„Dainuoju ir verkiu, juk daina - tai sielos kalba, o ukrainiečių siela dabar rauda“

Praėjusią savaitę klaipėdiečiai I. Podolskos pasirodymu mėgavosi Kovo 11-ajai skirtame koncerte Žvejų rūmuose, kovo 9 d. Vilniuje Ukrainos centro organizuotame festivalyje-konkurse „Kūrybinės Ukrainos galios“ dainininkė tapo laureate, o šiuo metu Ivana repetuoja tarptautiniame gyvos muzikos ir šokio projekte „LibertaTEM“. Jį su Lietuvos, Portugalijos ir Ukrainos atlikėjais kuria šokio teatras „Judesio erdvė“.

Atlikėja nuoširdžiai dėkoja už visus kvietimus ir galimybes pasirodyti scenoje ir tikisi, kad jų bus vis daugiau.

Ivana, ne iš karto ryžotės išvykti iš Ukrainos karui prasidėjus. Tikėjotės, kad karas baigsis greičiau? Kodėl pasirinkote savo prieglobsčiu Klaipėdą?

Kai karas prasidėjo, tėvas mane su vaikais išvežė į artimiausią kaimą. Vyras liko saugoti namus, nes mieste siautėjo rusų plėšikai. Be to, negalėjome palikti savo augintinių - kačių ir šuniukų. Laikėmės iki paskutiniųjų.

Išvykti iš Ukrainos ryžomės tada, kai raketos pradėjo bombarduoti mūsų miestą. Taip, pro savo namo langus matėme, kaip daugybė raketų skrenda į mus. Tada išgyvenome paniką, kurios niekada nepamiršime. Nuo raketų sprogimų suskilinėjo namo sienos. Į mus nepataikė, namas nesugriuvo, mes išgyvenome. Iš kitų namų liko griuvėsiai, keliai išdaužyti.

Sirenos kaukdavo kasdien penkis kartus per dieną. Tai pakelti labai sunku psichologiškai. Negalėjome miegoti, dingo noras valgyti. Visą laiką sėdėjome namuose, kai pradėdavo kaukti sirenos, lįsdavome į rūsį.

Filharmonija, kurioje su vyru dirbome, užsidarė. Vaikai negalėjo lankyti darželio, mokyklos, jų lavinimasis nutrūko. Galiausiai pasibaigė pinigai, neturėjome ko valgyti. Turėjome kažką daryti. Aš ryžausi išvykti. Pasiėmiau vaikus, seserį, du šuniukus, katiną, pasiskolinome pinigų ir savo automobiliu išvažiavome.

Kai išvažiavome, vyras liko Ukrainoje. Tikėjau, kad jis taip pat atvažiuos pas mus, tačiau net jeigu jis nebūtų galėjęs išvykti, aš būčiau išvažiavusi. Būčiau paaukojusi mūsų meilę dėl vaikų, kad jie jaustųsi saugūs, kad galėtų miegoti, kad turėtų ką valgyti, kad galėtų lavintis.

Po ilgos kelionės atsidūrėme Klaipėdoje.

Čia jau buvo įsikūrę mūsų draugai, kurie išvyko iš karto, kai prasidėjo karas. Čia atradome žmones, kurie mus labai palaikė ir dabar labai palaiko. Jie mums suteikė namus, kur gyventi, aprengė, suteikė viską ko trūko, atvažiavome vos su vienu krepšiu daiktų. Esame labai dėkingi lietuviams už palaikymą, Lietuvai už tai, kad nemetė mūsų sunkią valandą.

„Kai išvažiavau iš Ukrainos, pasiėmiau tik vaikus, sesę ir vieną krepšį daiktų. Žmogui iš tiesų reikia tiek nedaug. Karas pakeitė mano vertybes. Nereikia naujausių mobiliųjų telefonų, nei brangių drabužių, svarbiausia, ką turime šiame gyvenime, yra gyvybė ir galimybė būti kartu su artimaisiais. Dabar esu laiminga vien todėl, kad esu su savo šeima“, - sako Ivana Podolska, su vyru Olegu auginanti tris vaikus.

Kokie jums buvo šie mėnesiai Lietuvoje, ar sunku buvo pritapti?

Mums čia labai patinka. Dabar jau visa šeima esame kartu, vyras atvyko rudenį. Jį išleido, kadangi esame daugiavaikė šeima, turime tris vaikus.

Vienuolikmetė dukra mokosi mokykloje, mažieji - 4-erių ir 5-erių metų sūnūs - lanko darželį. Įsidarbinome.

Aš iš pradžių dirbau valytoja, prieš mėnesį įsidarbinau elektroninių detalių surinkimo gamykloje. Vyras dirba ūkvedžiu mokykloje. Nuomojamės būstą ir tampame savarankiški, pritampame.

Dabar mums nieko nėra neįmanomo. Svarbiausia, kad esame visi kartu, kad esame gyvi, saugūs, niekas virš galvos neskraido, nebombarduoja.

Reikia tik laiko, po truputį atsitiesim.

