Cukraus mokestis: saldaus gyvenimo kaina

Cukrus vs. saldiklis

Tiesa, mokestis netaikomas vaisių ir daržovių sultims bei nektarams, kurių litre yra ne daugiau 10 g cukraus ir bent 10 proc. sulčių. Tačiau kodėl niekas nesibaimina, kad į maisto produktus galima dėti net 16 dirbtinių saldiklių?

Vyrui per dieną pakanka suvartoti 35 g cukraus, o moteriai - 25 g. Tačiau beveik visuose maisto gaminiuose yra ir paslėpto cukraus. Netgi dešrose. Be to, ne visada aišku, ar produktas saldus dėl natūralaus cukraus, kurio turime ir savo virtuvėse? O gal tą saldumą sukelia koks nors sintetinis pakaitalas?

Europos Sąjunga leidžia naudoti 16 dirbtinių saldiklių, kurie žymimi nuo E951 iki E969. Eiliniam vartotojui tų saldiklių pavadinimai nieko nesako. Nebent nuo seno žino sachariną (E954) ar ksilitolį (E967).

Bet ES valstybėse dažniausiai vartojami trys saldikliai. Tai aspartamas (E951), kuris lengvai pasišalina iš organizmo ir neturi daug kalorijų. Kitas populiarus dirbtinis saldiklis - iki tūkstančio kartų už cukrų saldesnis advantamas (E969), kuris, anot medikų, nesukelia vėžinių lig ir nėra pavojingas genetiškai. Trečiasis populiarus saldiklis - steviolio glikozidas (E960). Pastarasis yra 300 kartų saldesnis už cukrų ir gaminamas iš Stevia augalų lapų.

Tačiau dirbtinių saldiklių draudžiama naudoti gydymo įstaigų ir vaikų darželių virtuvėse. Mat PSO turi duomenų, jog saldikliai gali neigiamai veikti vaikų žarnyno mikroflorą, skatinti ankstyvesnį brendimą ir net diabeto pavojų. O šit dantims saldikliai mažiau kenkia nei natūralus cukrus.

2002 m. sausio 24 d. Seimas buvo priėmęs Cukraus mokesčio įstatymą, kuris galiojo tik iki 2002 m. gegužės 1 d, kai Lietuva įstojo į ES. Įstatyme buvo numatyta, jog už 1 proc. cukraus, esančio viename kilograme produkto, gamintojas turi mokėti 0,01 lito. Cukraus mokesčiu buvo apmokestinti kai kurie pieno produktai, gaivieji nealkoholiniai gėrimai, uogienės, džemai, šokoladas, saldainiai, kramtomoji guma ir t.t.

Kam tas cukrus reikalingas?

Medicinos mokslų daktarė, dietologė Laisvūnė PETKEVIČIENĖ stebėjosi, kodėl mes mėgstame taip saldžiai, sūriai ar riebiai valgyti.

„Aš iš viso nevartoju cukraus ir be jo apsieinu, - patikinio L.Petkevičienė. - Man užtenka, kad jo gaunu su daržovėmis, vaisiais, uogomis. Tiesa, šokoladu kartais pavaišina, saldainiais, bet man nėra būtina, kad cukrus būtų kasdieniame mano racione. Ir aš be jo labai gerai jaučiuosi.

Vartoti cukrų - tai įpratimas. Labai daug maisto produktų žmonės vartoja tiesiog iš įpratimo. Pavyzdžiui, kad arbata būtinai turi būti su cukrumi ar kur nors kitur cukraus užsibarsto. Tarkim, ant ir taip saldžių uogų.

O įpratimas yra blogiau už prigimimą. Kaip žmonės prie alkoholio pripranta, taip pripranta ir per saldžiai ar per sūriai valgyti. Pavyzdžiui, keptame gabalėlyje mėsos jau pakankamai druskos yra, bet būtinai iš įpratimo dar reikia užsibarstyti druskos ant viršaus. Na, kam? Dar suprantu, kai pipirais pabarsto. Matyt, liežuvio padirginimui, kad mažiau makaluotųsi po burną, tai dar suprantu (juokiasi - aut. past.).

Pagrindinis dalykas - reikia atskirti maitinimąsi nuo mitybos. Mityba tai yra fiziologinis procesas žmogaus organizme, kuris vyksta, kai žmogus valgo ir vartoja tam tikrus maisto produktus. Iš tų produktų išsiskiria reikalingos medžiagos - baltymai, riebalai, angliavandeniai ir tam tikrų fiziologinių procesų metu patenka į atskirus žmogaus organus - raumenis, riebalus, sąnarius, kaulus ir t.t.

