Ar nepavargome nuo mėlynos-geltonos?

Didžioji dalis ekspertų vienbalsiai tvirtina, kad Lietuva ir jos pastangos tikrai buvo pastebėtos ir pozityviai įvertintos.

Turbūt po visiems mums liūdnos Sausio 13-osios tai buvo didžiausias įvykis, kuris bent trumpam grąžino Vilnių ir Lietuvą į viso pasaulio medijų pagrindines antraštes.

Tomis dienomis geltonos, žalios, raudonos spalvų ir Vyčio raitelio vaizdų pasaulyje padaugėjo. Bet ne ką mažiau pastebimas liko ir kitas reiškinys - lietuvių aktyvistų ir visuomenės veikėjų organizuotas Ukrainos vėliavų ir simbolių vajus.

Nuo pat Bachmuto pragaro iki Vilniaus Lukiškių aikštės buvo simboliškai bėgikų nešama Ukrainos vėliava - laisvės, pergalės ir lietuviško solidarumo Ukrainai ženklas.

Ši akcija turėjo ir savo atskirą žinutę. Pasaulio galingiausių valstybių vadovai turėjo pamatyti, kaip maža, laisvę mylinti šalis remia ir palaiko kovojančią Ukrainą.

Kaip Lietuvos visuomenė ragina NATO priimti Ukrainą į savo gretas nieko nelaukiant. Akcijos rengėjai ragino: „Ukraina privalo tapti 33-ia NATO nare.“

O visoje Lietuvoje žmonės, organizacijos, įmonės buvo kviečiami kelti Ukrainos dvispalves. Iškelkime 33 000 Ukrainos vėliavų kaip tvirto palaikymo simbolį.

Aišku, niekas neskaičiavo, kiek vėliavų tuo metu Lietuvoje plevėsavo, bet užsienio valstybių vadovai, aukšto rango valdininkai, žurnalistai akivaizdžiai pamatė Ukrainos vėliavų jūrą Lietuvoje.

Pamatė ir perdavė šią žinią savo valstybių gyventojams - lietuviai visa širdimi palaiko savo laisvę ginančią Ukrainą.

Nuo pat pirmų žingsnių nuo lėktuvo trapo Vilniaus oro uoste iki „Litexpo“ konferencijų centro ir viešbučių, kur gyveno NATO valstybių vadovai su savo delegacijomis, Ukrainos ir Lietuvos vėliavomis buvo išpuoštos gatvės, skverai, namai. Buvo ir gerai matomas šūkis anglų kalba ant Vilniaus savivaldybės pastato: „Putinai, tavęs laukia Haga.“

Gatvių ir skverų neužteko. Nuo Vilniaus iki Kauno visi autostrados elektroniniai reklaminiai skydai irgi nušvito dviejų šalių vėliavomis.

Pamatė visa tai ne tik Vakarai. Iki ašarų susigraudino ir į Lietuvą atvykęs Ukrainos prezidentas Volodimyras Zelenskis.

Gal tik ne tokie jautrūs Lietuvos ir Ukrainos draugystei buvo ir ne taip stipriai graudinosi mūsų šalies kai kurie prekybininkai.

Sukeltas ažiotažas ir išaugusi Ukrainos vėliavų paklausa savotiškai sudėliojo parduodamų vėliavų kainas. Pavyzdžiui, Ukrainos vėliavą prekybos centre galima buvo įsigyti už 28,99 Eur, o tokių pat matmenų Lietuvos trispalvė kainavo vos 19,99 Eur. Kaip sakoma, draugystė draugyste, o rinka yra rinka. Viskas turi savo kainą.

Nuo pat Rusijos invazijos pirmųjų dienų Lietuvoje labai sparčiai plito ukrainietiška simbolika - automobilių vėliavėlės, marškinėliai, šalikai, plakatai reklamos stenduose.

Nevengė Ukrainos simbolikos net ir aukščiausios valstybinės valdžios institucijos. Savo internetinėse svetainėse ar posėdžių salėse pasipuošė Ukrainos dvispalvėmis.

Dėl to net susilaukė kritikos ir susirūpinimo iš valstybinę Lietuvos heraldiką prižiūrinčios komisijos.

Didžiausią postūmį Ukrainos simbolikos bumui davė pirmųjų karo dienų herojiški įvykiai Gyvačių saloje, kai Ukrainos pasieniečiai atsisakė pasiduoti ir rusų karo laivą palydėjo riebiu rytietišku keiksmažodžiu.

Akimirksniu tai tapo viso pasaulio folkloru, žmonių pasipriešinimo, Kremliaus režimo invazijai simboliu.

Nepaisant didelės lietuvių empatijos Ukrainai ir šios šalies simbolių gausos, Lietuvos visuomenėje atsirado ir kritikų bei skeptikų.

Kaip atsakas į Ukrainos simbolių viešą demonstravimą pasirodė neformalus judėjimas už Lietuvos valstybinius simbolius.

Jo atstovų teigimu, šiandieniniame kontekste kariaujančios Ukrainos simboliai užgožia lietuvišką vėliavą ir heraldiką.

Tam reikalui suorganizuotos ir kelios negausios viešos akcijos, nuolat skelbiama pozicija socialiniuose tinkluose. Visgi įvairūs analitikai ir ekspertai tai labiau vertina kaip dirbtinai ir sąmoningai eskaluojamą problemą, bandymą supriešinti visuomenę, nuteikti prieš oficialiai skelbiamą valdžios politiką.

