Apie meilę geram darbui

„Pirmą kartą Danutę Dirginčiūtę scenoje išvydau būdamas trečiokas. Tėvas vežėsi į Kauną ir nuvedė parodyti “tą smetonišką teatrą", - pasakojo Rokas.

Nuo tada iki šiolei jis tebesižavi artiste, pakerėjusią tame „smetoniškame teatre“. Juk sovietmečiu menininkai labiau buvo susitelkę proletariniams spektakliams.

O trečiokėlis Kauno muzikiniame teatre pamatė visai kitokį gyvenimą - aristokratų. Tuo aristokratiškumu pakerėjo ir Danutė Dirginčiūtė, beje, gimusi ir augusi kaime.

Bet niekada to neslėpusi, - atvirkščiai, kilme besididžiuojanti.

Beje, D. Dirginčiūtė atliko pagrindinį vaidmenį, kai Stasys Domarkas savo jubiliejui pasirinko diriguoti „Vienos kraujo“ pastatymui Kauno muzikiniame, nors tuo metu labiau buvo susijęs su Klaipėdos muzikiniu teatru.

Bet jam buvo pasakyta - jubiliejus esąs jo asmeninis reikalas.

Asmeninis tai asmeninis.

S. Domarko jubiliejus persikėlė į Kauną. Jubiliato sveikinti buvo suvažiavusi didelė Klaipėdos bendruomenės dalis, nustebinta dėl „asmeninio reikalo“, kai S. Domarkas buvo tiek nuveikęs Klaipėdos muzikiniam teatrui populiarinti.

Tą vakarą Rokas ir supažindino su labai nuoširdžia, spinduliuojančia D. Dirginčiūte, kuriai jubiliejiniame furšete džentelmeniškai asistavo. Panašiai, kaip daugelyje operečių aristokratai.

Pirmą kartą Danutę Dirginčiūtę scenoje išvydau būdamas trečiokas. Tėvas vežėsi į Kauną ir nuvedė parodyti “tą smetonišką teatrą", - pasakojo Rokas. Redakcijos archyvo nuotr.

Per daugelį metų, kai R. Petkevičius nepraleisdavo nė vienos operečių premjeros su D. Dirginčiūte, žurnalistas ir aktorė susidraugavo.

Susidraugavo taip, kad Rokui nereikėtų jokių „gūglų“ įvardinti spektaklius, kuriuose D. Dirginčiūtė žiūrovus priversdavo ir juoktis, ir paašaroti.

Tokia tad R. Petkevičiaus meilė Artistei...

Rokas gimęs ir augęs Klaipėdoje. Tai man buvo didelė naujiena. O dar didesnė - baigęs 4-ąją vidurinę, dažnai „turginukų“ su panieka pravardžiuojama.

Taip, senasis turgus daugeliui aplink jį gyvenusiųjų šios mokyklos ugdytinių buvo paralelinė mokykla.

Bet ne kokios trigonometrijos, algebros, o GYVENIMO, mokiusio, kaip sunkiai rubliai uždirbami kad ir stebint pro langus 4-5 ryto arkliais kinkytais vežimais iš aplinkinių kaimų suvažiuojančius kiaušinių, skerdienos pardavėjus.

O arklius tai juk reikia pagirdyti. Tai jau „turginukų“ verslas buvo arklių šeimininkams pasisiūlyti atitempti kibirus vandens jiems pagirdyti.

Dažnas į pamokas ateidavo žiovaudamas, bet laimingas, nes užsidirbo rublį kitą ledams, o gal kepintoms saulėgrąžoms?

Petkevičių namai buvo atokiau nuo turgaus, Rokas „verslo kursų“ jame nebaigė, nes domino visai kiti dalykai - Roko tėvai buvo dideli Klaipėdos dramos teatro gerbėjai.

Petkevičių namuose lankydavosi ir šio teatro aktoriai.

Didžiausią įspūdį Rokui darydavo didingo stoto Aleksandras Žadeikis, Vytautas Kancleris, Balys Barauskas, trapi Marija Černiauskaitė.

Jam būdavo įdomu, kokius juos matydavo scenoje ir kokius prie smetoniškos „čierkutės“ namuose...

Šioje vietoje su Roku pasijutau tarsi giminaitė - baigęs 4 vidurinę, pamilęs Klaipėdos dramos teatro aktorius, kaip ir aš kadaise, o ir dabar.

Mūsų namuose aktoriai nesilankydavo, bet nuoširdžiai stebėdavausi, kaip ką tik scenoje buvęs bedantis B. Barauskas po spektaklio fojė jau juokdavosi su dantų pilna burna...

Su Roku mudu skirtingos kartos, bet meilę teatrui, aktoriams ugdė tas mūsiškis - Klaipėdos dramos...

Kaip Ala Pugačiova buvo pasitikta Maskvos stotyje, tiesiog pribloškė - klykiančios fanės, jau žinojusios, kuriuo vagonu parvažiuoja jų deivė, stumdėsi, grumdėsi, lipo per galvas viena kitai, klykdamos „Aločka, aš tave myliu ir mylėsiu amžinai“. Asociatyvi redakcijos archyvo nuotr.

