokytis.

Tada mama dūrė pirštu į muzikos ir šokio pedagogiką Zalcburge. Iš pradžių į žodį „pedagogika“ aš nekreipiau dėmesio. Man labiausiai patiko, kad šokis ir muzika yra vienoje vietoje, nes rasti, kad šiuos du dalykus galėtum studijuoti kartu - labai sunku. Bet į Zalcburgą išvykau tik po metų pertraukos.

Minėjote, kad vokiečių kalbos nemokėjote. Kaip pavyko Zalcburge susikalbėti?

Kadangi po gimnazijos likau Lietuvoje ir turėjau laisvus metus, įstojau į anglų ir vokiečių kalbų filologiją. Ten pasimokiau pusę metų ir taip pradėjau mokytis vokiečių kalbos. Po to išvažiavau pas vyro mamą, kuri gyvena Miunchene.

Ten pabaigiau dvejus vokiečių kalbos kursus, po kurių atėjo laikas stojamiesiems Zalcburge - Mozarteum universitete.

Ar stojamieji egzaminai buvo sunkūs?

Tai buvo trijų dienų stojamieji egzaminai. Per tą laiką teko atlikti daug muzikinių, pedagoginių, šokių užduočių. Taip pat laikiau ir vokiečių kalbos egzaminą. Po šio sunkaus darbo sužinojau, kad įstojau.

Aš mokiausi Karlo Orfo institute, kuris priklauso Mozarteum universitetui. Kadangi neturėjau jokio plano B, buvau be galo laiminga.

Pasakojote, kad Zalcburgo grožis jus labai sužavėjo. Gal galite plačiau papasakoti ir perteikti jo grožį mums?

Zalcburgas nėra didelis miestas, todėl patarčiau apvažiuoti jį visą. Jeigu patinka kalnai, tai jūs privalote ten nuvykti. Zalcburgas turi tris kalnus, į kuriuos galima užlipti. Aš gyvenau šalia kelio į Zalcburgo pilį - Zalcburgo centre.

Kiekvieną dieną atsikėlusi pro langus matydavau didžiulę nuostabaus grožio katedrą, kas valandą girdėdavau varpų dūžius. Tas didybės jausmas buvo nuostabus. Kol kas manęs dar nė vienas miestas nepakerėjo taip, kaip Zalcburgas.

Aš penkerius metus praleidau šiame mieste ir jis man visiškai neatsibodo.

Ar universitete jautėte konkurenciją? Jei taip, kaip sekėsi su ja susidoroti?

Į Mozarteum universitetą susirenka labai daug talentingų studentų. Žinoma, tokiu būdu atsiranda konkurencija. Bet man labai pasisekė, nes aš mokiausi universiteto institute. Jis buvo mažesnis, mažiau žmonių, ir dėl to mes šiame institute jautėmės kaip viena didelė šeima. Palaikymą jaučiau tiek iš kolegų, tiek iš dėstytojų.

Ką patartumėte jauniems žmonėms, bijantiems išvykti mokytis į užsienį?

Aš nežinau, ar nuo šios baimės yra vaistų.

Jeigu yra noro, tai tu pats turi imti vadžias į rankas ir priimti iš gyvenimo visas skirtas sėkmes ir nesėkmes.

Aš labai dažnai save pastatau į tokias situacijas, iš kurių turiu suktis. Nemėgstu matyti savęs saugiose situacijose. Bet įveikus sunkumus labai smagu pasidžiaugti rezultatais. Žinau, kad baisu, bet manau, didžiulis noras ir darbas visada mus atveda ten, kur mes norime būti.

Kas jus motyvuoja imtis vis naujų veiklų ir nestovėti vietoje?

Aš esu maksimalistė. Jeigu ką nors pradedu, turiu pabaigti iki galo. Man norisi siekti geriausių rezultatų, norisi būti geriausiai savo srityje. Manau, šis varikliukas mane verčia vis žengti į priekį.

Kaip kilo idėja sukurti „Solį“?

Karantino metu aš ir mano vyras grįžome į Lietuvą. Tuo metu aš paklausiau savęs: kas dabar, ką reikia veikti toliau? Pedagogika man visada buvo artima ir aš įgijau darbo su vaikais patirties darželyje Zalcburge.

Tada pagalvojau, kaip aš galėčiau susieti muziką, šokį, pedagogiką ir savo įgytas žinias, patirtį panaudoti Lietuvoje. Tokiu būdu sugalvojau kurti vaizdo įrašų pamokėles.

