Didžiausios keleivinių laivų katastrofos Baltijos jūroje. „Wilhelm Gustloff“ - didžiausia, bet ne vienintelė

Per Antrąjį pasaulinį karą tai patyrė daugelis Rytų Europos šalių. Labiausiai nukentėjo Rytų Prūsija, kuri, galima sakyti, ne tik nušluota nuo žemės paviršiaus, bet ir ištrinta iš žemėlapio. Net ir šiandien visais būdais siekiama ištrinti iš atmintis bet kokius prisiminimus apie šį kraštą.

Taip pat metami didžiuliai resursai, kad būtų sumenkintas Rytų Prūsijoje įvykdytų karo nusikaltimų mastas, o kai kurie nusikaltimai būtų priskiriami kariniams nuostoliams. Taip pat elgiamasi ir menkinant civilių prigrūstų keleivinių laivų nuskandinimus, priskiriant juos kariniam laivynui.

Prieš 78 metus 1945-ųjų vasario 10 d. trečio rango kapitono Aleksandro Marinesko vadovaujama sovietų povandeninio laivo S-13 įgula paskandino pabėgėlius iš Rytų Prūsijos plukdžiusį keleivinį laivą „General von Steuben“. Iš daugiau nei 4000 šiuo laivu plaukusių žmonių pavyko išgelbėti tik apie 660.

Nuo degtinės priklausomas A. Marinesko geriau žinomas kaip „Wilhelm Gustloff“, kuriuo plaukė ir šimtai Klaipėdos krašto gyventojų, skandintojas. Ši tragedija, 1945 m. sausio 30 d., pražudžiusi net 9343 gyvybes, laikoma didžiausia keleivinio laivo katastrofa istorijoje. Už šį „žygdarbį“ 1990 m. Sovietų Sąjungos prezidentas Michailas Gorbačiovas A. Marinesko suteikė Sovietų Sąjungos didvyrio vardą. Gal tuometis sovietų lyderis nežinojo, kad „didvyrį“ iškart po karo už girtuoklystes vadai išmetė iš karinio jūrų laivyno?

Sovietų povandeninis laivas S-13

Lemtingas reisas

1922 m. pastatytas keleivinis laivas „General von Steuben” iki 1944-ųjų buvo naudojamas, kaip aukštųjų vadų viešbutis. Vėliau paverstas karo ligonine. Skirtingai nei „Wilhelm Gustloff“, jis tarp Dancigo įlankos ir šiaurės Vokietijos uostų, daugiausiai Swinemündės (dab. Svinouščė) kursavo reguliariai. Nuo 1944 m. gruodžio laivas jau buvo atlikęs 18 reisų, kuriais iš Rytų Prūsijos buvo evakuoti 26 445 sužeistieji ir 6 694 pabėgėliai. Laivą ne kartą puolė sovietų lėktuvai, tačiau denyje sumontuota priešlėktuvinė ginkluotė leido išvengti didelių pažeidimų. Būtent ši aplinkybė, denyje įrengtas priešlėktuvini pabūklas, prorusiškiems tyrėjams suteikia teisę laivą priskirti kriegsmarinei (kariniam jūrų laivynui). Esą todėl ir jo paskandinimas yra teisėtas sovietų povandeninių laivų veiksmas.

Į paskutinį reisą „General von Steuben” iš Piliavos uosto išplaukė 1945 m. vasario 9-osios vakare. Laive buvo 2800 sužeistųjų, 800 pabėgėlių, 270 gydytojų ir kito medicinos personalo, 100 kareivių, 285 įgulos narių, iš kurių 125 kariškiai, užtikrinę laivo apsaugą.

Laivą lydėjo torpedinis kateris TP10 ir senas (pastatytas dar 1910 m.) minininkas T-196.

Laivo apsauga juos pavadinti buvo galima tik su didelėmis išlygomis, nes ir jais iš Rytų Prūsijos buvo evakuojami civiliai. Vien laivu T-196 buvo plukdyta 200 pabėgėlių.

