Ar mus jaudina Rugsėjo 1-oji?

Živilė PUTNIENĖ, VšĮ „Klaipėdos šventės“ komunikacijos ir rinkodaros vadovė

Išeini į laukus, juose kylančiame rūke jau užuodi Rugsėjo 1-ąją. Apima ir graudulys, ir ilgesys, ir baimė. Ši diena, nesvarbu, ar esi suaugęs ir turi vaikų, ar dar sėdi mokykliniame suole, ar esi darželinukas, sukelia tau labai daug skirtingų emocijų ir jausmų. Bet kuriame gyvenimo tarpsnyje jie yra susimaišę su laime, džiugesiu ir nerimu.

Rugsėjo 1-oji man labai svarbi kaip naujas atskaitos taškas, net sausio 1-oji, kai žmonės duoda visokius pažadus, nėra svarbesnė. Būtent rugsėjo 1 d. aš pasiimu švarią užrašų knygelę ir galvoju, kad padarysiu kažką geriau.

Šiemet nemažas mano giminių ir artimųjų vaikų būrys pradės mokslus. Pusbrolio sūnus Ąžuolas eis į pirmą klasę. Paklausiau jo, ar nori į mokyklą, atsakė, kad taip, nes ten nebereikės miegoti kaip darželyje. Labai linkiu, kad Rugsėjo 1-oji visiems būtų labai graži.

Išgirdus žodžius Rugsėjo 1-oji, man tuojau prieš akis iškyla gėlės kardeliai. Mūsų klasė turėjo gražią tradiciją - savo auklėtojai nešdavome tik kardelius. Ji turėdavo jų milžinišką puokštę.

Man ši šventė dar asocijuojasi su ledų tortu. Vaikystėje mūsų su pussesere ir pusbroliu tėvai tądien jį pirkdavo, nors buvo brangus. Tada tai buvo madinga. Dabar nežinočiau net, kur jo ieškoti. Norėtųsi kažką ir savo vaikui padaryti, kad galvodamas apie Rugsėjo 1-ąją turėtų ką labai ryškaus prisiminti.

Ar pilni autobusai, ar pilnesnis miestas, ar po truputėlį gelstantys lapai - niekas neerzina, nes labai myliu rudenį, man jis labai gražus. Rusėjo 1-osios laukiu ir kaip gamtos reiškinio, atskaitos taško, kai viskas eina į auksą: miestas pilnėja, paplūdimys šiek tiek tuštėja, po atostogų grįžta vaikai ir suaugusieji. Tai toks metų laikas, kai miestas pasirodo gražiausiomis spalvomis. Vasarą prie jūros beveik nebūnu, o rugsėjį, spalį labai dažnai nuvažiuoju prie jos.

Antanas PETRUŠKEVIČIUS, kapitonas

Įspūdingiausios rugsėjo 1-osios buvo tos, kai vedžiau savo vaikus į pirmąją klasę. Manau, tai vienas svarbiausių, džiaugsmingiausių momentų šeimos gyvenime.

Turiu tris sūnus, tad suprantama, kad Rugsėjo 1-oji - šventė mūsų šeimoje. Vienais metais buvo taip, kad vyriausiasis sūnus buvo dvyliktokas, vidurinysis - septintokas, o mažasis - pirmokas. Šiemet net keista, kad tik vienas sūnus eis į vidurinę mokyklą, į septintą klasę. Vyresnėlis pernai baigė universitetą, vidurinysis - šiemet gimnaziją ir toliau mokysis Klaipėdoje. Mes jau peržengėme į kitą Rugsėjo 1-osios šventimo etapą.

Pats prisimenu, kad man grįžtant į mokyklą pirmą mokslų metų dieną apimdavo jaudulys: po vasaros malonu susitikti su draugais, su mokytojais. Man knygų kvapas tiek anuomet, tiek ir dabar malonus.

Smagu stebėti, kaip miestas atjaunėja dar prieš Rugsėjo 1-ąją: renkasi moksleiviai, studentai, visur girdisi šurmulys, parduotuvėse žmonės skuba, jaudinasi. Malonu tai matyti. Gatvėse pilna moksleivių, atvykusių studentų, kurie tyrinėja jiems nepažįstamą miestą. Turime vieni kitus gerbti, nepamiršti saugumo, būti atidesni ir vairuotojai, ir pėstieji.

Norisi palinkėti visiems sėkmingų šių mokslo metų. O dvyliktokus raginu rinktis nelengvą, bet prasmingą jūrininko kelią.

