Be spalvų: depresija. Lytinio tapatumo, patyčių, depresijos ir savižudybės šešėliai

Jaunas žmogus, augęs disfunkcinėje šeimoje, šiuo metu bandantis kabintis į gyvenimą ir kurti jį iš naujo.

Kaip jis pats sako laidos žiūrovams:„niekada nepasiduoti ir nebijoti kalbėti, priimti savo baimes. Kreiptis pagalbos.“ Tokią žinutę siunčia ketvirtosios laidos herojus, sutikęs atvirai pasidalinti savo istorija.

„Mano tėvai nemokėjo manęs auklėti. Tėvas buvo visiškas alkoholikas, gerdavo daug, jo nebūdavo namuose, kai grįždavo namo rėkdavo ant mūsų.

Mama daug dirbo, būdavo pervargusi, stresuodavo, puldavo ant mūsų. Vaikystėje nejaučiau palaikymo. Jeigu gaudavau blogus pažymius, vietoj paskatinimo sulaukdavau rėkimo, manęs nepalaikė, visaip išvadindavo.

Aš blogai jaučiausi, lyg koks nusikaltėlis.Nepasitikėjau labai savimi, buvau labai drovus.“ –pasakoja laidos pašnekovas.

Nuo vaikystės buvęs labai drovus ir tylus, persikraustęs iš Telšių į Klaipėdą laidos pašnekovas susilaukė dėmesio, kuris ne visada būdavo geranoriškas.

Tylus, drovus, nemokantis apsiginti neretai būdavo patyčių auka. Dažniausiai rinkdavosi tokius pačius tylesnius, ramesnius, drovesnius žmones bendravimui. Labiausiai kentėjo jaunesnėse klasėse.

„Nuo pat vaikystės norėjau būti mergaite. Taip jaučiausi visada. Labai mėgau rašyti. Pradėjau kurti istorijas. Tai tapo mano išsigelbėjimu. Aš visad buvau toks, turėjau tokią būseną, nesidomėjau niekad kodėl, kas ir kaip. Man atrodė, kad tai normalu, kad tai išgyvena dauguma.“ – dalinasi laidos herojus.

Labai sunkūs išgyvenimai laidos pašnekovui prasidėjo dar ir tuomet, kai jo brolis pradėjo vartoti alkoholį ir savo bei artimųjų gyvenimą pavertė tikru košmaru.

Nuolatiniai girtavimai, netinkama draugų kompanija, skolos, agresija prieš artimuosius ir draugus, depresija bei šizofrenija. Laidoje pasakodamas savo gyvenimą nuo pat vaikystės pašnekovas sunkiai tvardo emocijas.

Išgyvenimai ir sielos „žaizdos“ dar neužgijusios. Jis pasakoja ne tik apie savo emocinę krizę ir vidinį skausmą, bet ir apie brolį, kurio gyvenimas prarado pagrindą ir sugriuvo.

„Nežinau kodėl nesikreipiau pagalbos... Tikrai buvo sunku, bet kilo abejonių, ar tikrai man kas nors gali padėti. Ne kartą galvojau apie savižudybę kaip pabėgimą nuo viso to. Įvairiausių būdų prisigalvodavau. Beveik kas antrą dieną galvojau apie savižudybę.

Su laiku tos mintys dingo, bet aš jaučiausi lyg miręs viduje. Manęs niekas nedomino. Aš pasinėriau į kompiuterinius žaidimus.

Man niekas nebuvo įdomu. Norėdavau pabėgti į žaidimų pasaulį, užsidėti ausines, klausyti savo muzikos, dažnai depresyvios, apie nieką negalvoti. Bet pagalba mano gyvenime atėjo pati. Nesenai mano broliui mane užsipuolus, iškviečiau policiją.

Ant manęs supyko tėvai, brolis, kad taip padariau, bet kitą dieną sulaukiau skambučio, kad man priklauso 10 psichologinių konsultacijų. Tai buvo didžiausia pagalba, nuo pat pirmos konsultacijos, galėjau išsikalbėti.“ – pasakoja laidos pašnekovas.