Vilkstinę pastebėjo povandeninis laivas S-13, vadovaujamas jau minėtojo A. Marinesko, kuris sausio 31-ąją jau buvo nuskandinęs „Wilhelmą Gustlofą“. Šį sykį povandeninio laivo vadas taikinį palaikė lengvuoju kreiseriu „Emden“. Sovietų povandeninis laivas keturias su puse valandos sekė „General von Steuben” ir, galiausiai, vasario 10-osios naktį, paleido į lainerį dvi torpedas.

Du laimingieji, kuriems pavyko išsigelbėti iš laivo „Goya“. Fotografuota 1945 m. balandžio 17 d. Nuotrauka iš Heinz Schöno knygos „Flucht über die Ostsee 1944/4“ („Pabėgimas Baltijos jūra“).

Rusijos istoriko Jurijaus Lebedevo manymu, A. Marinesko „apsirikti“ galėjo ir sąmoningai. Nes už paskandintą kreiserį priklausydavo 20 tūkst. rublių premija, o už transportą – tik 3 tūkst.

Kai nugriaudėjo torpedų sprogimai, keleivinį laivą lydėjusių laivų kapitonai blaiviai įvertino savo galimybes, todėl nesivaikė povandeninio laivo, bet, apšvietę jūrą prožektoriais ir signalinėmis raketomis, išsyk pradėjo gelbėjimo operaciją. TP10 įgula iš vandens iškėlė 512 žmonių, T-196 - 147. Tarp išgelbėtų buvo 360 sužeistųjų, dauguma likusių buvo medicinos personalas. Iš viso išgelbėti 659 žmonės.

„General von Steuben” nuskendo labai greitai, per 15 minučių. Žuvo 3608 žmonės.

Povandeninis laivas S-13 net nepanirdamas po vandeniu grįžo į bazę Turku (Estija) uoste.

„Wilhelm Gustloff“, į kurį pataikė trys iš to paties povandeninio laivo paleistos torpedos, skendo ilgiau - 62 minutes.

„Wilhelm Gustloff“.

Taikėsi į keleivinius

Keleivinių laivų skandinimas nebuvo pavienis ar atsitiktinis atvejis. Sovietai sąmoningai taikėsi į didžiulius ir nepaslankius perkrautus lainerius.

Balandžio 16 d. kitas sovietų povandeninis laivas L-3 paskandino transporterį „Goya“. Šiame laive buvo daugiau nei 6300 nuo raudonųjų „gelbėtojų“ bėgusių keleivių, o išsigelbėti pavyko tik 165 žmonėms. Tačiau iki savo žūties „Goya“ jau buvo atlikęs keturis reisus ir iš Rytų Prūsijos evakavęs 19785 žmones.

Šiuo požiūriu absoliutus rekordininkas yra keleivinis transportas „Deutchland“, per septynis reisus evakavęs net  69379 žmones. Paskandintas 1945 m. gegužės 3 d.

Praėjus dviem dienoms nuo „Wilhelm Gustloff“ nuskandinimo vasario 1-osios naktį per plauką išvengta dar vienos tragedijos. Lainerį „Cap Arkona“ du kartus nesėkmingai atakavo kitas sovietų povandeninis laivas (tikriausiai L-3). Tuo metu laineriu plaukė net 9300 žmonių. Iš viso „Cap Arcona“ dėka iš Rytų Prūsijos buvo evakuoti 25 795 pabėgėliai.

Tačiau ir šį keleivinį laivą ištiko tragiškas likimas. 1945 m. gegužės 3 d. Liubeko įlankoje stovėjusį „Cap Arcona“ atakavo britų aviacija. Laive tuo metu buvo, įvairiais duomenimis, nuo 4000 iki 5500 vokiečių koncentracijos stovyklų kalinių. Laive kilus gaisrui beveik visi jie žuvo.