Mano nuomone, tai yra šiek tiek nauja Lietuvai, o muzikos ir šokio lavinimas ikimokyklinio amžiaus vaikams yra labai reikalingas. Jis padeda vaikų smegenų vystymuisi, skatina jų fizinį aktyvumą ir domėjimąsi. Kažkaip visas šias mintis sujungiau į vieną tašką ir nusprendžiau sukurti „Solį“.

Kai pradėjau galvoti apie šią savo idėją, atrodė, kad viskas turėtų klostytis greitai ir nesunkiai. Bet kai ėmiausi veiksmų, pamačiau, kad tai labai sunkus darbas, kad kiekviena detalė yra be galo svarbi ir reikalaujanti daug laiko. Bet viskas sekėsi labai gerai.

Aš nenorėjau kurti paprastų vaizdo įrašo pamokėlių. Ilgai galvojau, kaip pamokėles padaryti įdomesnes, kaip jas įprasminti. Todėl sukūriau mėnesio trukmės programą. Tėveliai gali rinktis ir ilgesnį laiko tarpą, tai jų sprendimas.

Ar dar ilgai galvojate kurti ir publikuoti mankštų vaizdo įrašus?

Kol kas nekuriu naujų įrašų, nes fiziškai to daryti nebesuspėju. Kadangi beveik viską darau viena, tik su vyro pagalba, o projektų esu prisigalvojusi daug, nusprendžiau dabar su mankštų įrašais trumpam sustoti.

Ar girdėjote kokių nors atsiliepimų apie savo mankštų vaizdo pamokas?

Kol kas girdžiu, kad tėveliams ir jų vaikams pamokėlės tikrai patinka. Taip pat jaučiu didelį susidomėjimą jomis, o tai parodo, kad jos yra reikalingos. Aš pati turiu labai daug dukterėčių ir sūnėnų, kurie yra mano didžiausia palaikymo komanda ir patys pirmi išbando mano pamokėles.

Kai stebiu, kaip jie reaguoja į vaizdo įrašus, kai stebiu jų kūno kalbą, man yra labai gera, nes matau, kad jiems tai patinka. Dabar jie jau patys ateina ir sako, kad darome kelionę į vulkaną ar Mėnulį. Pasiklausau šių vaikiškų idėjų ir po to jas įprasminu.

Aš visus tėvelius skatinu ir prašau, jeigu jų vaikai turi kokių nors idėjų, tegul susisiekia su manimi, ir mes pabandysime idėjas paversti tikrove.

Kaip sugalvojote įvairiuose Lietuvos parkuose vesti gyvas muzikos ir šokio pamokas?

Labai norėjau tiesiogiai susipažinti su tėveliais ir jų vaikais. Taip pat norėjau, kad jie pažintų mane, nes suprantu, kad tik paskaičius kažkokią informaciją internete apie mane, yra sunku suprasti, koks aš žmogus.

Todėl, manau, tai buvo puiki proga mums visiems pažinti vienas kitą. Ir labai džiaugiuosi, kad galėjau suteikti vaikams nemokamą galimybę prisiliesti prie muzikos ir šokio. Vaikai mėgaujasi ir džiaugiasi šia veikla, nes aš viską stengiuosi perteikti žaidimo forma, o tai vaikams yra labai artima.

Minėjote, kad šiuo metu esate susikoncentravusi į asmeninę karjerą miuziklo srityje. Gal galite apie tai papasakoti plačiau?

Studijų metu aš buvau pasukusi šiuolaikinių šokių kyptimi, o po studijų svarsčiau, ar man toliau eiti šiuo keliu, ar bandyti kažką keisti. Kadangi studijodama labai pamėgau dainavimą, nusprendžiau šokių kryptį šiek tiek pakeisti.

Dabar aš maksimaliai esu atsidavusi dainavimui, o dar tiksliau - miuziklui. Miuziklas visada buvo ta sfera, kuri man labai patiko, nes jame susilieja šokis, dainavimas ir aktorystė.

Kokie tolesni jūsų ateities planai? Pasiliksite Lietuvoje ar grįšite į Zalcburgą?

Bet kokiu atveju aš jau viena koja esu Lietuvoje, nes sukūrusi „Solio“ programą jaučiuosi esanti už ją atsakinga. Į Austriją jau nebegrįšime, bet kartu su vyru planuojame aplankyti kitas šalis - dar norime patyrinėti pasaulį.