Ar klaipėdiečiams sunku atsikratyti nereikalingų daiktų?

Alvydas LENKAUSKAS, režisierius

Išmesti daiktą sunku, bet apsitariame su žmona ir metame. Jeigu jau drabužio neapsivelki kokius metus, vadinasi, tau jo nereikia.

Manau, yra daug priežasčių, kodėl žmonės kaupia senus daiktus. 

Viena jų - buvęs sovietinis nepriteklius, kita - kokios nors psichologinės ligos ir kt. 

Teisiniesi, atseit neturi laiko, o iš tikrųjų bijai įsivelti ir kankintis atrinkdamas daiktus. Planuosi išmesti 50 proc., išmesi 10 proc.

Nenaudojamus elektrinius prietaisus pasidedi, nes juos reikia išvežti, ilgai nerandi laiko ir jie kaupiasi. 

Žinoma, galima pirkti brangesnį daiktą, ilgiau tarnaus. Gali arbatinį nusipirkti už 200 eurų ir už 20 eurų, jeigu neturi pigų. Va tokius už 20 eurų paskui ir sandėliuoji.

Lengva visus pamokyti gyventi tvariai. Tvariai pradedi gyventi tada, kai gauni mažą atlyginimą. Sovietmečiu aš gyvenau tvariai - vienas švarkas, vienos kelnės, marškinukai. 

Skalbimo priemonės per brangios, skalbėme su ūkišku muilu. O didelis atlyginimas iššaukia netvarumą.

Audra DAUJOTIENĖ, klaipėdietė

Vyras pasakė: „Tu mano daiktų nemesk be manęs.“ Kartais išmeti daiktą, o paskui pasigaili. Yra tokių daiktų, kurie ką nors primena - ar mamą, ar kažkokį įvykį. 

Bet stengiuosi ir jų laikyti kiek galima mažiau, neapkrauti namų. Ne visada išeina. Nelabai turiu vietos laikyti visokias senienas, gal užtat ir nekaupiu kokių nors baldų ar įrenginių.

Yra šiokių tokių problemų norint atsikratyti nereikalingais elektriniais daiktais. 

Į konteinerį juk nemesi perdegusio virdulio ar skrudintuvo, reikia galvoti, kaip juos išvežti. 

Žinoma, šaldytuvo ar skalbimo mašinos niekur nepasidėsi, vis tiek turėsi išvežti, jeigu suges.

Valdemaras VIZBARAS, buvęs burlaivio „Brabander“ kapitonas

Kaip kiekvienas doras lietuvis negali daiktus išmesti iš karto. Iš pradžių jie atsiduria namuose kurioje nors lentynoje, paskui užmiršti, kurioje pasidėjęs, vėliau keliauja į garažą, tada į garažo rūsį, o kai ten praeiti nebegali, tada pradedi svarstyti, ar neišmetus ko nors. 

Po ilgų debatų, panašiai kaip renkant Seimą, pavyksta kartais išmesti vieną ar du konteinerius daiktų. Vienas mano pažįstamas turėjo visą nereikalingų daiktų sandėliuką.

Aš išmetu tik savo daiktus. Gink Dieve, jeigu kur nors bus nors keli procentai žmonos, neliečiu, nes paskui būsiu kaltas dvigubai, kad išmečiau gerą daiktą. 

Pats šitos situacijos baisumas yra tai, kad kai išmeti daiktą, jo prisireikia.

Žiūri į daiktą ir galvoji, kiek jo rankose neturėjai - trejus ar net penkerius metus, bet tik pamėgink išmesti... 

Čia veikia Merfio dėsniai, jie negailestingi. Vienas mano pažįstamas sakė, kad jeigu nuneši į savivaldybę kokį nors dokumentą, tai jis turi atsigulėti. Jeigu gerai atsigulės, nieko nebereikės daryti. Matyt, panašiai yra ir su daiktais.

Norint išmesti daiktus yra problemų. Išpakuoji baldą ir turi sukišti jo pakuotės kartoną į konteinerį, kurio skersmuo yra 30 centimetrų. 

Tenka plėšyti kartoną į smulkius gabalėlius. Nuvažiavęs į didelių atliekų aikštelę sugaiši tiek laiko, kad prasikeiksi. Ir dalis žmonių po pirmo karto daugiau nebeveža. Spėkit iš trijų kartų, kur atsiduria visos pakuotės, padangos ir visa kita.

Nuo alaus butelius priima, o nuo kito alkoholio - nebe. Juk visas stiklas perlydomas, tai koks skirtumas, ar tas butelis yra nuo viskio, ar nuo vyno, ar nuo alaus, ar nuo limonado?