A. Marinesco keleivinį laivą supainiojo su kreiseriu „Emden“.

Net vadai didvyriu nelaikė

Kai kuriuose šaltiniuose girtuokliu vadintas A. Marinesko, kuris esą visos operacijos metu pliaupdavo degtinę, nė nenutuokė, kokius laivus nuskandino. Paklaustas apie pirmąją ataką A. Marinesko šypsodamasis atsakė: „Mes nežinome, ką paskandinome, bet aišku, kad pasiuntėme į dugną didžiulį fašistų laivą.“

Nė kiek ne daugiau jis galėjo papasakoti apie savo antrąją pergalę. Povandeninių laivų brigados vadovybė skeptiškai vertino iš reiso grįžusio A. Marinesko ataskaitą.

Sovietų karinio jūrų laivyno vadovybė apie „Wilhelm Gustloff“ ir „General von Steuben” paskandinimus sužinojo tik vasario pabaigoje. Tačiau apie tai jiems pranešė ne „amžiaus atakos“ autorius, ne agentai, o Švedijos laikraštis „Aftonbladet“. Vasario 20-osios numeryje pasirodė straipsnis apie “Wilhelm Gustloff” tregediją ir tūkstančių civilių, daugiausiai moterų ir vaikų,  žūtį.

Pats nuskendimo faktas abejonių nebekėlė, tačiau laivyno vadovybė nieko didvyriško A. Marinesko veiksmuose neįžvelgė. Juolab kad iki paskandinant „Wilhelm Gustloff“ A. Marinesko grėsė karo lauko teismas dėl problemų su alkoholiu ir ištvirkavimų su moterimis, todėl jis buvo pripažintas „netinkamu tapti didvyriu“ ir buvo apdovanotas tik Raudonosios vėliavos ordinu.

1945 metų gegužės 31 dieną povandeninio laivyno vadovybės bataliono vadas pateikė ataskaitą, kurioje nurodyta, jog „povandeninio laivo vadas nuolat geria, neatlieka tiesioginių pareigų, todėl to tolesnis buvimas poste yra nepriimtinas“. Jo rangas buvo pažemintas iki leitenanto, o 1945 metų spalį A. Marinesko buvo išvis pašalintas iš karinio jūrų laivyno.

Mitas apie „amžiaus ataką“ atsirado tik septintojo dešimtmečio pradžioje, kai reikėjo skubiai parodyti didžiulį sovietinio karinio jūrų laivyno (ir jo vadovybės) vaidmenį kare. Sovietų Sąjungos didvyrio vadas A. Marinesko buvo suteiktas tik M. Gorbačiovo laikais 1990-aisiais (po mirties).

Laivų vilkstinė 1945 m. balandžio 16 vakarą išplaukia iš Helo nerijos. Tai paskutinė „Goya“ nuotrauka. Nuotrauka iš Heinz Schöno knygos „Flucht über die Ostsee 1944/4“ („Pabėgimas Baltijos jūra“).

Išgelbėjo „prasimanymai“

Po karo, kai tapo žinomi vokiečių duomenys, sovietų karinio jūrų laivyno vadovybė atsidūrė keblioje padėtyje. Viena vertus, „Wilhelm Gustloff“ sunaikinimo operacija laikyta sėkminga, kita vertus, nuskandintas keleivinis laivas, kuriuo buvo evakuojami sužeistieji ir civiliai – moterys bei  vaikai.

Per karą visų kariaujančių pusių karo jūrininkai nelabai džiaugdavosi sunaikinę net ir karinių laivų priešo įgulas. O šiuo atveju pražudyta tūkstančiai civilių, daugiausia vaikų ir moterų.

1945 m. vasario 1 d. dvi sovietinės torpedos nepataikė į lainerį „Cap Arcona“, kuriuo plaukė  9300 žmonių.

Tačiau vėliau sumanūs sovietų „istorikai“ surado išeitį. Neįsigilindami į įrodymus sovietiniai „tyrinėtojai“ ėmė tvirtinti, kad „Gustloffu“ plaukė aukšti SS karininkai, aukšto rango generolai ir vyresnieji karininkai, tiesiogiai pavaldūs SS reichsfiureriui Heinrichui Himleriui. Taip pat esą žuvo 3700 povandeninių laivų specialistų. Tai atitiko 100 laivų įgulų skaičių.