Ar vaikui, augančiam disfunkcinėje šeimoje kyla didesnė rizika susirgtidepresija?

„Vaikui, kuris auga disfunkcinėje šeimoje bei patiria įvairaus pobūdžio traumas (tarpasmeninė,santykių, prieraišumo ir kt.) kyla didesnė rizika susirgti depresija.

Nes bet kokia trauminė patirtisyra itin sudėtingas išgyvenimas, visapusiškai paveikiantis bei daugeliu atveju pakeičiantis žmogausgyvenimą.

Trauminė patirtis vaikystės ir/ar paauglystės laikotarpyje dažniausiai būna susijusi sušeima, joje patiriamu skirtingų rūšių smurtu.

Dažnai patirta trauma šiame amžiaustarpsnyje gali būti susijusi su liga, bendraamžiais bei patiriamomis patyčiomis. Trauminėspatirties tinkamai neįveikiant pasekmės dažnai lydi visą gyvenimą ir pasireiškia įvairiais sunkumais.

Dažniausiai tokie asmenys suaugę tampa labiau pažeidžiami, bijo išreikšti save, neturi aiškiu ribų beileidžia kitiems žmonėms jas peržengti.

Per mano praktiką depresija dažniausiai linkę sirgti asmenys, kurie slopina savo pyktį, dažniausiai tas pyktis skirtas artimiems žmonėms, kuriems jie negali joparodyti arba tinkamai jo išreikšti.

Be to sukauptas pyktis, nuoskaudos, neapykanta neleidžia jiemstoliau judėti gyvenime, jie lyg užstringa praeityje iš kurio sunku išeiti.

Kaskart susidurdami sugyvenimo sunkumais negali tinkamai reaguoti.Tam tikrais atvejais, dažnai regresuoja į vaikystę arpaauglystę.

Dažniausiai tėvai netoleruoja vaikų pykčio ir nemokasu juo išbūti. Dažnai per konsultacijas vaikas sako, kad kai jis pyksta jaučiasi pabaisa, blogu žmogumi. Arba kitaip tariant - „Jei aš pyksiu manęs nemylės“, „ Mama pyksta, kai aš pykstu“ ir pan.

Didelė tikimybė,kad tokie vaikai suaugus slopins pyktį ir bandys įtikti kitiems, kas gali pabloginti jų emocinę būsenąir gali atsirasti depresija.

Kai vaikai vaikystėje stebi vienas prieš kitą smurtaujančius tėvus, jie pradeda jausti kaltę, beviltiškumą, kad negali nieko padaryti ir apsaugoti vieno iš tėvų.

Tokie vaikaisuaugę dažniausiai linkę už viską kas vyksta aplink juos prisiimti atsakomybę sau. Jie jaučia kaltę ir tai taip pat gali įtakoti depresiją.

Todėl labai svarbu ugdyti jų pasitikėjimą savimi, išmoktitinkamai reaguoti, taip, kaip tai daro suaugusieji, brėžti ribas ir rūpintis savimi.

Jie yra savogyvenimo kūrėjai ir jie patys atsakingi už savo pasirinkimus bei gyvenimą. Dažnai jiems tenkasave auginti iš naujo.“ – pasakoja psichologė Olga Ivanec.

Ar lytinio tapatumo suvokimui turi įtakos šeimos struktūra, auklėjimas ir kitipanašūs faktoriai? Su kuo susijęs lytinio tapatumo suvokimas, jo pakitimas?

„Aš manau, kad galimai vaikystėje patirtas smurtas gali turėti įtakos lytinio tapatumosuvokimui.

Dažnai klientai, kurie patirdavo smurtą artimoje aplinkoje ir matė kaip,pavyzdžiui, mama kentėjo nuo tėvo arba atvirkščiai, neigia savo prigimtį.

Dukra stebėdama, kaip jos tėvas ar kitas vyras smurtavo prieš mamą, o mama neturėjo jėgųapsiginti, gali galvoti, kad vyru būti geriau, nes jis turi daugiau galios ir jam sunkiaupaprieštarauti.

