Darė tai, ką galėjo, ką liepė sąžinė
Surasti tuos, kurie prisiimtų laurus, t. y. atstovautų tai didžiulei grupei, buvo labai sunku. Kiekvienas iš kalbintųjų vis nurodė kitą asmenį. Žinoma, visi jie džiaugiasi, kad į šią iniciatyvą atkreiptas dėmesys, ir tikisi, kad tai skatins žmones toliau daryti gerus darbus.
Atrasti, kas viską pradėjo, nepavyko. Vieni gavo patalpas, kiti užsiėmė administravimu vietoje, treti dirbo vadinamąjį juodą darbą: rūšiavo atneštus daiktus, dalijo juos karo pabėgėliams iš Ukrainos, dar kiti rinko pinigus ir t. t.
Dirbo be poilsio dienų
"Parašiau žinutę žurnalistei Agnei Bukartaitei, paklausiau, kur atvežti daiktus, kuriuos surinkau ukrainiečiams. Ji mane pakvietė atvažiuoti ir prisidėti prie jų. Taip ir dirbau tame centre nuo kovo 4 d. beveik be jokių poilsio dienų iki pat jo uždarymo, t. y. keturis mėnesius. Iš pradžių neturėjome darbo valandų, triūsėme tiek, kiek reikėjo, jos atsirado vėliau.
Pamečiau visą savo tapybą. Kaip galima tapyti gražius kūrinius, kai vyksta karas? Vieni padėjo duodami pinigų, o aš finansiškai nesu stipri, tai padėjau savo darbu. Jeigu nori padėti, bet nežinai kaip, geriausia eiti savanoriauti. Tai pavadinčiau sąžinės reabilitacija. Kai taip padirbi, ji tampa ramesnė.
Kai norėjo dalinti surinktus daiktus lietuviams, sukėliau kipišą. Tuojau paskambinau Agnei Bukartaitei. Buvo surasta „fūra“ ir tie daiktai išvežti į Ukrainą. Jeigu tik kas, tuojau skambindavau Agnei, nes jos pažinčių ratas platesnis", - prisiminė darbą pagalbos centre tapytoja Vitalija Petraitytė.
Negana to, grįžusi namo ji dar siuvo paklodes. Būdavo, žmonės paaukoja 10 metrų kokio nors audinio, o ji siuva. Vitalija sako, kad kokius 500 paklodžių tikrai yra pasiuvusi.
SAVANORYSTĖ. Vitalija Petraitytė (centre) vakarais dar siuvo paklodes
Aukojo labai daug
Pasak Vitalijos, daiktų žmonės nešė labai daug, manydami, kad visa tai bus supakuota ir išvežta į karo niokojamą Ukrainą. Daugelis nesuprato, kad jais vietoje naudosis karo pabėgėliai. „Kiti tiesiog išsivalė spintas, atnešė ir aukštakulnių. Bet paskui, žiūrime, ir aukštakulnius paėmė. Matyt, pabėgėlės atsipalaidavo, nustojo bijoti sprogimų. Moterys, ko gero, norėjo pasipuošti per vaikų šventes ir t. t.“, - pasakojo tapytoja.
Patirties, kaip reikia tą procesą suvaldyti, niekas neturėjo, lengva tikrai nebuvo. „Buvome įsivedę taisyklę, kad vaikiškų batukų duodame ne daugiau kaip dvi poras“, - prisiminė Vitalija.
Centre dirbo nemažai jaunų žmonių, ir pačių ukrainiečių. V. Petraitytės manymu, ukrainietėms buvo lengviau dirbant centre.
Pasak Vitalijos, lietuviai tikrai nuoširdūs žmonės ir labai daug aukoja. "Be klaipėdiečių, kurie davė paramą, mes būtume buvę nulis.
Perskambinau visų viešbučių direktoriams, kad duotų rankšluosčių. Ir jie jų atvežė.
Visi mano draugai, kurie turėjo pinigų, buvo „nureketuoti“.
Reikėjo surinkti pabėgėliams ir maisto produktų pradžiai. Ką ten ta valstybė duoda - vargo ašaros. Mane žmonės jau pažino ir einančią prie parduotuvės vedėsi prie savo mašinų, davė produktų. Už gautus pinigus pirkau visokių akcinių produktų. Smagu, kad esame įvertinti visi klaipėdiečiai, kurie prisidėjome prie šitos pagalbos", - sakė ji.
Centre dirbę žmonės labai susidraugavo. Iki šiol susirašinėja su išvykusiais ukrainiečiais, kalbasi telefonu.