Dar kiti svarsto, kad tai gali būti naudinga Rusijos propogandai ir tokie veiksmai tiesiogiai ar netiesiogiai gali būti inicijuojami Rusijos specialiųjų tarnybų.

Tiesa, konkretesnių faktų ar argumentų, kad tos akcijos yra koordinuojamos Rytų kaimynų, nėra pateikiama.

Esant tokiam fonui, VE.lt portalas kalbino Klaipėdos miesto gyventojus. Ką jiems reiškia Ukrainos simboliai viešose vietose? Kaip juos vertina? Gal patys tokių turi?

Rima, gyvenanti Miško rajone (53 m.): „Man Ukrainos vėliavos netrukdo gyventi. Kuo daugiau jų matau, tuo dažniau prisimenu, kaip šiuo metu sunku ukrainiečiams.

Ten šiuo metu žūsta nekalti žmonės ir visas pasaulis turi į tai reaguoti. Manau, kad per mažai stiprios valstybės padeda Ukrainai. Mes padedame, bet mes per maži.

Nuo mūsų mažai kas priklauso. Pati Ukrainos vėliavos neturiu, bet kai būnu parduotuvėje, stengiuosi nupirkti kokią ukrainietišką prekę. Va, vakar saldainių ukrainietiškų pirkau.“

Jonas, gyvenantis Naujakiemio gatvėje (62 m.): „Mano tėvukas sakydavo, kad viskam savo saikas. Man atrodo, kad vėliavomis ir dainomis karo nelaimėsi.

Gali visas gatves iškabinėti Ukrainos vėliavomis, bet kas iš to. Kare reikia ginklų. Susidaro įspūdis, kad valdžia dabar nieko kito nedaro, tik remia Ukrainą.

Reikia rūpintis pirmiausia savo šalies žmonėmis. Žiūrėti, kad jaunos šeimos į užsienius nebėgtų. Kad darbo čia būtų. Kad žmonės galėtų už atlyginimą pragyventi, nusipirkti mėsos parduotuvėje.

Kai būsime sotūs patys, tada galėsime ir kitiems padėti. Be to, dažnai atrodo, kad tie visokie renginiai, labadaros akcijos Ukrainai yra labiau šou negu nuoširdus noras padėti.“

Andrejus, gyvenantis Žvejybos uosto rajone (30 m.): „Labai palaikau Ukrainą. Ten turiu nemažai pažįstamų ir tolimų giminių. Pats turiu Ukrainos simbolika papuoštus marškinėlius, kuriuos dažnai vilkiu.

Negalime būti abejingi tam, kas vyksta. Visos šalys turime vienytis prieš Putiną. Jeigu jis liks ir laimės, tai bus blogai ne tik Ukrainai, bet ir kitiems.

Pagal galimybes, kiek leidžia finansai, dalyvauju įvairiose paramos akcijose Ukrainai. Pervedu pinigus “Blue/Yellow„. Jais labiausiai pasitikiu, jie gerai žino, kur ukrainiečiams reikia paramos.“

Karolina, gyvenanti Bandužių rajone (36 m.): "Aš ir mano visa giminė palaikome Ukrainą ir ukrainiečius. Labai džiaugiuosi, kad Lietuvos žmonės nuoširdžiai remia Ukrainą kaip kas gali. Klaipėdoje gal Ukrainos simbolių dabar yra mažiau negu Vilniuje.

Tai yra ženklas mums, klaipėdiečiams, kad turime pasitempti ir labiau padėti Ukrainai. Negalime pavargti ir sustoti. Karo pradžioje daug žmonių buvo sukrėsti ir rėmė Ukrainą, dabar lyg priprato ir daro tai rečiau.

Tai yra blogai. Reikia judinti žmones ir priminti jiems, kad kol šalia mūsų krenta bombos ir žūsta vaikai, niekas negali jaustis saugus.

Tai nėra tik jų karas, tai yra visų mūsų karas. Ir mes negalime likti nuošalyje. Anksčiau turėjome Ukrainos vėliavą automobilyje, bet sulūžo.

Galvojame su vyru nusipirkti naują ir išsikelti ją namų balkone. Šią vasarą keliavome su šeima po Rumuniją. Buvome labai nustebinti, kad net pasienyje su Ukraina jokių palaikymo ženklų ten nematyti.

Grįžę į Lietuvą ir vėl pamatę gausybę Ukrainos palaikymo akcentų apsidžiaugėme, kad lietuviai yra tokie nuoširdūs ir neabejingi kaimyninės tautos nelaimei.

Norime, kad vaikai augtų saugioje ir taikioje šalyje, kad jiems nereikėtų niekada kariauti, todėl visi kartu privalome pasipriešinti ir įveikti tą blogį.

Labai gerai, kad apie tai rašote. Gal žmonės pabus, nes jaučiu, kad esame šiek tiek nusiraminę, užsidarę savo artimųjų ratelyje. Bet ši ramybė nieko gero nežada ir yra pavojinga.

Juk iš esmės dabar Ukrainoje sprendžiasi ir mūsų likimas. Ir nereikia kvailai galvoti, koks skirtumas, kas vyksta politikoje, aš ramiai sau gyvenu, ir tiek. Jokios ramybės nebus, jeigu Ukraina pralaimės."