Ar tikrai lietuvių kalbą taip sunku išmokti?

Kalbos sunkumą lemia sudėtinga kaitymo sistema

„Kai sako, kad lietuvių kalba yra sudėtinga, svarbu atkreipti dėmesį į tai, kieno akimis tas sudėtingumas yra vertinamas. Susidaro daug įvairių grupių, arba vadinamojo „sudėtingumo“ sluoksnių, dėl to, kad tie, kurie svarsto, ar reikia mokytis lietuvių kalbos (turiu omenyje svetimšalius), yra labai nevienodi jau vien pagal savo pačių gimtąsias kalbas. Kalbų tipai skiriasi. Mūsų, lietuvių, kalba, beje, kaip ir slavų kalbos, yra vadinamos fleksinėmis. Jos turi sudėtingą kaitymo sistemą, linksnius, prielinksnius, taip pat asmenų formas. Ir būtent ši formų sistema yra ganėtinai sudėtinga“, - pasakojo profesorius.

Anglas, vokietis, prancūzas ar ispanas yra iš tos pačios indoeuropiečių kalbų šeimos. „Tačiau jų kalbos neturi tokios sudėtingos kaitymo sistemos, kokią turi lietuvių kalba. Todėl jiems mokytis mūsų kalbos tampa truputį sudėtingiau. Juk anglas sakinyje gramatinius ryšius išreiškia prielinksniais, o lietuvių, latvių, rusų ar lenkų kalbose visa tai padaryti reikia vartojant linksnius“, - teigė A. Drukteinis.

Kaip teigia profesorius, vis dėlto negalima paneigti, kad lietuvių kalba turi ir kitų tam tikrų ypatybių, kurios gali lemti sudėtingumą ją mokantis. Viena iš jų - kirčiavimo sistema. Pasak A. Drukteinio, ji yra gerokai sunkesnė negu aplinkinių kalbų, kur kirčiavimo sistemos yra gerokai paprastesnės. Šie dalykai apsunkina kalbos mokymąsi ne tik užsieniečiui, bet ir pačiam lietuviui.

„Lietuviai turi savo gramatinių ryšių sistemą, pagrįstą linksniais. Tačiau kai reikia mokytis, sakykime, kad ir tos pačios anglų kalbos, būtina atkreipti dėmesį, jog joje labai svarbi žodžių tvarka. Todėl lietuviui kartais būna sunku suprasti, kodėl jis negali pasakyti kokios nors aplinkybės ar papildinio sakinio pradžioje. Tačiau anglas tokio sakinio, surikiuoto pagal lietuvių kalbos sakinių darybą, jau nebesupras“, - kalbėjo pašnekovas.

Pasak pokalbininko, papildomas sunkumas kitataučiams mokantis lietuvių kalbos yra rašmenų skirtumai.

„Jeigu mūsų kalbos mokosi žmonės, kurių gimtosios kalbos rašmenys skiriasi (pavyzdžiui, arabai, kinai), jiems pirmuoju barjeru tampa lotyniškųjų rašmenų atpažinimas ir žodžio ar sakinio perskaitymas. Todėl natūralu, kad, tarkime, arabui daug sunkiau pramokti lietuvių kalbos, nei kokiam ispanui“, - kalbėjo profesorius.

Rečiau su šiomis problemomis susiduria Latvijos ar Lenkijos piliečiai, norėdami išmokti lietuvių kalbą, nes nebereikia mokytis rašmenų atpažinimo, o ir kaitymo sistema panaši. Todėl, pasak A. Drukteinio, besimokančiojo lietuvių kalbos gebėjimai labai stipriai priklauso nuo to, kokios kalbos atstovas jis yra.

