Bučas: minimalistinis gyvenimo būdas teikia malonumą

Sakoma, jog devyni amatai – dešimtas badas. Ši taisyklė Giedriui – tvaraus vartojimo propaguotojui, visuomenininkui, socialiniam verslininkui, žygio „Už švarią Lietuvą “ iniciatoriui, pirtininkui, neseniai apdovanotam garbinga Valdo Adamkaus vardo premija – rodos, negalioja.

- Prieš ke­le­rius me­tus su ben­dra­min­čiais lei­do­tės į žy­gį „Už šva­rią Lie­tu­vą“. Jis tru­ko net aš­tuo­niasde­šimt die­nų, nu­ei­ta per tūks­tan­tį ki­lo­met­rų ir dar rink­tos šiukš­lės. Pa­pa­sa­kok apie žy­gį pla­čiau.

- Pa­grin­di­nė žy­gio ži­nu­tė bu­vo su­dė­lio­ti ar­ba nu­pieš­ti Lie­tu­vos var­to­to­jo por­tre­tą. Jis ne­at­si­ra­do stai­ga. Vis­kas pra­si­dė­jo dar prieš po­rą me­tų, kai pra­dė­jau vaikš­čio­ti po Pa­ne­mu­nės apy­lin­kes ir rin­kau šiukš­les. Jas be­rink­da­mas su­pra­tau, jog jos ne­ša ži­nu­tę, iš jų ga­li­ma daug su­ži­no­ti.

Šiukš­lės yra mū­sų var­to­ji­mo pa­sek­mė – kaip lak­mu­so po­pie­rė­lis, pa­ro­dan­tis tik­rą­jį vaiz­dą. Pra­dė­jau jas dė­lio­ti, rū­šiuo­ti. Ka­dan­gi sa­vo ra­jo­ną iš­vaikš­čio­jau, ki­lo idė­ja apei­ti Kau­ną.

Še­šias die­nas ėjo­me ap­link mies­tą. Vaiz­das bu­vo gan pa­na­šus, tik kie­kiai ki­to­kie.

Ta­da ki­lo idė­ja: gal pa­ban­dom Lie­tu­vą apei­ti? Ne tik apei­ti, bet ir pa­si­gro­žė­ti nuo­sta­bia gam­ta, su­si­pa­žin­ti su žmo­nė­mis, pa­ben­drau­ti, ap­lan­ky­ti ben­druo­me­nes.

O kar­tu su­rink­ti sa­vo ke­ly­je šiukš­les, jas su­rū­šiuo­ti, pa­sver­ti.

Vė­liau pa­reng­ti ata­skai­tą ir ją pa­teik­ti vi­suo­me­nei bei įvai­rioms ins­ti­tu­ci­joms. Tre­čias tiks­las – kur­ti ben­dry­tę.

Prie or­ga­ni­za­ci­nės gru­pės pri­si­jun­gė ke­tu­rias­de­šimt sa­va­no­rių, kvie­tė­me ver­slus, po­li­ti­kus, vals­ty­bi­nes ins­ti­tu­ci­jas. Ne­blo­gai pa­vy­ko.

- Tva­rus nau­do­ji­mas, var­to­ji­mas, ko­dėl tai svar­bu? Gal tai tik dar vie­na su­si­gal­vo­ta ma­da?

- Šį klau­si­mą man daž­nai už­duo­ta, esu jį ir sau už­da­vęs. Kal­bant apie tva­ru­mą, dar­nų var­to­ji­mą, vi­suo­me­nė dažniau gir­di ir ma­to, jog tai – dau­giau apie eko­lo­gi­ją, o ne apie ža­lu­mą.

Aš gi sa­kau, jog tai – pla­tes­nė te­ma. Jung­ti­nių Tau­tų or­ga­ni­za­ci­ja sa­ko, kad per­tek­li­nis var­to­ji­mas su­kū­rė ke­tu­rias, pa­grin­di­nes pa­sau­li­nes pro­ble­mas.

Pir­ma, so­cia­li­nes, ku­rias tu­ri­me tiek mies­tuo­se, tiek ma­žo­se ben­druo­me­nė­se. An­tra, eko­no­mi­nes. Tre­čia, de­mo­gra­fines: žmo­nės ke­liau­ja, bė­gio­ja iš vie­nos ša­lies į ki­tą.

Da­bar net at­si­ran­da eko­lo­gi­niai emig­ran­tai. Ir ga­lop eko­lo­gi­nės pro­ble­mos.

