Didžioji Plungės parko varnų paslaptis

Aš taip pat tuo domėjausi. Perskaičiau daug literatūros apie varnų elgesį žiemos metu, bet nieko ypatingo, paaiškinančio šią situaciją, neradau. Prisiminiau tik vaikystėje girdėtą mamos pasakymą, kad varnos žiemai niekur neišskrenda, nes jos varnos – kiek benuskristų, vis grįžta pažiūrėti, ar toli nuskrido...

Tad turėjau gilintis ir plačiau, ir giliau, kad sužinočiau, kur parko varnos žiemoja. Šią problemą apčiuopti man padėjo viena Žemaičių dailės muziejaus darbuotoja, kuri pageidavo, kad jos pavardė spaudoje nebūtų skelbiama.

Pasirodo, tai ypatinga situacija, kurios tyrimui teks atsidėti ilgėliau. Tikėtina, kad tyrimo rezultatai gali išaugti į tam tikrą skandalą, galintį sujaudinti tiek plungiškių bendruomenę, tiek gyvūnų saugotojus, tiek rimtus ornitologus. Šiandien galiu skaitytojams papasakoti tik tiek, kiek sužinojau.

Pasirodo, Žemaičių dailės muziejus, įsikūręs buvusiuose kunigaikščio Mykolo Oginskio rūmuose, požemiuose turi įrengęs dvi menes, kuriose žiemos metu ir laikomos varnos. Joms sudarytos visos reikalingos sąlygos, tad juodasnapės čia ir peržiemoja.

Apie šias patalpas žino tik keletas dirbančiųjų bei muziejaus vadovai. Gaila, bet niekas iš jų su manimi bendrauti nesutiko. Man dar nepavyko sužinoti, ar apie tai žino Savivaldybė bei paukščių įpročius nagrinėjantys specialistai. Visgi tikėtina, kad tai išsiaiškinsiu.

Patalpose sukurtas puikus apšvietimas, palaikoma reikalinga temperatūra bei vėdinimas. Varnų maitinimu rūpinamasi iš anksto, visiškai nenaudojant nei Savivaldybės, nei muziejaus biudžeto lėšų. Pasirodo, šias išlaidas padengia vienas verslininkas, gyvenantis Mendeno mieste Vokietijoje. Tad varnoms sudarytos puikios sąlygos žiemoti.

Kam kilo šitokia idėja? Mano informatorė pasakė, kad taip su varnomis buvo elgiamasi dar kunigaikščio Oginskio laikais ir tai paaiškėjo skaitant tų laikų laiškus. Tik sovietmečiu tokios praktikos buvo atsisakyta, girdi, tai nepriimtina proletariatui.

Todėl ir aš, net septyniolika metų išdirbęs tuose rūmuose veikusiame Plungės statybos technikume, apie tai nebuvau nieko girdėjęs. Prieš keturis metus tyliai, mažai kam žinant, muziejaus kolektyvas šią seną tradiciją pradėjo gaivinti.

Varnos į parką paleidžiamos pirmosiomis kovo dienomis ir čia jas pasitinka neregėtas žmonių žiaurumas, jaudinantis visus padorius gamtos mylėtojus bei muziejaus darbuotojus.

Parke šaudoma garsinėmis patrankomis, kurios varnas pakelia nuo perimų kiaušinių. Tuo pačiu baidomi ir mažesni paukšteliai. Girdėjau, kad kažkur laikomi ir sakalai, kurie laukia savo eilės. Visa tai – kad būtų sudarytos komfortiškos sąlygas parko ir to paties muziejaus lankytojams, Plungės svečiams, gausiai lankantiems mūsų rūmus.

Sprendžiant šias problemas laukia dar visas glėbys informacijos, mokslininkų, gyvūnų teisių specialistų, muziejaus vadovybės išvadų. Visgi tikiuosi, kad iki balandžio pirmosios visa tai galėsime pateikti plungiškiams. Tikiu, kad po to į Plungę plūstelės ne tik meno ir istorijos, grožio ir poilsio ištroškę žmonės, bet ir varnų mylėtojai iš viso pasaulio.