„Tačiau tai tėra tik vienas kalbos mokymosi aspektų plotelis, kuris susijęs su ganėtinai objektyviais dalykais. Vėliau atsiranda asmeniniai žmogaus interesai: kiek jis pats nori tą kalbą išmokti ir kiek jam ji yra svarbi.  Dažnai per televiziją rodo įvairius iš kitų šalių į Lietuvą atvykusius žmones. Būna, kad užsienietis sako, jog lietuvių kalbos pramoko tiek, kiek jam reikėjo, apytiksliai per tris mėnesius. O yra tokių, kurie mūsų šalyje gyvena jau ne vieną dešimtmetį, kai kurie - net pusę šimtmečio, o lietuviškai vis dar nekalba“, - pasakojo pokalbininkas.

Būtent tai, anot profesoriaus, ir parodo, koks yra asmeninis žmogaus interesas, kiek jam reikia tos kalbos, koks jo subjektyvus asmeninis santykis su kalba bei visa kultūra, bendruomene ir šalimi. „Didžiulis domėjimasis visais prieš tai išvardintais dalykais kartais gali nubraukti visus kalbų skirtumus. Todėl tuo atžvilgiu negalima kaltinti nei kalbų sudėtingumo, nei kalbų skirtumų. Galima kaltinti tik žmogaus asmenines nuostatas tos kalbos, šalies ir kultūros atžvilgiu“, - įsitikinęs A. Drukteinis.

Pokyčių laikotarpiu kultūra rūpi mažiau

Profesorius sako, kad yra įvairių aspektų, paaiškinančių, kodėl patys lietuviai nebemoka savo kalbos. „Ne tik egzaminų neišlaikymas rodo lietuvių  kalbos nemokėjimą, bet ir šiuolaikinio kalbėtojo santykio su kalba keitimasis. Pirmiausia labai suprastėjo visa viešoji kalba. Žinoma, tiems, kurie nevalgo duonos iš lietuvių kalbos, savaime suprantama, visada rūpėjo kiti reikalai. Todėl iš tokių žmonių niekas niekada nereikalvo kalbėti tvarkinga lietuvių kalb“, - teigė pašnekovas.

O kadangi savo gimtosios kalbos mokėjimą A. Drukteinis įvardija kaip neatsiejamą kultūros dalį, taip pat akcentuoja sudėtingų virsmų procesų svarbą visuomenėje, kurie irgi turi didelę įtaką lietuvių kalbai.

„Nereikia tikėtis, kad tokiais virsmų laikotarpiais žmonės labai rūpinsis kultūros reikalais. Tačiau bendrai pažiūrėjus, reikia suvokti, kad prasidėjo laisvosios rinkos dalykai. Ir jie tęsiasi dešimtmečiais. Ir tos laisvosios rinkos nuotaikomis mes tebegyvename. O kadangi gyvename „blogiau“ negu visi kiti, na, taip įsivaizduojame arba taip yra iš tikrųjų, tai natūralu, kad visada reikia stengtis gyventi geriau. Vadinasi, tos pastangos šiek tiek prislopina patį kultūrinį poreikį. Ar daug žmonių lanko koncertus, spektaklius ir t. t.? Tai daro tik užkietėję kultūrininkai, kurie visada ten eina ir negali be to gyventi. O tas kitas, bendras, žmonių vidurkis, matyt, turi sulaukti ramaus laikotarpio, kai jau viskas nusistovės. Tada žmonėms pradeda šiek tiek daugiau rūpėti kultūriniai dalykai, o ne tik pavalgyti ar užsidirbti. Tačiau to ramaus laikotarpio mes kol kas dar neturime. Vadinasi, nėra ir to žvilgsnio į kultūrą kaip į kažką svarbaus, kaip į komponentą, kuris yra neatsiejamas nuo mūsų gyvenimo“, - kalbėjo profesorius.

Anot pokalbininko, kai šalies visuomeniniame gyvenime vyksta intensyvūs pokyčiai, niekas negalvoja apie tai, kaip būtų galima pagerinti ar pagražinti savo gimtąją kalbą, ir priduria, kad labai svarbu yra apskritai suvokti, kam reikalinga taisyklinga kalba.