Vi­sos jos ky­la dėl per­tek­li­nio var­to­ji­mo ar­ba ne­to­ly­gaus re­sur­sų pa­skirs­ty­mo. Ir čia ga­li­me kal­bė­ti apie psi­cho­e­mo­ci­nę bū­se­ną. Jau net ne­kal­bu apie svei­ka­tos pro­ble­mas, apie už­terš­tą orą, van­de­nį, grun­tą, mais­tą.

Mums pa­to­gu var­to­ti vien­kar­ti­nius in­dus ar įvai­rias vien­kar­ti­nes pa­kuo­tes. Net ne­su­si­mąs­to­me, kiek mums rei­kia re­sur­sų tiems da­ly­kams pa­ga­min­ti, kaip iš­ba­lan­suo­ja­me pla­ne­tos eko­sis­te­mą.

Pa­pras­tas pa­vyz­dys: bu­vo šal­ta, stai­ga at­ši­lo ir vėl stai­ga at­ša­lo.

Tai pro­ble­ma gy­va­jai gam­tai. Gam­ti­nin­kas Ma­rius Če­pu­lis sa­ko, jog to­kio­mis są­ly­go­mis va­ba­liu­kai, mu­sy­tės, net ežiu­kai ir gy­va­tės už­ša­lo ir ne­iš­gy­ve­no. Kli­ma­tas kei­čia­si, ir esu įsi­ti­ki­nęs, jog žmo­gaus veik­la prie to daug pri­si­dė­jo.

- Pa­kal­bė­ki­me apie me­di­nę tro­be­lę Pa­ne­mu­nė­je, ku­rio­je ir ki­ną ro­do­te, ir da­li­ni­mo­si prin­ci­pų bei meist­ra­vi­mo dirb­tu­vė­lės vei­kia. Kas tai per erd­vė, kam ji skir­ta?

- Vis­kas pra­si­dė­jo, kai at­si­kraus­čiau su šei­ma gy­ven­ti į Pa­ne­mu­nę. Esu vi­suo­me­ni­nin­kas, lin­kęs pri­si­jung­ti prie ko­kios nors ben­druo­me­nės. Li­ki­mas taip su­dė­lio­jo, jog su­ži­no­jau, jog yra šis pa­sta­tas, ku­ria­me nie­ko ne­vyks­ta. Jį ap­žiū­rė­jus, iš­kart ki­lo min­tis apie ben­druo­me­ni­nes dirb­tu­ves, ku­rias kaž­ka­da jau bu­vau įkū­ręs.

Ma­čiau, jog čia ge­ra erd­vė ben­druo­me­nei kur­tis, kvies­ti žmo­nes, o ant­ra­me aukš­te įreng­ti hos­te­lį, kad at­neš­tų pa­ja­mų.

No­ri­me tu­rė­ti tva­rią si­tu­a­ci­ją, idant ne­bū­tu­me pri­klau­so­mi nuo ko­kių nors do­ta­ci­jų ar pa­ra­mų.

Pra­dė­jo­me 2020-ųjų pra­džio­je, o, grį­žęs iš žy­gio, iš san­dė­lio at­si­ve­žiau vi­są įran­gą. Taip at­si­ra­do dirb­tu­vės ir pra­si­dė­jo ki­ti dar­bai. Yra erd­vė, sa­lė. Jo­je vyks­ta įvai­rūs ren­gi­niai, mi­nė­ji­mai.

Ar­ti­miau­sias ren­gi­nys bus skir­tas sau­sio 13-ajai. Or­ga­ni­zuo­ja­me ir kon­cer­tė­lius, spe­tak­lius.

Da­bar jau įkū­rė­me ir an­trą aukš­tą, no­ri­me jį pri­tai­ky­ti pi­lig­ri­mams, ku­rie ei­na Ca­mi­no de Li­tu­a­no ke­liu, nes jis pra­ei­na vi­sai pro pat mū­sų na­mu­ką. Tad erd­vės funk­ci­ja bus ben­druo­me­nei.

Tie­sa, kai sa­kau „ben­druo­me­nė“, ne­gal­vo­ju tik apie Pa­ne­mu­nę, Kau­nas ir­gi ben­druo­me­nė, kaip ir vi­sa Lie­tu­va.

- Tu­ri ne vie­ną ap­do­va­no­ji­mą. Vie­nas jų – Val­do Adam­kaus var­do gam­to­sau­gi­nė pre­mi­ja. Ją so­cia­li­niuo­se tin­kluo­se įvar­di­jai kaip itin svar­bią ir bran­gią...