Meilės artistams būna skirtingos

1986 m. nemaža grupė iš Lietuvos keliavome į Šiaurės Korėją. Iki Vilniaus grupelė iš Klaipėdos dardėjome traukiniu. Iš Vilniaus iki Maskvos - taip pat. O jau iš ten - lėktuvas į Pchenjaną.

Tik pajudėjus iš Vilniaus iki mūsų vagono iš ausies į ausį buvo perduodama žinia - po kažkokio grandiozinio koncerto Vilniaus sporto rūmuose tuo pačiu traukiniu važiuoja ir tuomet jau puikiai Lietuvoje žinoma dainininkė Ala Pugačiova.

Nors tuomet žurnalistai dar nelįsdavo į lovas ir palovius šnipinėti, kas su kuo ir kokiose lovose vartosi, bet jau žinojome - Alos Pugačiovos, atrodo, pirmasis vyras (skaičiuose jau nebesusigaudau) buvo klaipėdiškis Mykolas Orbakas.

Kažkokio ažiotažo bent jau mūsų vagone nekilo.

Slaptas gerbėjas po koncerto į viešbučio numerį, kuriame apsistodavo Nelė ir Arvydas Paltinai (nuotraukoje), siųsdavo krepšius su farširuotomis lydekomis, tauriais gėrimais. Redakcijos archyvo nuotr.

Užtat kaip dainininkė buvo pasitikta Maskvos stotyje, tiesiog pribloškė - klykiančios fanės, jau žinojusios, kuriuo vagonu parvažiuoja jų deivė, stumdėsi, grumdėsi, lipo per galvas viena kitai, klykdamos „Aločka, aš tave myliu ir mylėsiu amžinai“.

Matyt, panašių scenų dainininkė buvo išgyvenusi ir anksčiau, nes turėjo būrį apsaugininkų, kurie sovietmečiu dar nebuvo masiški garsenybių palydovai.

Kažkaip jie sugebėjo klykuoles bent trumpam „neutralizuoti“. Isteriškai klykdamos jos bemat užsikabarojo ant autobusiuko „Latvija“(juo dainininkė turėjo būti vežama namo) kapoto, stogo.

Tokios isterijos Lietuvoje nebuvom matę, net neįsivaizdavom, kad taip galėtų būti. Tad regėjau ir tokį meilės artistei raiškos būdą...

Man kažkodėl labiau patinka beveik viso gyvenimo Roko ištikimybė ir prieraišumas Artistei, pakerėjusiai vaikystėje...

Paslaptingasis Nelės Paltinienės gerbėjas

Jį pažinojau asmeniškai. Tad visuomet iš jo sužinodavau, kada iš Vokietijos į Klaipėdą ji atvažiuos koncertuoti, nes jos garbintojas draugus ir drauges apdalindavo gausiai paties pripirktais bilietais.

Bet tai ne viskas, ką jis iš meilės šiai dainininkei darydavo. Savo lėšomis ir pastangomis dekoruodavo sceną, kurioje Paltinienė dainuos.

O po koncerto į viešbučio numerį, kuriame apsistodavo Paltinai, siųsdavo krepšius su farširuotomis lydekomis, tauriais gėrimais.

Esu dainininkę kalbinusi, kaip ji reaguoja į tokius garbinimo ženklus.

N. Paltinienė prisipažino net nenutuokianti, kas tas paslaptingas gerbėjas. Bet jai, žinoma, malonu, kad toks esąs.

O tas gerbėjas taip ir neišdrįso šviesaus atminimo N. Paltinienei prisistatyti...

Scena iš spektaklio „Melų diena. Abstinentas“. Nuotraukoje matyti Gediminas Pauliukaitis, Vytautas Kancleris, Balys Barauskas, Marija Černiauskaitė. Bernardo ALEKNAVIČIAUS nuotr. iš KLAVB archyvo.

Meilės verti ne tik artistai

Dabar ir galvoju: kodėl gėlių į sceną ropščiuosi padovanoti mėgstamam aktoriui, artistei, o niekada jų nebruku geram santechnikui? Tiesa ir ta, kad per savo gyvenimėlį tų gerųjų nelabai pasitaikė.

Gal kokie du... Bet gėlių dovanoti kažkaip nešovė mintis. Ir kažin kokios reakcijos sulaukčiau?

Gal reiks paeksperimentuoti?..

O kaip sureaguotų virėjas, kokioje užeigoje išviręs gardžią iki sopulio sriubą?

O laiptinės valytoja, taip kruopščiai atlikusi savo darbą? Tegul puokštė būtų mano vienos „nominacija“. Bet ji būtų...

Esu įsitikinusi - kiekvienas gerai atliktas darbas yra vertas pagarbos, nes be to negali sklandžiai funkcionuoti visa visuomenė.

Gal ne visada turėsime puokštę gėlių po ranka, bet bent žodžiu įvertinti, ką pastebėjome, juk galime?

Ir išvysti nušvintančius, dažnai pavargusius, veidus taip pat.