Garbingas apdovanojimas imbariškiui įteiktas po mirties, ir jį per Prezidentūroje surengtas apdovanojimų iškilmes atsiėmė keturi Prano Kasperaičio vaikai.
„Simboliška – šiemet šventėme savo tėvo 100-ąsias gimimo metines. Mus visus buvo apėmęs didžiulis pasididžiavimo savo tėvu jausmas. Jis – sunkiai nusakomas“, – prisipažino Imbarėje gyvenanti Prano Kasperaičio duktė Gražina Selkauskienė.
O ir iškilmės, išreikšta pagarba žydų gyvybes gelbėjusių žmonių palikuonims, gražūs dėkingumo žodžiai, galimybė pabendrauti nekasdienėje aplinkoje paliko nepakartojamą įspūdį ne tik Gražinai, bet ir jos broliui Pranui, seserims Laimai Andriuškienei ir Aldonai Giedrienei, kuri specialiai ta proga atvyko iš Jungtinių Amerikos Valstijų.
Žūvančiųjų gelbėjimo kryžius – antrasis apdovanojimas Kasperaičių šeimoje: pirmąjį Prezidentas Valdas Adamkus įteikė 2002 m., o 1991 m. Sofija ir Pranas Kasperaičiai buvo pripažinti Pasaulio Tautų Teisuoliais – tai garbės vardas, kurį suteikia Izraelio valstybė kitų šalių piliečiams, gelbėjusiems Holokausto aukas, ir Sofija bei Pranas Kasperaičiai buvo vieni pirmųjų, kuriems suteikta privilegija ant Teisingumo sienos „Yad Vašemo“ Teisingumo sode Jeruzalėje iškalti jų vardą.
„Tada mūsų tėvas jau sirgo ir negalėjo išvykti į Izraelį, tad šio pagerbimo liudininke tapo jo sesuo Kazimiera“, – G. Selkauskienė paminėjo, kad Pasaulio Tautų Teisuolio vardą, suteiktą jos seneliams, liudija ženklas ant antkapinio paminklo Gargždelės kapinėse, o Žūvančiųjų gelbėjimo kryžius, kurį atsiėmė mama Stefanija, mirusi 2012 m., saugomas Kretingoje muziejuje.
„Antrąjį apdovanojimą, kaip didžiulę šeimos relikviją, kaip pasiaukojimo liudijimą, saugosime mes savo vaikams ir anūkams, kad ir jie galėtų didžiuotis esą palikuoniai žmonių, rizikavusių savo gerove ir likimais gelbėdami kitos tautos žmonių gyvybes“, – kalbėjo G. Selkauskienė, kuri su vyru Justinu, tarsi tęsdami pagalbos ir atjautos tradiciją, pasirūpino apgyvendinti karo pabėgėlių iš Ukrainos šeimą.
Po apdovanojimų iškilmių Prezidentūroje: (iš kairės) Pranas Kasperaitis, Aldona Giedrienė, Gražina Selkauskienė, Laima Andriuškienė, Danutė Selčinskaja ir Romualdas Beniušis.
G. Selkauskienė, jos brolis, seserys šeimos istoriją iki smulkmenų sakė sužinoję tik Lietuvai atgavus nepriklausomybę.
„Kai buvome vaikai, mus pasiekdavo įvairios nuogirdos, atsitiktinės detalės. Kažką žinojome, bet – ne viską. O ir mūsų seneliai, tėvas buvo labai kuklūs žmonės, niekada nesureikšminę to, ką darė dėl kitų – jie niekada savęs neįvardino didvyriais, o išgelbėtų žydų istorijos – kokiu nors žygdarbiu“, – prisiminė moteris.
Jos seneliai žydaitę Basią Abelmanaitę, jai pavykus pabėgti nuo budelių, vežančių moteris iš Šalyno dvaro į egzekucijos vietą, slėpė nuo 1941 m. rudens, ir Kasperaičių sodyboje ji išbuvo trejus metus.
Nors buvo vedęs lietuvaitę, Rapolui Veržbolauskui irgi grėsė būti sušaudytam, kaip ir kitiems Salantų žydams – jį į sodybą 1942 m. balandį atvežė Sofijos Kasperaitienės sūnėnas.
„Senelių namas, pastatytas 1927 metais, – dviejų galų. Užėjus karui, viename jų įsikūrė naciai, rinkę iš kaimo žmonių prievoles, o kitame gale, už spintos įtaisytoje slėptuvėje, buvo slepiami žydai, joje teturėję po suolelį atsisėsti.