Viktorija GONČAROVA, psichologė, psichoterapeutė

Jeigu daiktas turi istoriją, pasilieku. Mėgstu jaukią aplinką, svarbi ir spalvų gama. Bet mano gyvenime yra daug įspūdžių, nesusijusių su daiktais. 

Man patinka klausytis muzikos, įvairūs susitikimai. Vidiniai mano potyriai yra ne per daiktus.

Turiu ir aš sandėliuką, kuriame yra nereikalingi daiktai. Juos išmesti nėra lengva, reikia laiko ir pastangų. 

Kai man būna bloga nuotaika, einu į jį ir žiūriu, nuo ko galiu atsilaisvinti. Ir tas fizinis atsilaisvinimas nuo daiktų mano sielai duoda tam tikrą ramybę.

Prisirišimas prie daiktų labai priklauso nuo amžiaus. Jauni žmonės į juos žiūri kitaip. O mes, kurių gyvenimas jau persirito į antrą pusę, su daiktais turime santykį, istorija mums daro įtaką. 

Senesni žmonės labiau prisiriša prie tam tikros aplinkos. Pabandyk pakeisti jo gyvenimo vietą į geresnę - jam to nereikia. 

Jeigu jis visą gyvenimą gražiai elgėsi su daiktais, tai antroje gyvenimo pusėje gali pradėti per daug juos saugoti. Senatvėje sustiprėja tam tikri charakterio bruožai, kurie jaunystėje nebuvo taip stipriai išreikšti.

Saulius KARALIUS, Lietuvos jūrų muziejaus Akvariumo ir jūrų gamtos skyriaus vedėjas

Nepasakyčiau, kad lengvai tai darau, bet kartkartėmis peržiūriu daiktus ir arba išmetu, arba atiduodu kam nors panaudoti. 

Nesu konservatyvus šituo atžvilgiu. Žmona irgi ne iš kaupikų.

Daiktas žmogui gali tarnauti gana ilgai. Eidami pirkti naujo, didiname vartojimą. Mes neskubame atsisakyti naudingo daikto, nekeičiame jo vien dėl to, kad yra pagaminta gražesnių.

Žmonėms, gyvenantiems name ir turintiems daugiau vietos, tai yra paskata kaupti daiktus. 

Atsiranda pagunda nunešti ir padėti sandėliuke, kuris tampa daiktų kaupykla, bet galų gale tenka organizuoti daiktų išvežimą. Geriau jau atsisakyti jų iš karto, tada žymiai lengviau.

Netoli manęs yra stambiagabaričių atliekų aikštelė, tai aš kokį nors pasenusį prietaisą įsidedu į mašiniuką ir nuvežu. 

Pridavimas visai paprastas ir mokėti nereikia. Šiais laikais labai patogu atsisakyti daikto, sudarytos visos sąlygos. Kai nereikalingi daiktai neužima vietos, kai neužsigriozdini, jautiesi žymiai laisvesnis savo erdvėje.

Asta ŠLEPETIENĖ, visuomenės sveikatos specialistė

Esu iš tų žmonių, kurie su senais daiktais lengvai atsisveikina. Anksčiau mano gyvenime buvo toks etapas, kai kaupiau, o dabar - ne. 

Yra vienetinių dalykų, kurie likę iš mamos laikų, kuriuos noriu išsisaugoti. Nors gyvenu daugiabutyje, bet yra rūsys. 

Galėčiau kaupti ir kaupti, bet kai pagalvoju, kad kažkam reikės visa tai išvežti, mažiau gaila ką nors išmesti. Kiekvieną kartą įėjus į rūsį geriau ką nors išnešti nei įnešti.

Jeigu žmogus turi kur laikyti daiktus, galbūt jų nemeta todėl, kad padėjęs pamiršta. 

Bet jeigu neturi vietos ir jei nori ką nors padėti, turi penkis virdulius iškraustyti, o paskui vėl juos sudėti, manyčiau, tai jau negeras dalykas, kartais gali būti net ligos požymis.

Žmogus neturi tarnauti daiktui. Anksčiau turėjome mašiną, garaže laikėme, glostėme ir gal kartą per mėnesį išvažiuodavome. O dabar kiek daug važiuojame, mašina pradėjo tarnauti žmogui. Daiktas turi tarnauti žmogui. 

Bet jeigu matai, kad tau jo nereikia, turėtum atsisakyti. Dabar yra dalijimosi stotelės, man jos labai patinka. Jeigu tau nereikia antro virdulio, atiduok jį tam, kam jo reikia. Viena tokia patalpa yra prie Tilžės turgaus. Ten gali priduoti savo daiktus ir gauti jų nemokamai.