Sūnus, prieš kurį smurtavofiziškai gali tapti labiau pažeidžiamas, nesnegalėjo apsiginti, parodyti savo pykčio ir tada kyla grėsmė, kad užaugęs jis turės labiau moteriškųbruožų, nes vaikystėje jis negalėjo parodyti tam tikros galios, bijojo būti nubaustas.

Dažnai tėvai nesuvokdami pasakoja savo vaikams, kad labai norėjome berniuko, o gimė mergaitė... 

Tada mergaitei gali kilti abejonės dėl savo lytinio tapatumo, ji nori būti priimta ir gali pradėti elgtis kaip berniukas ir atvirkščiai.“ – taigia psichologė.

Kokie procesai vyksta depresija sergančio žmogaus mąstyme, kai jam kylasuicidinės mintys? Ar įmanoma tas mintis kontroliuoti?

„Per neigiamą patirtį, kritiką, nepriėmimą, vaikas išmoksta pats save kritikuoti, savęs nekęsti, jaučiabaimę klysti.

Jam dažniau būdingas nerimas, depresiškumas, nesaugumas, įvairūs negalavimai.

Suicidinės mintys dažniausiai pasireiškia, kai psichika jau nepajėgi atlaikyti vidinio skausmo, kainorisi nuo to skausmo pabėgti ir nėra resursų toliau kovoti.

Dažniausiai žmonės nenori mirti, jie norinejausti to didžiulio skausmo, jie nemato kitos išeities, jų mąstymas bei matymas tampa labai ribotas ir siauras, veikiantis tik suicidine linkme.

Tokiu atveju labai svarbu, tą mąstymą ir matymą praplėsti. Manau, kad mintis apie savižudybę galima

pastebėti ir patyrinėti. Bet tai tikrai nelengva, nes už tų minčių slypi daug skausmo, baimės, pykčio, nevilties ir pačiam žmogui labai sunku apie tai galvoti.

Čia labaisvarbu kreiptis pagalbos pas specialistą ir apie tai kalbėti.“ – pataria psichologė.

Kviečiame žiūrėti laidą ir dar vieną istoriją jau šiandien: https://www.youtube.com/watch?v=4h67pJZnxAc

Tai ketvirtoji projekto „Be spalvų: depresija“ laidų ciklo dalis. Projekto iniciatorė VšĮ „Geras vardas“ vadovė Fausta Tavoraitė, kurianti 6 laidų ciklą apie depresiją, ja sergančius, jų artimuosius, specialistus. Projekto autorė Fausta pabrėžia, jog projektu siekiama supažindinti visuomenę su psichinės sveikatos svarba, naikinti stereotipus ir įgalinti sergančiuosiuos ieškoti bei kreiptis pagalbos.

Projektas finansuojamas Europos Sąjungos rėmimo programos „Europos solidarumo korpusas“, kuri suteikia jaunimui galimybių įgyvendinti bendruomenes stiprinančias iniciatyvas savo krašte bei Klaipėdos miesto savivaldybės.

Projekto autorė – Fausta Tavoraitė

Organizatorius – VšĮ „Geras vardas“

Partneriai: Klaipėdos dramos teatras, „Vakarų Ekspresas“, „Klaipėda, Aš su tavim“, „Kitokie pasikalbėjimai“, „HolyDragonfly“, „Domile“.

Draugai: Martynas Klimašauskas – „Marti Studio“ (grafinis dizainas), „ADLife“ kūrybos studija (filmavimas ir montažas).

Pagalbą galite rasti:

Plačiau apie depresijos ligą skaitykite - https://pagalbasau.lt/depresija/

Gaukite pagalbą - https://pagalbasau.lt/gaukpagalba/

Atpažinkite savižudybės rizikos ženklus – https://tuesi.lt/ieskau-pagalbos-kitam/atpazink-savizudybes-rizikos-zenk…

Pagalbos linijos – https://pagalbasau.lt/pagalbos-linijos/

Atlikite depresijos testą - https://pagalbasau.lt/depresijos-testas/