Kad ši teorija būtų įtikinamesnė, priminta, kad A. Hitleris po katastrofos paskelbė gedulą visoje Vokietijoje, o A. Marinesko tapo asmeniniu fiurerio priešu.

Šią teoriją į miltus sumala faktas, kad tuo metu ir Vokietijoje galiojo įsakymas „Nė žingsnio atgal!“, prilygstąs garsiajam Stalino įsakymui Nr. 227. Pats NSDAAP pareigūnas Rytų Prūsijos gauleiteris Erichas Kochas nedrįso evakuotis iš Kenigsbergo tol, kol A. Hitleris turėjo nors kažkokią valdžią.  Ką jau kalbėti apie vermachto generolus, likusius su savo kariais liko iki pat kapituliacijos. Todėl ir į nelaisvę ėjo kartu.

Piliavos uoste likęs pabėgėlių turtas.

„Goya“ nuskendo per 7 minutes

1945 m. balandžio 16-osios naktį Dancigo (dab. – Gdansko) įlankoje kitas sovietų povandeninis laivas dviem torpedomis paskandino vokiečių krovininį laivą „Goya“. Pagal aukų skaičių tai buvo viena didžiausių tragedijų Baltijos jūroje Antrojo pasaulinio karo metais, kurią galima lyginti nebent su keleivinio lainerio „Wilhelm Gustloff“ žūtimi.

„Goya“ iš paskutiniojo sovietų neužimto Pomeranijos taško Helo nerijoje, kur spietėsi šimtai tūkstančių pabėgėlių, išplaukė balandžio 16-osios vakare. Laive buvo 385 sužeistieji, 1500 kareivių ir 3500 pabėgėlių civilių. Laivų vilkstinė pasuko į Kopenhagą.

Vidurnaktį ties Großendorfo uostu (dab. – Wladyslawowo) Helo nerijos pradžioje laivą pasiekė dvi torpedos, paleistos iš povandeninio laivo L-3, kuriam vadovavo trečio rango kapitonas Vladimiras Konovalovas. „Goya“ perlūžo per pusę ir nuskendo vos per septynias minutes. Aprūpinimo laivams ir greitaeigiams gelbėjimo kateriams pavyko išgelbėti tik 165 žmones. 5220 žuvo (kitais duomenimis – apie 6000-7000, nes tikslus laive buvusių keleivių skaičius nebuvo žinomas).

Iki savo žūties „Goya“ jau buvo atlikęs keturis reisus ir evakavęs 19785 žmones.

Beje, laivas „Goya“ buvo konfiskuotas iš Norvegijos. Vėliau jis buvo nuplukdytas į Baltijos jūrą ir  tarnavo mokomuoju taikiniu Mėmelyje (Klaipėdoje) ruoštiems povandeninių laivų jūrininkams.

Piliavos uostas iki 1944-ųjų. Prie šios krantinės prisišvartavę laivai buvo tapę paskutiniuoju išsigelbėjimo šiaudu šimtams tūkstančių Rytų Prūsijos gyventojų.

Aukščiausias apdovanojimas

Povandeninis laivas L-3, kuris paskandino „Goya“, per penkerius karo metus išplaukė tik į septynias kovines užduotis - nuo 1942 m. sovietų laivynas buvo užblokuotas Suomijos įlankoje ir į Baltijos jūrą išplaukti neturėjo galimybių. 1945 m. pradžioje situacija jūroje pasikeitė ne vokiečių naudai.

Povandeninio laivo kapitonui V. Konovalovui, po sėkmingo reido praėjus mažiau nei  mėnesiui gegužės 8 d. buvo skirtas Lenino ordinas ir auksinė didvyrio žvaigždė, du aukščiausi sovietų apdovanojimai, kurie buvo skiriami tik Sovietų Sąjungos didvyriams.

Sovietų propaganda trimitavo, kad šis naujai iškeptas ordino kavalierius nuskandino kelis tūkstančius laivu „Goya“ plaukusių fašistų tankistų.