- Val­das Adam­kus bu­vo ap­lin­ko­sau­gi­nin­kas, tad pir­miau­sia dėl to. Įver­ti­ni­mas šia pre­mi­ja yra pa­kan­ka­mai svar­bus, kar­tu ir įpa­rei­go­jan­tis, pa­lai­kan­tis, ska­ti­nan­tis veik­ti to­liau. Nes kar­tais ran­kos ima svir­ti, kai gau­ni ma­žai pa­lai­ky­mo.

Kar­tais de­mo­ty­vuo­ja kri­ti­ka, kai sa­ko­ma: ati­dė­kim ki­tiems lai­kams, da­bar svar­biau pan­de­mi­ja ar ka­ras. To­kie ap­do­va­no­ji­mai pa­lai­ko ir mo­ty­vuo­ja.

Jei­gu nie­kas ne­ma­ty­tų pras­mės to, ką da­rai, ka­da nors pa­lūž­tum, nu­leis­tum ran­kas. Žmo­gus to­kia bū­ty­bė, ku­ri veik­lo­je tu­ri ma­ty­ti pras­mę.

- Koks ta­vo san­ty­kis su pir­ti­mi. Ar tai – ho­bis, ku­riam ski­ri daug lai­ko, ar vie­na veik­los sri­čių, pro­fe­si­jų, ku­ri ge­ne­ruo­ja ir pa­ja­mas?

- Kal­bė­da­mas apie sa­vo veik­las, sa­vo bu­vi­mą pra­de­du su­pras­ti, kad ne­rei­kia da­ry­ti di­de­lės ta­ko­skyros tarp as­me­ni­nio gy­ve­ni­mo, dar­bo ir ho­bio. Bent man šiuo me­tu taip pa­vyks­ta.

Tie­siog gy­ve­nu ir mė­gau­juo­si tuo, ką da­rau. O pir­tis yra vie­nas ma­no po­mė­gių, gy­ve­ni­mo bū­das ir dar­bas – vis­kas vie­na­me.

Pir­ty­je iš­si­va­lau emo­ci­jas, su­si­tvar­kau psi­cho­e­mo­ci­nę bū­se­ną ir ži­nau, jog tai per­duo­du žmo­nėms, ku­rie at­ei­na į pir­ties se­si­jas. Ma­no pir­tys yra me­di­ta­ci­nės. Su žmo­nė­mis kei­čia­mės ener­ge­ti­ka.

Ati­duo­du da­le­lę sa­vęs per tas tris va­lan­das, o jie ati­duo­da vė­liau, dė­ko­da­mi pa­lai­min­gais vei­dais.

- Lie­tu­vo­je – vie­na di­džiau­sių ES in­flia­ci­jų, ky­la ener­ge­ti­nių iš­tek­lių ir mais­to kai­nos. Kaip vi­sam ši­ta­me fo­ne tau pa­vyks­ta iš­lai­ky­ti po­zi­ty­vą ir vi­di­nį ba­lan­są?

- La­bai ne­pa­jau­čiau di­de­lio kai­nų pa­di­dė­ji­mo. Nors kai rei­kia ap­mo­kė­ti mū­sų kū­ry­bos na­mų elek­tros są­skai­tą, - čia dau­giau­sia ja ir „kū­re­nam“, t.y. šil­do­mės – jos pa­si­jau­čia.

Tad ir apie sau­lės ba­te­ri­jas jau pa­gal­vo­jau, gal pa­vyk­tų su­tau­py­ti.

O šei­mo­je, bui­ty­je są­skai­tos šiek tiek gal ir pa­di­dė­jo. Mais­to mes daug ne­su­val­gom, ne­švais­tom, tad ne­jau­čiu, jog at­si­ti­ko ka­tast­ro­fa.

Man mi­ni­ma­lis­ti­nis gy­ve­ni­mo bū­das tei­kia kur kas dau­giau ma­lo­nu­mo nei dis­kom­for­to. Ne­pa­me­nu, ka­da pir­kau ko­kį nors nau­ją rū­bą – man jų tie­siog ne­rei­kia. Tu­riu jų kiek tu­riu – ir iš­ei­gi­nių, ir dar­bi­nių – aš jų tie­siog ne­su­ne­šio­ju.

Šiuo metu skaitomiausi

Šiuo metu skaitomiausi

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder