Ką sapnuoja klaipėdiečiai ir ar tiki, kad kartais sapnai išsipildo

Sondra SIMANAITIENĖ, rašytoja

Man sapnai labai įdomūs. Retai sapnuoju tokius, kurie yra ženklai. Bet jie būna labai ryškūs prieš kokius nors svarbius įvykius. Nuo mažens informaciją gaudavau iš močiutės. Ji sakydavo: „Sapnavau, kad mušasi, svečiai atsimuš.“ Ir, kai ji taip pasakydavo, jų visada atvažiuodavo.

Man atrodo, kad, jeigu tu atsibudęs paguli dar kiek, turi laiko, tai sapnas iškyla kaip koks luitas labai ryškus ir aiškus. Tada pradedi galvoti, ką jis galėtų reikšti. Žinau, kad sapnai visada perspėja apie ligas. Neseniai sapnavau šešiolikmetę dukrą. Sėdi ji „Akropolyje“ ant suolelio, o šalia policininkas su banano galu labai smarkiai daužo jai į petį. Ir ji susirgo, laimei, ne rimta liga. Prisiminiau močiutę. Kažkaip smurtas sapne yra susijęs su ženklais. Matyt, baimė ir smurtas mūsų pasąmonėje yra seniausi, archajiškiausi jausmai.

Vaikystėje ir jaunystėje visada sapnuodavau, kad naktis, o aš kaime pas močiutę Prienų rajone, Stakliškėse. Atsidarau duris ir bėgu, o mane kažkas vejasi. Šitas sapnas būdavo nuolatinis, archetipinis. Kai sukūriau šeimą, jis baigėsi.

Su kaimu susiję labai daug mano archetipinių sapnų: viename išgyvenau savo mirtį - atsivėręs akivaras, vanduo, prasmegimas, šulinys, tunelis. Mačiau tuos dalykus, kurie būna, kai žmogus patiria klinikinę mirtį. Du sapnai buvo labai ryškūs: tas mirties ir didžiulis sprogimas, kai baigiau mokyklą - virš galvos susprogo Žemė ir visos planetos. Manau, kad tai yra dėl baimės, didžiulio nerimo kylantys dalykai.

Mano kurso draugė, kai mokėmės, pasakodavo, kad ji labai laukia nakties, nes sapnuoja antrą, trečią, ketvirtą seriją. Žino, kur pabaigė, ir toliau sapnuoja. Man tai atrodė kažkas tokio.

Vaidas KLUMBYS, komunikacijos specialistas

Manau, kad sapnuoti sveika. Jeigu žmonės to nedaro, negerai. Man atrodo, kad sapnai šiek tiek apvalo psichiką, yra tam tikra iškrova. Man nepasitaikė, kad sapnas išsipildytų, daugiaserijinių sapnų irgi neprisimenu. Mes neretai nefiksuojame tų dalykų: ką nors susapnuojame ir užmirštame.

Man sakė, kad kartais per sapną aš pareiškiu savo griežtą ir bekompromisę nuomonę. Prisimenu tik būseną sapne, o detalių - ne, pavyzdžiui, kad skraidau, kad bijau, kad pykstuosi, kad buvo košmaras. Atsibundi, nubrauki prakaitą ir galvoji - kaip gerai, kad tai tik sapnavau. Išvada - sapnai gali padaryti laimingesnį: pabudęs po košmaro, pamanai, kad gerai gyveni.

Žinoma, būna sapnų, kai nesinori pabusti. Man dažnai tenka juose paskraidyti, pabundi, o taip norisi tai daryti toliau.

Prisimenu tik vieną sapnų išaiškinimą - jeigu skraidai, vadinasi, augi. Ko gero, reikėtų suprasti, kad augi ne tik fiziškai, sakykime, storėji, bet ir dvasiškai. O ar tai tiesa, tik Dievas gali atsakyti.

Vytautas GRUBLIAUSKAS, buvęs Klaipėdos meras

Aš linkęs labiau ne susapnuoti, o susikurti tokį gyvenimą, kokio noriu. Jau geriau darbu kurti gyvenimą, kuris primintų sapną, negu sapnuoti realybę, kuri taip ir liks sapne.

Negalėčiau teigti, kad miegu visiškai be sapno, retsykiais sapnuoju ir atsibudęs trumpai atsimenu kokį nors sapno fragmentą. Kartais girdžiu žmones pasakojant sapnus su visomis smulkmenomis, pvz., su gatvių pavadinimais, pavardėmis, vardais, konkrečiu laiku, man taip nepavyksta.

Jeigu sapnuočiau dokumentaliai, tiksliai, gal tada bandyčiau rasti sapnų sąlytį su gyvenimu. Kadangi mano sapnas neįsirašo mintyse taip, kad galėčiau jį analizuoti, nelabai tikiu sapnais. Nors neatmetu to, kad kartais kai kam sapnai turi siauresnį ar platesnį lieptelį su realybe. Bet manęs tarp tokių žmonių nėra.

Sapnų aiškinimų esu girdėjęs įvairių. Kai kurie žmonės kiekvieną dieną pradeda horoskopais, norėdami sužinoti, ko jiems nereikia daryti. Į tokius dalykus žiūriu su atlaidžia šypsena. Gal tie sapnininkai nėra visiškai iš piršto išlaužti dalykai. Bet aš manau, kad dažniausiai tenka gyventi pabudus ir plačiai atmerktomis akimis nei sapnuoti, o po to skirti laiko aiškintis, ką tas sapnas galėtų reikšti.

Mes kartais šeimoje šnektelime apie sapnus, jeigu iš kalbos išeina, bet tokių dalykų, kad kiekvieną rytą susėdus būtų analizuojami sapnai, nesuprantu.

Manau, kad žmonės į savo gyvenimą įsileidžia sapnus ir horoskopus kaip tam tikrą įrankį - raktą, kuriuo gali atrakinti duris, kurias pravėrus randa savo svajonių išsipildymą. Jie ieško sąlyčio su realiu gyvenimu. Nesmerkiu jų, svarbiausia, kad nesapnuotų darbuose. Sapnuojančių žmonių atmerktomis akimis teko sutikti ne vieną.

Benas ŠARKA, aktorius, režisierius

Gyvenimas yra ištisinis sapnas. Apie kito žmogaus sapną negaliu nieko pasakyti, man užtenka mano paties sapnų. Miegant sapnavimas nuo gyvenimo visai nesiskiria, nereikia bandyti jo atskirti. Galima sakyti, kad yra sapnavimo menas, tikėti, kad tu sapną kuri, o ne sapnas tave.

Kokie dar gali būti sapnų paaiškinimai, neužsikabinkime už to populiaraus mėšlo, nes tada nebežinosi, kuo tu tiki.

Mokykloje vietoje ateizmo arba kokios nors estetikos galėtų mokyti intuicijos. Ją reikia lavinti lygiai taip pat kaip vaizduotę ir fantaziją. Jeigu to nedarai, tada pradedi tikėti visokiomis tokiomis nesąmonėmis, nes tu labai nori kažkuo tikėti.

Daugiaserijiniai sapnai? Baikit, čia jau kažkokios buitinės baimės. Sapnai yra kūryba, suprantat? Gali būti aklas, kurčias, be rankų, be kojų ir gyventi pilnakraujį gyvenimą, tai akimis nematoma. Žmogus gi nėra vien tik akys, ausys, rankos ir kojos. Tos paslapties nereikia lukštenti.

Virginija JURGILEVIČIENĖ, visuomenininkė

Retai, bet sapnai mane aplanko. Kadangi miegu kietai, gali būti, kad jų neprisimenu, o atmintyje lieka tik tie, kurie yra pranašiški, arba tie, kurie taip sukrečia, kad atsibundi.

Vaikystėje iki 13 metų užaugau savo ūgį, labai išstypau. Tą savo augimą sapnuodavau - tai buvo kritimas. Gyvenau prie geležinkelio. Sapnuodavau, kad labai atsargiai lipu per pėsčiųjų tiltą, per tuos geležis, ir visada jau leidžiantis, kai tikslas beveik pasiektas, krisdavau. Baigėsi vaikystė, nebeliko ir to sapno.

Prisimenu tik vieną sapną, kuris išsipildė. Vaikystėje ruošėmės rašyti lietuvių kalbos kontrolinį, labai bijojau, kad gausiu blogą pažymį, bet sapnavau, kad gavau gerą, taip ir buvo.

O tai, ką sapnuodavo mano mama, beveik viskas gyvenime įvykdavo. Būdama 80 metų ji pasakojo, ką sapnavo 25 metų ir kaip tie sapnai išsipildė. Jeigu ji sapne matydavo, kad koks nors žmogus yra rūsyje ir nenori iš jo išlipti, sakydavo, kad jis mirs, taip ir būdavo.

Sapnų aiškinimais netikiu. Jų paaiškinti negalime, tai kažkokia mistika.