Desovietizuotas Alksnynės memorialas

Tai įvyko po praėjusią savaitę Neringos mero Dariaus Jasaičio pasirašyto pavedimo minėtos Savivaldybės administracijos direktoriui Egidijui Šakaliui skubiai organizuoti skulptoriaus paminklo pašalinimą. Kartu buvo nuimtos ir informacinės, propagandinės plokštės.

Ant vienos iš pradžių rusų, o tik po to lietuvių kalba buvo toks įrašas: „1941-1945 žuvusiems tarybiniams kariams – amžinas atminimas“.  Memorialas skirtas konkrečiam 1945 m. sausio 29 d. įvykiui, todėl buvo paskleista tikrovės neatitinkanti informacija, peršanti melagingą faktą, jog mūšiai nerijoje vyko 1941-1945 m.   

Kitoje plokštėje – vėl pirmiausiai kirilica, o tik po to lietuvių kalba iškalta informacija, kad „memorialą Rusijos ambasada Lietuvoje atnaujino Rusijos Federacijos lėšomis 2005 metais“.

Pašalinta ir plokštė su informacija, jog „šioje vietoje 1945.I.29 nelygioje kovoje su besitraukiančiais iš Klaipėdos fašistais žuvo 113-ojo šaulių pulko karių grupė. Septyniems iš jų po mirties buvo suteiktas Tarybų Sąjungos didvyrio vardas“.

Neringos valdžia nusprendė demontuoti ir vadinamojo „didžiojo septyneto“ iš minėto pulko plokštes su pavardėmis, ant kurių buvo įamžinti žuvę daugiausiai jauni (nuo 22 iki 39 m.), įvairių tautybių kariai: 4 kilę iš Rusijos (Ivanas Polozkovas, Vasilijus Fominas, Vasilijus Vladyčevas ir Josifas Lapuškinas) ir po vieną - iš Baltarusijos (Andrejus Portianko), Ukrainos (Aleksandras Kulik) bei Mordovijos (Michailas Larinas).  

Šiems Alksnynėje pagerbtiems kariams po mirties 1945 m. TSRS Aukščiausios Tarybos Prezidiumo įsaku suteikti Tarybų Sąjungos didvyrių vardai, įteikiant Lenino ordinus ir „Aukso žvaigždės“ medalius „už pavyzdingą vadovybės kovinių užduočių vykdymą kovos su vokiškaisiais grobikais fronte ir tuo metu parodytą narsą bei herojiškumą“.

Tačiau remiantis istoriniais dokumentais (ЦАМО - Rusijos Federacijos ginkluotųjų pajėgų Centriniu archyvu), 113-asis šaulių pulkas neįvykdė jam pavestos kovinės užduoties ir buvo tiesiog sušaudytas gerai pusiasalyje įsitvirtinusių vermachto karių.

Įdomi detalė: šių septynių karių palaikai iš pradžių buvo palaidoti kitame marių krante, atokiai nuo uostamiesčio esančio Kairių kaimo kapinėse. Praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje šešių karių palaikai perkelti į Klaipėdą, o V. Vladyčevo – į Gargždus.

Šešetas perlaidotas 1973-1975 m., kai pačiame Klaipėdos centre, Skulptūrų parke (buvusiose miesto kapinėse) buvo rekonstruojamas Antrojo pasaulinio karo aukų memorialas. Šioje erdvėje (aikštėje, po betoninėmis plytelėmis) palaidota apie 700 karių (remiantis viešais duomenimis).

Be kita ko, Klaipėdos valdžia nešalino plokščių su karių pavardėmis (motyvas – ten yra kapinės), kai liepos mėnesį buvo demontuoti kardo paminkla, trijų raudonarmiečių skulptūrinė kompozicija, raudono granito, penkiakampės žvaigždės aukuras ir informacinės, propagandinės plokštės.

„Vakarų ekspresui“ trečiadienio vakarą susisiekus su Neringos vicemeru Narūnu Lendraičiu, šis patikino, jog paminklinis akmuo išgabentas į Klaipėdą.

„Jis buvo nukeltas rangovų ir išvežtas į vienos uostamiesčio įmonės teritoriją. Dabar kalbėsimės paminklo autoriaus Juliaus Vertulio bendravardžiu sūnumi ir kartu spręsime, ką daryti su akmeniu.

Vienas iš pageidavimų buvo jį tiesiog sunaikinti“, - sakė politikas.

„Vakarų ekspreso“ žiniomis, akmens demontavimas, transportavimas, plokščių išardymas Neringos miesto savivaldybei kainavo apie 12 tūkst. eurų.

Sovietiniais laikais memorialas su bareljefiniu „rūstaus veido kario“ akmeniu vadintas paminklu „Kuršių nerijos išvaduotojams“, „tarybiniams kariams atminti“.

Kokią svarbią propagandinę ir net ritualinę funkciją atliko rūstaus kario veido akmenyje memorialas, nesunku spręsti iš įvairiausių renginių, minėjimų, vykusių tarybiniais metais. Ten organizuotos raudonarmiečių rikiuotės, kasmetinės mokyklinukų su gėlėmis lankymo akcijos.

Vyresnės kartos neringiškiai prisiminė, kaip prie riedulio šaltomis žiemomis buvo vežami moksleiviai, kurie turėdavo atiduoti pagarbą. Apie tai, jog prie memorialo sustoja ir tylos minute pagerbia žuvusius ekskursantai, o sausio 29 d. susirenka Kuršių nerijos gyventojai pažymint Neringos „išvadavimo“ metines, savo 1979 m. išleistoje knygoje „Kuršių nerija“ rašė Milda Telksnytė.

1973 m. prie akmens lankėsi net tuometės VDR Vokietijos socialistinės vienybės partijos CK I sekretorius Erichas Honeckeris.

Pastaraisiais dešimtmečiais, minint vadinamąją Pergalės dieną gegužės 9-ąją, prie akmens vainikus su Georgijaus juostomis, Rusijos Federacijos vėliavomis reguliariai dėdavo minėtos valstybės diplomatai.  

Alksnynės paminklinio akmens (kaip ir kardo paminklo Klaipėdoje) autorius – skulptorius Julius Vertulis, kurio bendravardžio sūnaus valia bronzinis kardas buvo supjaustytas, metalas – parduotas, o gauti pinigai skirti Rusijos šių metų vasario 24-ąją užpultos Ukrainos ginkluotosioms pajėgoms, už juos nupirktas dronas. J. Vertulis „Vakarų ekspresui: yra sakęs, jog norėtų, kad ir Alksnynės akmuo būtų sunaikintas.

Neringos valdžios dabar laukia naujas išūkis: nuspręsti, ką daryti su memorialo vieta. Visi sovietiniai elementai (betono plytelės, borteliai, laiptai ir kt.) bus demontuoti, o kaip atrodys pati erdvė, spręs neringiškiai ir Neringos miesto taryba.