Artimiausi žmonės suduoda skaudžiausius smūgius. Agresija savo rūšies atstovams – pati žiauriausia

Verčia teisintis ir mano, kad esate jiems skolingi. Skolingi ir viskas… Turite apsisaugoti nuo tokių žmonių, o geriausiai – juos palikti. Nėra jokios prasmės toleruoti tokį elgesį. Žmogus gali susirgti ir netgi numirti.

Paskaita baigėsi. Ir vienas vyras pasakė: „Bet ar tikrai galima išeiti? Kaip gi taip? O jeigu esame priversti bendrauti su tokiu žmogumi?“. Psichologas pakartojo dar kartą, kad kūnui to nepaaiškinsi. Ir neišvengiamai bus sugadinta sveikata.

O sveikata brangesnė už norą būti geram! Ir vyras liūdnai tarė, kad jo žmona jį įžeidinėja ir žemina. Pastebi visas klaidas ir pašaipiai jį vadina „kreivarankiu“ arba „idiotu“. Pasakoja intymius dalykus savo motinai. Gali viešai jį aprėkti ar įžeisti… Su ja neįmanoma kalbėti, ji tuoj pat pradeda ginčytis ir žeminti. Vyras visą tai pasakojo su didžiuliu kartėliu, o paskui pridūrė, kad jį jau buvo ištikę du infarktai. Ir ką daryti?

Priėjo kiti klausytojai. Ir kažkas pasakė: „Aš turiu tokią motiną!“, „Tai mano vyro kopija“, „Taip elgiasi mano sesuo“… Paaiškėjo, kad taip elgiasi daugybė artimiausių žmonių. Svetimi žmonės sau to neleidžia, o artimieji smogia į skaudžiausią vietą ir nuodingai kandžiojasi. Pasirodo, kenksmingiausi žmonės yra patys artimiausi, štai kur visa esmė.

Zoopsichologai žino, kad agresija savo rūšies atstovams yra daug baisesnė nei tarprūšinė. Svetimų bijo labiau nei savų. Svetimas tuoj pat pabėgs arba adekvačiai sureaguos. Jis gali smogti! Arba viešai pažeminti.

O savas yra saugus. Ir jį galima skriausti kiek tik nori. Savas dar ir suprantamas, yra žinomos visos jo silpnybės. Ten ir taikomasi. O tada „spaudžia“ ant sąžinės ir atsakomybės. Ir primena: „Esame vieno kraujo! Tu negali išeiti“.

Taip besielgiantys artimi žmonės nustoja būti artimi. Agresorius ir kankintojas tampa svetimas. Ir nuo nuodingų išpuolių pradedama gintis, arba nutraukiami santykiai. Jeigu agresorius turi proto ir meilės – jis pasikeis. Jeigu jis ir toliau elgiasi piktybiškai, vadinasi jūs jam nė kiek nerūpite.

Ir jam nesvarbu, ar jus buvo ištikęs infarktas, ar jums skauda, ar sunku… Jūs turite rinktis: gyvenimas arba destruktyvi kantrybė. Turite atsiriboti, bent jau psichologiškai. Nesidalinti informacija, nelaukti pagalbos ir supratimo, neatverti savo sielos… Ir toliau maitinti tokius žmones, pasitraukus nuo jų protingu atstumu, jei jau turite juos maitinti, – štai ką pasakė psichologas. Kito būdo išsigelbėti tiesiog nėra.

Anna Kirjanova