Brolis Benediktas Jurčys: „Visi mes esame, gyvename ir augame Dieve“

Ne vieneri metai esate šalia žmonių, kurie yra susidūrę su pačiomis įvairiausiomis situacijomis. Neretai - labai skaudžiomis. Kaip suprantate į žmonių gyvenimus atėjusias ligas, nelaimes, netektis? Ar galime tai vadinti svarbiausiomis pamokomis, reikšmingais potyriais?

Kad ir kokie būtume drąsūs ir kūrybingi, neįmanoma nuvyti žinios apie onkologinę ligą ir apie ją negalvoti.

Kritinėje situacijoje kiekvieno žmogaus reakcija į blogos žinios pristatymą yra skirtinga. Individų dvasinis atsparumas nevienodas, nėra identiškas, todėl su kiekvienu reikia „padirbėti“ asmeniškai, skiriant tam savo brangų laiką, nes nuo to priklausys, kiek jis sugebės kontroliuoti savo paties likimą, t. y. ligonis turi kontroliuoti susidariusią situaciją.

Pamokų metu žmogus turi išmokti atrasti savyje valią ir galią gydytis. Turintys dvasinį ir psichologinį atsparumą ligai paprastai sugeba tikslingai veikti su ligoninės personalu ir baimė jo neizoliuoja nuo gydymo proceso.

Svarbu, kad bloga žinia nesugniuždytų individo socialumo ir taip nesukomplikuotų laukiamo gydymo progreso.

Jūsų nuomone, ar Dievo reikia ieškoti, o gal jis gyvena mumyse?

Į klausimą atsakysiu klausimu: ar žuvis ieško vandenyno? Tai - jos gyvenamoji vieta! Taigi, visi mes esame, gyvename ir augame Dieve, jo garbėje.

Sąmoningas žmogus. Šiuo metu itin populiari sąvoka. Kaip apibūdintumėte tokią asmenybę?

Sąmoningas gali būti tik žmogus. Roboto sąmoningumas yra užprogramuojamas, o žmogui reikalinga bendruomenė ir kitas žmogus.

Tėvų paliktas vaikutis milžiniškame sąvartyne, to negavęs, tampa kažkuo kitu, nes jį priglaudė šunys…

Sąmoningos asmenybės pagrindinis bruožas - išlikti žmogumi bet kokiose gyvenimo situacijose, o ypač visuomenės vertybių lūžio atvejais.

Šventajame Rašte sakoma: „Mylėk savo artimą, kaip patį save.“ Kaip suprantate meilę sau? Nuo ko pradėti, jeigu jautiesi praradęs save?

Įdomus klausimas... jeigu jautiesi praradęs save? Gaila man jaunimo, kuris gyvena iliuzijose, netgi jeigu jos ir pamaldžios...

Žinia, anksčiau ar vėliau visos iliuzijos užleidžia vietą nusivylimui.

Meilė įmanoma tik santykyje. Mylėti save reiškia įeiti į santykį su Dievu, kurio šventovė yra tavo širdis. Mylėti save reiškia neatimti laiko iš meilės Dievui.

Tik taip išsitaškęs žmogus surenka save į indą, kurio šukes suklijuojame meile Dievui ir artimui.

Artėja nuostabios metų šventės. Kasmet per Kalėdas jaučiamės pakylėtai, norime dovanoti kitiems save. Ar šis laikas jums - stebuklingas?

Šis laikas man yra stebuklingas. Žinai, pats laikas man yra stebuklas, kurio negali paaiškinti.

Per daugelį metų teko įsitikinti, kad mūsų globojamos Šv. Pranciškaus „Vilties piligrimų“ bendruomenės narių tarpusavio draugystė ir bendrystė persveria netgi mirties baimę.

Tai tikras stebuklas: pacientų istorijos man yra tokios pat svarbios, kaip ir švč. Mergelės Marijos ir šv. Juozapo kalėdinė „Love story“.

Jos mane veikia pozityviai ir optimistiškai, nes tai yra vilties pavyzdžiai, kurie įkvepia. Paguodą jiems teikia buvimas su tais, kurie jau buvo ar pasilieka „jų batuose“. Per emocinį susitapatinimą kaupiama dvasinė patirtis.

Vilties bendruomenė tampa Betliejaus prakartėle, kurios svetingumas, solidarumas ir žaismingumas apsaugo ligonį nuo beviltiškumo.

Ko palinkėtumėte šiuolaikiniam žmogui?

Prieš 800 m. mūsų brolijos steigėjas šv. Pranciškus Asyžietis raudojo: Meilė yra nemylima! Sugrąžinkime Meilei iš jos pavogtą laiką!