V. Mačiulaičio nuotr.

„Tada prasideda tie dalykai, dėl kurių žmonės vaikšto į spektaklius ir į koncertus: reikia suprasti, kas yra kalba. Reikia daug pokalbių, kad žmonės suvoktų, jog tai yra tokia pati kultūrinė vertybė, rodanti mūsų praeitį, kaip ir kiti dalykai, tokie kaip architektūra ir t. t., kad ji gali griūti. Ir kad jeigu šios kultūros srities nepalaikysime, vadinasi, ji pati negyvuos savaime. Juk gali pasirūpinti, kad, tarkime, kokia nors bažnyčia ar senas namas būtų išsaugoti ir jiems niekas nieko nepadarytų. Tada jie išliks. O norint išsaugoti kalbą reikia kiekvieno žmogaus pastangų. O tai yra daug sudėtingiau, negu išlaikyti seną architektūrinį paminklą. Nėra lengva palaikyti tą kalbos sistemą, kokia ji ir turėtų būti, signalizuojanti apie praeitį“, - įsitikinęs A. Drukteinis.

Profesorius pabrėžia, kad su savo gimtąja kalba negalime elgtis kaip panorėję ir turime jausti atsakomybę už ją, todėl kalbos reguliavimas yra būtinas.

„Jeigu visi būtume sąmoningi ir jaustume atsakomybę dėl kalbos likimo tolimoje ateityje, tada galėtume jos nereguliuoti. Pasižiūrėtume į savo standartus, gramatikos taisykles ir galvotume, kad tai yra vertybė. Tačiau matome, kad taip nėra. Todėl negalime sakyti, kad "paleiskime" kalbą ir viskas su ja bus gerai“, - teigė pokalbininkas.

Dažnai kalba yra laikoma paprasčiausiu įrankiu, norint kažką sužinoti. Tačiau, kaip teigia profesorius, jos paskirtis nėra tik instrumentinė. „Yra ir etnokultūrinė kalbos paskirtis. Tai gali įrodyti ir kalbiniai tyrinėjimai, tik kad tų tyrinėtojų ir populiarintojų nėra tiek daug. Kalba nėra tik kažkokie informacijos vienetai. Tai yra signalas, kaip mes, kaip tauta, per ilgus amžius supratome aplinką, tikrovę“, - teigė pašnekovas.

Kalba - kiekvienos tautos istorijos atspindys

Kalbų skirtumus ir jų sudėtingumą lemia tos tautos gyvenimas tam tikroje aplinkoje ir skirtingas gyvenimo suvokimas. „Pasakyk kokiam eskimui, kiek mūsų kalboje yra arklio spalvų. Jis net nesupras, apie ką čia kalbama. O pas mus visiškai suprantama, kad arklys gali turėti net keliolika jų. Juk šis gyvūnas lietuviui ilgą laiką buvo labai svarbus ir apie jį reikėjo nuolat kalbėti. Lygiai taip pat ir eskimas apie sniego baltumą gali pasakyti trisdešimt žodžių. O mums sniegas yra tiesiog baltas ir mes nieko daugiau apie jo spalvą pasakyti negalime“, - pasakojo pokalbininkas.

Kiekvienoje kultūroje kalba atsirado tam tikroje vietoje. Todėl, profesoriaus teigimu, jeigu sugebi, gali daug ką pasakyti, kaip tauta gyveno, kaip ji žiūrėjo į aplinką, kaip vertino tam tikrus dalykus ir t. t. „Sako, kad tie, kurie visą laiką gyveno prie jūros, turi skirtingus žodžius, apibūdinančius rąsto, anties ar laivo plaukimą. Taip žmonės sukūrė kalbą. Visi šie dalykai yra be galo vertingi ir svarbūs. Todėl jeigu visi pradėtume kalbėti kažkokia viena bendresne kalba, vadinasi, mūsų tautos kalba išnyktų ir tokiu būdu būtų nubraukiamas tam tikras praeities sluoksnis. Visa tai žmogus turi labai gerai suvokti, kad galėtų sau pasakyti, jog kalbą reikia saugoti, nes tai yra dalykas, kurio niekas aplink neturi, tik mes. Ir ji yra reikalinga“, - pabrėžė A. Drukteinis.

Gimtoji kalba nėra duotybė

O prastėjančius lietuvių kalbos ir literatūros valstybinių brandos egzaminų rezultatus profesorius sieja su vis labiau įsigalinčiomis technologijomis, kurios moksleivius domina kur kas labiau nei knygos. „Mokiniams nebereikia knygos, ir rašytojo žodinė išmonė tampa nebelabai įdomi. Tačiau kiekvienas meistras, norėdamas gerai įvaldyti savo amatą, turi treniruotis ir nuolatos daryti savo darbą, kad nepamirštų jo. Su kalbų išmokimu yra tas pats - išmokai, bet metus laiko nekalbėjai, vadinasi, vėl reikia mokytis iš naujo. Nėra duotybė ir gimtoji kalba, kurios lyg ir negali užmiršti. Vis dėlto gali. Jeigu nieko neskaitome, pradedame pamiršti žodžius arba paprasčiausiai jų nebevartojame, nes jų nebeprireikia. Todėl įvairovės vis mažėja, nebesusiduriame su meniniais žodžiais ir kalba darosi vienoda.

O kai minčių dėstymo įvairovės prireikia rašant rašinį, tada ir pasirodo, kad žmogus neturi gero savo paties kalbos instrumento. Todėl ir turime tokius rezultatus“, - akcentavo pašnekovas.

Pasak A. Drukteinio, daugeliui mūsų šalies gyventojų gimtoji kalba atrodo sudėtinga dar ir dėl to, kad joje turime didelę įvairovę.

Kalbos sudėtingumas, anot pašnekovo, galėtų būti vertinamas pagal paties žmogaus santykį su jo gimtąja kalba. „Juk tam, kas supranta savo kalbą semantiškai, o ne gramatiškai, kita kalba atrodys lengva. Kuo kalbos susiformavimo būdai ir eiga labiau skiriasi, tuo kalba atrodys sunkesnė. Todėl nelabai galima sakyti, kad viena kalba yra sudėtinga, o kita - ne. Šią problemą sudaro kalbėtojai iš skirtingų kalbų ir tautų. Kuo tolimesnės kalbos pagal savo susiformavimo būdą, pagal tai, kaip jos buvo sukurtos, tuo sunkiau ją yra išmokti“, - teigė profesorius.

Tačiau kalbų semantika yra apytiksliai vienoda. „Kokias kalbas beimtumėme, patys bendriausi reikšmių ir prasmių principai yra panašūs. Ir jeigu tas, kuris mokosi kalbų, pajunta tą semantinį reikšmių sluoksnį, įsitraukia į tos kultūros mąstymo būdą - jam darosi lengva suprasti. Bet, žinoma, kalba kaip suvokimo fiksavimas yra sukurta per ilgą laiką. Todėl negali greitai „įšokti“ iš vienos kalbos į kitą suvokimo būdą ir jo fiksavimą ženklais“, - kalbėjo A. Drukteinis.

Dėl šios priežasties kalbos sunkumą arba sudėtingumą pokalbininkas įvardija kaip itin sąlyginį dalyką. „Vieniems kitos kalbos mokymasis yra nesudėtingas, kitiems - net labai sunkus. Ir dėl to pamatuoti konkrečiai lietuvių kalbos sudėtingumą taip pat yra sunku“, - pabrėžė profesorius.

Straipsnis remiamas Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pagal Lietuvių kalbos prestižo stiprinimo programą.