O maitinimasis - čia jau žmogus maitinasi, kad vyktų organizmo mityba. Žmogus maitinasi įvairiais maisto produktais, bet nereikia jų per daug sureikšminti. Nėra blogų produktų, įskaitant ir cukrų. Yra tik blogas valgytojas. Jeigu jūs įpratęs, kad būtų cukraus, nieko čia nepadarysi, tai priklauso nuo įpročio. Bet kam dėti cukraus, pavyzdžiui, į duoną, į kefyrą? Kam jo reikia?

Visur turi būti saikas. Galima ir lašinius valgyti, bet ne po puskilogramį kasdien ir net ne po 100-200 gramų. Be to, daug žmonių yra įpratę kažką valgyti su duona, net košes taip valgo. Ir ne su duonos riekute, bet su didžiulėmis riekėmis. Toks nesaikingas maitinimosi racionas tikrai turės įtakos sveikatai ir figūrai. Bet, kaip minėjau, maitinimosi įpročius labai sunku pakeisti."

Komentuoja Seimo narys, buvęs sveikatos apsaugos ministras Aurelijus VERYGA:

Realaus ketinimo įvesti cukraus mokestį mes neturėjome ir siūlymo tokio nebuvo, kad būtent mokestį įvedinėti.

Prisimenu, buvo iš Finansų ministerijos tokia idėja kilusi ir tuometinis finansų ministras (Vilius Šapoka - aut. past.) ją komentavo. Greičiausiai jis tą idėją parsivežė iš kažkokių diskusijų, kur buvo aptarinėjami sveikatos mokesčiai, bet Lietuvoje tai nebuvo priėję iki kažkokio konkretaus pasiūlymo.

Vietoj mokesčio mes buvome padarę kitokį formatą, nes čia reikėtų susitarti, koks būtų to cukraus mokesčio tikslas. Jeigu tokį mokestį vertinti kaip sveikatos mokestį ir būtų siekiama, kad žmonės kai kurių produktų mažiau vartotų, kaip dabar mažiau vartoja alkoholį ir tabaką, tada būtų vienas aspektas.

Bet galima pasiekti tą cukraus, druskos maisto produktuose sumažinimą, skaidulinių medžiagų padidinimą ir kitais būdais. Pavyzdžiui, susitariant su gamintojais, ką mes ir darėme. Ir tarėmės, ir buvo sutartys pasirašomos, kiek jie sumažins cukraus kiekius produktuose.

Nes kas atsitinka įvedus mokestį? Paprastai patys gamintojai ima mažinti cukraus kiekį savo produktuose, kad to mokesčio išvengtų. Čia ne tiek, kad žmonės to produkto neperka, nes jis pabrangsta, bet patys gamintojai stengiasi didelio kiekio cukraus išvengti, kad nekiltų jo produkto kaina.

Todėl cukraus, druskos ir kitų medžiagų kiekius maisto produktuose galima sureguliuoti ir be specialaus mokesčio. Ir, kas jau dabar darosi aišku - kad cukraus pakaitalai - dirbtiniai saldikliai, dedami į produktus vietoje cukraus, jie nesukelia diabeto kaip cukrus, nėra kažkokių papildomų kalorijų, todėl netukina, bet yra kitų bėdų, susijusių su dirbtiniais saldikliais.

Norint tą vertinti kaip visuomenės sveikatos priemonę, reikėtų ir rizikas įsivertinti, kad nebūtų taip, jog vietoje cukraus būtų naudojami kiti saldikliai, kad žmonės neatsisakytų produktų, kurie yra labai saldūs. Pirktų tuos produktus ir toliau, bet vietoje cukraus jau būtų kažkokia kita medžiaga, kuri palaiko saldumą.

Maiste yra ir daugiau dedamųjų. Sveikatai kenksmingi yra transriebalai, reikėtų mažiau druskos, daugiau skaidulinių medžiagų. Gamintojai įsipareigodavo kažką keisti. Pavyzdžiui, duonoje yra labai daug ir cukraus, ir druskos.

Ir vieną, ir kitą galima sumažinti, padidinti skaidulinių medžiagų kiekį, bet patys gamintojai, kad jei jie tai padarys labai greitai, žmonės pajus skonio skirtumą ir tokio produkto nebepirks. Jiems bus neskanu. Pavyzdžiui, suomiai labai iš lėto mažino druskos, cukraus kiekius, kad žmonės adaptuotųsi prie skonio pokyčių ir beveik jo nepajustų.

Kitas dalykas - reikia suprasti, kad druska yra ir konservantas, be kurio negalima apsieiti. Cukrus kai kuriuose produktuose taip pat būtinas.