SAVANORĖ žurnalistė Agnė Bukartaitė.
Nenori būti žinomi
Kadangi centre trūko vyriškų rankų, Arūnas Tverijonas buvo graibstyte graibstomas. "Buvo be proto daug žmonių, kurie netgi nenorėjo būti žinomi, nors padarė labai didelius darbus. Aš ir dabar renku pinigus automobiliams, kurie gabenami į Ukrainą. Daugelis žmonių, kurie davė neblogas sumas, kėlė vienintelę sąlygą - neviešinti niekur jų pavardės. Ne dėl kokios nors baimės, tiesiog jie nori gerus darbus daryti tyliai.
Tame centre Audros gatvėje nebuvo žinoma, kas ką organizuoja. Tiesiog reikia ir darome. Turi laiko žmogus, atbėga, padirba, paskui ateina kitas.
Kai prasidėjo karas, vakare grįžęs pamačiau feisbuke žinutę, kad reikia nuvairuoti autobusą iš Kauno į Lvovą. Norėjau ten išlėkti, bet atsirado norinčių kauniečių, manęs nebereikėjo. Paskui sužinojau, kad organizuojama pagalba Klaipėdoje, tada dar ne Audros gatvėje, kitoje vietoje. Paskui padėjau perkraustyti daiktus į Audros gatvę, vėliau perrinkinėti juos, kai dar tų ukrainiečių net nebuvo, tik laukėme, kol jie pasipils.
Naujienas sužinodavome vienas iš kito, per asmeninius kontaktus, paskui atsirado ir feisbuko grupė, ir kt. Prireikia ko nors, pasiskaitai ir darai", - pasakojo Arūnas.
Ukrainietė buvo šokiruota
„Stengėsi visi, o laurų atsiimti eisime trise?“ - juokavo ukrainietė Katerina Lytvyn, atvykusi į Klaipėdą kovo 25 d. iš Černyhovo miesto, kuris pirmas priėmė priešo smūgius.
"Atvažiavome su kaimyne ir trimis vaikais vienu automobiliu. Neturėjome nei šaukšto, nei šakutės. Jau antrą dieną tame centre Audros gatvėje gavome pirmą pagalbą. Ten mus ir aprengė, ir apavė. Tada susipažinome ir su Arūnu. Visi lapeliai prie daiktų, skirtų ukrainiečiams, buvo užrašyti lietuvių kalba. Pasisiūliau juose parašyti per brūkšnelį ir ukrainiečių kalba.
Kol ieškojau darbo, kovo pabaigoje padėjau centre ir aš. Maniau, kad tai remia valstybė ar kokios nors kompanijos, bet kai pamačiau, kad paprasti žmonės atvažiuoja ir krauna iš mašinų tai, kuo pasiruošę dalintis, vaikai atveža savo žaisliukus, buvau šokiruota. Ta emocija nepakartojama.
Skambinau giminėms į Ukrainą, pasakojau, kad su mumis viskuo dalijasi paprasti žmonės.
PRISIDĖTI. Pagalbos ukrainiečiams centre savanoriavo nemažai uostamiesčio menininkų. Nuotraukoje - Agnija Šeiko.
Tame centre niekam nebuvo atsakyta. Žmonės ateidavo po kelis kartus. Daug kas likdavo padėti. Be to, mes ten dar giedodavome Ukrainos himną. Tai neįtikėtina: esi kitoje šalyje, tau padeda ir gieda tavo šalies himną", - pasakojo Katerina.
Balandį ji įsidarbino, tad į centrą ateidavo rečiau. Moteris pasakojo, kad ukrainiečiai bijojo važiuoti iš šalies, nes pasitaikė atvejų, kai apsimetėliai išveždavo juos į Rusiją. Katerina rašė laiškus, kad nebijotų, kai važiuodavo Aurimas Mockus ir kiti iš Klaipėdos. Kai atveždavo pabėgėlius, ji padėdavo jiems įsikurti.
Ukrainietė prisiminė, kad nemažai padėjo kompanija, gaminanti baldus, parūpindama nurašomų baldų.„Tas centras labai daug ką padarė. Gaila, kad vasarą jį teko uždaryti. Tai buvo kažkas neįtikėtina. Su tais, su kuriais dirbome centre, ir dabar susitinkame mieste, palaikome šiltus santykius“, - sakė K. Lytvyn.
.VAIKAI. Ukrainiečių vaikai buvo išsigandę, sutrikę. Klaipėdiečiai gausiai nešė jiems žaislus.
Rašyti komentarą