Simona STATNECKYTĖ, Klaipėdos universiteto Socialinių ir humanitarinių mokslų katedros lektorė

Man Rugsėjo 1-oji - tiesiog grįžimas po atostogų į darbą. Nors malonu grįžti, bet kartais norisi, kad jos būtų ilgesnės. Kai buvau mokinukė, labai nenorėdavau pabaigti vasaros. Mama į rankas įduodavo kardelius, tai buvo neatsiejamas šventės atributas.

Ir dabar tądien jaudulys būna. Atgyja universiteto miestelis, pačiame mieste atsiranda daugiau jaunų žmonių. Manęs laukia naujovės, susitikimas su naujais studentais, užsisuka naujas ratas, kuris dovanos kažką brangaus ir gražaus. Man tai būna šventė.

Kai išgirstu sakant „Rugsėjo 1-oji“, prieš akis iškyla daugybė jaunų žmonių. Kadangi neturiu vaikų, mano pasiruošimas tai dienai nėra toks ypatingas, kaip kitiems mano amžiaus žmonėms.

Labiausiai man įsiminė Rugsėjo 1-oji, kai įstojau į Klaipėdos universitetą, Socialinių mokslų fakultetą, ir buvau pirmakursė, pamačiau savo katedros dėstytojus, susipažinau su būsimais kurso draugais. Mano gyvenime įvyko lūžis - baigiau mokyklą, atvažiavau į didmiestį ir tapau studente. Ta Rugsėjo 1-oji man ir išliko svarbiausia, kitos jau nebuvo tokios įsimintinos.

Ir dabar, kai jau esu universiteto darbuotoja, kai pamatau naujų pirmakursių akis, norisi su jais susipažinti, būti jų draugu. Man Rugsėjo 1-oji taip ir liko universitetinė.

Bartas MARKEVIČIUS, VšĮ Lietuvos marinistinės kultūros išsaugojimo centro direktorius

Tai nėra eilinė diena. Vaikus į mokyklą ruošiančius tėvus visada apima kažkoks jaudulys, kai kuriems jauniems žmonėms tądien būna naujo gyvenimo etapo pradžia. Mums, marinistinio centro atstovams, ženklas, kad liko 7 dienos iki Buriuotojų dienos minėjimo. Mes tikimės, kad gal kas nors pradės mokytis jūreivystės, užaugs nauja karta, kuri įsitrauks į jūrinius reikalus. Rugsėjo 1-oji yra naujas etapas, kurį kiekvienas sutinka savaip, su savo rūpesčiais.

Netrukus į klases sugužės ne tik vaikai. Dėl įvairių priežasčių mokyklos laiku nebaigę suaugusieji taip pat turi galimybę tęsti mokslus. Pamokos jiems prasideda kaip ir visiems - rugsėjo 1 dieną.

Rugsėjo 1-ąją matome daug moksleivių, mokytojų su gėlėmis. Reikia atkreipti ypatingą dėmesį į pėsčiųjų perėjas, nes daug jaunų piliečių žingsniuoja gatvėmis, ne visuomet jie būna apdairūs. Chaoso tikrai yra daug. Visa tai jau pasijunta prieš tą dieną, nes dar būna tokių, kurie skuba įsigyti pieštuką, trintuką ar sąsiuvinį.

Labai puikiai prisimenu ir savo rugsėjo pirmąsias. Buvo tarybiniai metai. Turėjau tokį vadovėlį „Draugas“, su kuriuo įsiamžinau. Vėliau pastebėjome, kad nuotraukoje „D“ raidę buvau uždengęs besifotografuodamas ir vietoje „Draugo“ išėjo „Raugas“.

Deividas PETROLEVIČIUS, Savivaldybės administracijos vyr. patarėjas

Rugsėjo 1-oji buvo aktuali ir jaudulio gal daugiau buvo, kol pats mokiausi. Kadangi gyvenau kaime, o mokiausi mieste, po vasaros norėdavosi susitikti draugus, nematytus du ar net tris mėnesius. Tas momentas kasmet būdavo laukiamas labiausiai.

Iš anų laikų labiausiai įsiminė kelionės į mokyklą, nes nemažai reikėdavo važiuoti autobusu. Apskritai Rugsėjo 1-oji man asocijuojasi su šiltu gražiu oru, dar ganėtinai vasarišku, ir linksmais susitikimais su draugais bei mokytojais.

O dabar ta diena būna susijusi su mieste prasidedančiu gerokai padidėjusiu judesiu. Ta nuotaika pasijunta labai. Turiu metukų dukrytę, kai ji pradės lankyti darželį ar mokyklą, žinoma, man jaudulio atsiras daugiau.