Mūsų senelis buvo siuvėjas, tad tėvui, kuris tuomet buvo 19-metis jaunuolis, teko rūpintis ir ūkiu – buvo auginami javai, gyvuliai, naminiai paukščiai, ir globojamais žydais, kurie tik naktį galėdavo išeiti iš slėptuvės, kad pakvėpuotų grynu oru.
Kaip naciai nesuprato, kad toje pačioje sodyboje slepiami žydai, sunku ir suvokti.
Tik, buvo pasakojama, kad senelio sesuo Anastazija vis apsimesdavo serganti, atsiguldavo į lovą, apsišlakstydavo kokiais valerijonais, kitais vaistais – užuodę naciai nosies į kitą trobos galą nebekišdavo, nes labai bijojo ligų“, – šeimos pasakojimą perdavė G. Selkauskienė.
Susitikimas Kasperaičių sodyboje: antroje eilėje (iš dešinės) Pranas Kasperaitis, Rapolas Veržbolauskas, Sofija Kasperaitienė, teta Kazimiera, Leonas Veržbolauskas; priekyje – maždaug 4-erių metų Gražina ir vyrėlesnė mergaitė – R. Veržbolausko anūkė.
Ji apgailestavo, kad jos seneliai ir tėvas neišvengė tremtinių dalios: nors teturėjo 11 ha žemės, tačiau buvo išbuožinti.
„Manau, kad viskas – per pavydą, o gal ir dėl nuogirdų apie slapstomus žydus. Kas dabar žino? – kalbėjo moteris, tačiau pasidžiaugė tuo, kad, pripažinus, jog tremtis buvo neteisėta, seneliai susigrąžino sodybą, kurią dabar puoselėja Gražina su savo vyru Justinu.
Nors ir neplanavo, čia teko sugrįžti motinos kvietimu – 1993-iaisiais mirus Pranui Kasperaičiui, jo žmona Stefanija Kasperaitienė likusi viena sodyboje jautėsi nejaukiai, buvo per sunku.
„Dirbau „Kretingos grūdų“ laboratorijoje – pagal specialybę esu neorganinės chemijos inžinierė-technologė, o dabar ūkininkaujame – turime 65-ias melžiamas karves, – kalbėjo G. Selkauskienė.
– Ar gailiuosi tokio sprendimo? Kai gerai sekasi – kaip ir ne, bet kai užeina sunkumai, visko būna. Bet dabar trauktis nebėra kur, juolab kad sūnūs Justinas ir Paulius renkasi ūkininkavimo kelią.“
Pranas Kasperaitis (1922–1993) 1959-aisiais.
Ryšius su išgelbėtaisiais žydais jos seneliai, tėvas ryšius palaikė, Rapolas Veržbolauskas su sūnumi Leonu yra lankęsi sodyboje, apie tai primena ir bendra nuotrauka.
Su Leonu Veržbolausku Gražina pabendraudavo ir studijų metais, mokydamasi dabartiniame Kauno technologijos universitete. „Padėdavo jis man mokytis matematikos“, – prisiminė ji.
Visi keturi Stefanijos ir Prano Kasperaičių vaikai gabūs muzikai – paskatinti močiutės brolio Domo Laukio, dainavusios Gedimino Purlio vadovaujamame chore, baigė tuometinę Kretingos muzikos mokyklą.
Trys jų – Pranas, Laima ir Aldona – savo gyvenimą ir susiejo su muzika.
„Aš tik studijuodama kanklėmis grojau „Nemuno“ ansamblyje, tačiau muzika lydi iki šiol“, – tvirtino G. Selkauskienė – ji dalyvauja saviveikloje, dainuoja Žvainių vokaliniame ansamblyje.
Kad Imbarėje, sodyboje prie kelio, gyveno Pasaulio Tautų Teisuoliai, gelbėję žydų gyvybes, liudija ir paminklinė lenta, įprasminanti paprastų žmonių nepaprastą poelgį.
Kraštiečio Vilniuje gyvenančio Romualdo Beniušio iniciatyva, Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiais yra apdovanoti 10 asmenų.
Žydų gelbėjimo istorijomis, jų aplinkybėmis besidomintis kraštietis surinktą medžiagą apie išgelbėtuosius ir jų gelbėtojus perduoda Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejui, Žydų gelbėtojų atminimo įamžinimo projekto vadovei Danutei Selčinskajai, kuri Prezidentūrai ir parengia teikimus dėl apdovanojimų.