O kaip jūsų vaikai, tėvai?

Žinoma, kad karo trauma liko visam gyvenimui. Vaikai, išgirdę aštresnį garsą, petardas, vis dar bėga pas mane, iš įpratimo bėga slėptis į koridorių. Daug su jais kalbame. Žinoma, kad jiems sunku.

Žinoma, norime namo. Kiekvieną dieną sekame žinias iš Ukrainos, kasdien skambiname tėvams, kurie ten liko, siunčiame jiems pinigų. Ukrainoje dabar visiems labai sunku. Pirmiausia finansiškai, nes darbų nėra, kiti žmonės neturi ir namų.

Mes visi esame muzikantų šeima. Tėvai taip pat dirba Černihivo filharmonijoje, jie jau sugrįžo į darbą, po truputį dirba, tačiau kai ima kaukti sirenos, visos veiklos yra nutraukiamos, visi privalo slėptis.

Tiesa, daug kas jau nesislepia. Todėl tiek daug žūsta atakų metu. Nuskambės baisiai, tačiau žmonės ima priprasti prie karo. Žmonės atbunka.

Jie jau nieko nebijo, nes neturi jėgų gyventi nuolatinėje baimėje. Niekur nevažiuoja. Kai kurie dar saugosi, kai kurie - ne, gyvena savo gyvenimą, pasikliauja tik Dievu.

Kovo 9 d. Vilniuje Ukrainos centro organizuotame festivalyje-konkurse „Kūrybinės Ukrainos galios“ dainininkė Ivana Podolska tapo laureate. Asmeninio albumo nuotr.

Filharmonija dirba. Tai muzika skamba net karo metu?

Skamba, tik jau ne taip ir ne tokia, kokia buvo anksčiau.

Iki karo mano repertuaras buvo labai platus - dainuodavau ne tik klasiką, bet ir popmuziką, taip pat ir rusų estradines dainas, kurios buvo populiarios sovietmečiu. 2014 m., kai rusai įsiveržė į Ukrainą, rusiškos muzikos neliko.

Sudėtingas buvo karantino laikotarpis, kai visi buvome uždaryti namuose. Menininko paskirtis dalintis savo kūryba su publika.

Nekalbant apie tai, kad jo darbe negali būti pauzių, nes jis turi nuolat dirbti, juk kiekvieną naują kūrinį mes mokomės, repetuojame. Kai repeticijų neliko, mes užgesome.

O išsiplėtęs per visą šalį karas po praeitų metų vasario 24 d. mus pribaigė.

Muzikuoti, dainuoti tapo neįmanoma.

Pasiklausius žinių arba po eilinės raketų atakos muzika atrodė beprasmiška, dainuoti neleido gumulas, įstrigęs gerklėje.

Ukrainoje dabar nėra šeimos, kuri nebūtų ko nors praradusi. Gedime vyrų, sūnų, draugų, bendramokslių...

Net atvykus į Lietuvą iš pradžių dainuoti negalėjau. O paskui kilo noras sudainuoti kažką liūdno. Pradėjau dainuoti ukrainiečių liaudies dainas, ukrainiečių kompozitorių sukurtas dainas.

Dainuoju ir verkiu. Juk daina - tai sielos kalba, o ukrainiečių siela rauda.

Norėtųsi išsiverkti, išsirėkti, tačiau negaliu sau to leisti. Esu mama, vaikai mane stebi.

Mane taip nustebino, kad čia, Lietuvoje, žmonėms patinka ukrainietiškos dainos, kad jie nori jų klausytis.

Man taip gera, kad būdama svetimoje šalyje galiu dainuoti savo gimtąja kalba.

Taip pat man labai patinka lenkų dainininkės Annos German dainos.

Ką dainuosite spektaklyje „LibertaTEM“?

Spektaklyje „LibertaTEM“ dainuosiu portugalų kompozitoriaus Rui Filipe parašytas dainas, bet ukrainiečių kalba. O „Judesio erdvės“ aktoriai kalbės lietuviškai ir šoks. Įdomu, kad visi atlikėjai šiame spektaklyje atstovauja savo šaliai.

Man šis projektas - visiškai nauja patirtis. Jis neįprastas. Žodžių jame nedaug, tačiau labai daug emocijų. Muzika, kurią atlieku, ir istorija, kurią pasakoju daina, yra labai gili, skvarbi ir graži.

Žaviuosi kūrybine komanda, kurioje jaučiuosi kaip šeimoje, nes ryšys tarp projekto dalyvių labai artimas, jautrus, kupinas dėmesio, supratimo. Repeticijose tvyro harmonija, todėl kurti lengva ir gera.

Apie ką svajojate?

Kaip ir visi ukrainiečiai, svajoju apie pergalę. Svajoju, kad pasibaigtų karas, beprasmės mirtys, kančios. Noriu, kad visi būtų gyvi, sveiki, laimingi. Kaip mama svajoju suteikti vaikams viską, ko jiems reikia, kad tik jie būtų sveiki, laimingi iki gyvenimo pabaigos.