Ant Ukrainos miestų krentančių bombų skeveldros pasiekia ir Klaipėdą

Karas išdraskė šeimas, išskyrė kartu gyvenusius žmones, kai kuriuos amžinai. Atskyrė tėvus nuo vaikų, vyrus nuo žmonų, brolius nuo seserų. Po visą pasaulį išsibarstę ukrainiečiai sulaikę kvapą seka įvykius tėvynėje, gaudo bet kokias žinias iš fronto lauko. Atsikėlę iš ryto, skuba skaityti naujienas apie tai, kas per naktį įvyko jų gimtojoje šalyje. Deja, dažnai tos žinios būna kraupios ir gąsdinančios, nes beveik po kiekvienos nakties pasirodo informacija apie bepiločiais dronais atakuotus miestus, ant namų krentančias bombas. Net ir oro apsaugos žiedu apsuptas Kyjivas nesijaučia saugus. Nepaisant visko, gyvenimas Ukrainoje tęsiasi. Bet visi žmonės tartum vaikšto ant plono, ką tik užsitraukusio ledo, kuris bet kurioje vietoje bet kuriuo metu gali įlūžti.

Klaipėdoje gyvenantys ukrainiečiai kaip sutarę vienu balsu tvirtina, kad jie naktimis sapnuoja gimtąsias Ukrainos vietas ir meldžiasi, kad jų artimieji, likę Ukrainoje, būtų sveiki ir gyvi. Deja, ne visada tos maldos būna išgirstos.

Olesia su dviem mažamečiais vaikais ir seserimi Daša į mūsų miestą atvažiavo iš Odesos. Atvažiavo su keliais lagaminais ir kukliomis viso gyvenimo santaupomis. Pavyko Klaipėdoje įsikurti, rasti darbą. Gyvenimas lyg ir susitvarkė. Bet tik išoriškai. Olesia nė akimirką nenustoja galvoti apie namie likusius savo gyvenimo vyrus. Mama anksti iškeliavo anapilin. Ukrainoje liko jos tėvas, brolis ir vyras.

Dažnai moterį kamuoja vidinis priekaištas, kodėl ji čia, o ne šalia savo artimųjų, kuriems padėtų išgyventi karo negandas. Bet sveikas protas grąžina į realybę ir kužda, kad čia yra saugu augti mažiesiems. Ji čia yra tam, kad apsaugotų savo vaikus ir dovanotų jiems tolimesnį gyvenimą.

Olesios tėtis jau vyresnio amžiaus, todėl ginti Ukrainos nebuvo pakviestas, bet ir į Klaipėdą pas dukras nevažiuoja. Gyvena bute ir saugo namus bei savo žmonos, Olesios mamos, atminimą. Sveikata skųstis labai negali, bet karas stipriai paveikė pagyvenusio vyro psichiką. Kai tik Olesia su juo kalba telefonu, jis nuolat tyliai rauda. Vienas tarp keturių sienų. Norėtų padėti besiginančiai savo šaliai, bet nežino, kaip. Prie Olesios mamos kapo dažnai nuvažiuoti negali. Anksčiau, karo pradžioje, kai karo veiksmai labiau vyko tik Ukrainos šiaurėje, važiuodavo dažniau. Dabar Odesoje labai dažnai aidi oro pavojaus sirenos. O tai reiškia, kad turi būti namie arba eiti į saugią slėptuvę.

Olesia pasakoja, kad žinios, jog pastaruoju metu rusų raketomis ir bombomis yra atakuojamas jos gimtasis miestas Odesa, tiesiog perveria širdį. Miestas, kuris visais laikais buvo įvairių tautų sugyvenimo simboliu. Miestas, kuris visame pasaulyje garsus savo linksmybėmis ir nerūpestingumu bei humoru. Dabar viskas pasikeitę. Žmonių veiduose rimtis, nuovargis ir baimė. Butas, kuriame gyvena tėvas, yra daugiaaukščiame name, o jis visiškai netoli uosto. Olesia tiesiog nustėro iš baimės ir ėmė karštligiškai skambinti savo tėvui, kai pasirodė informacija, kad rusai raketomis ir dronais atakavo Odesos uostą. Buvo labai ankstyvas rytas, bet Olesios laimei tėvas atsiliepė į skambutį ir nuramino Olesią, kad jiems viskas gerai, sprogimai buvo labai garsūs, bet jų namas nenukentėjo.

Olesios brolis Olesandras yra Ukrainos karinių jūrų pajėgų karininkas. Baigė karinio jūrų laivyno mokyklą Odesoje. Nuo pat pirmų karo dienų Olesandras yra pirmose karo linijose, nors tiesioginiuose mūšiuose jam pačiam dalyvauti dar neteko. Daugiausiai tenka dirbti štabe. Bet karininkų štabai šiame kare yra didžiausi priešo taikiniai. Brolis su seserimi bendrauja retokai. Pati Olesia jam neskambina, nerašo žinučių, nenori trukdyti. Bet per didžiausias metų šventes ir gimtadienius susisiekia. Jis visada nuramina Olesią, sako, kad viskas bus gerai, Ukraina laimės šį karą, nes teisybė yra jų pusėje ir jie gina savo tėvynę nuo nekviestų įsibrovėlių. Dabar Ukraina jau turi gerus ginklus ir tikrai nugalės okupantus.

Nuo pat karo pradžios Olesia nematė savo brolio. Dar prieš prasidedant plataus masto kariniams veiksmams, brolis gyveno dalinyje ir dalyvavo įvairiuose manevruose. Matyt, nujautė, žinojo, kad karas su Rusija yra neišvengiamas.

Olesandras yra tikras Ukrainos patriotas. Ant tokių žmonių pasiaukojimo ir herojiškumo ir laikosi Ukraina. Olesia žino, kad jau nemažai Olesandro pažįstamų, bičiulių paaukojo gyvybes šiame žiauriame kare. Bet tai neišgąsdino brolio ir toliau siekti visiško Ukrainos išlaisvinimo.

Olesią iki širdies gelmių sukrėtė karo pradžioje legendine tapusi Gyvačių salos istorija. Su sese labai džiaugėsi, kai Ukrainos pajėgoms Juodojoje jūroje pavyko nuskandinti rusų flagmaną kreiserį „Moskva“. Džiaugėsi ir okupuoto Krymo liepsnojančiu tiltu.

Ukrainos kariuomenėje yra labai daug užgrūdintų ir profesionalių karių. Jie labai puikiai išmano savo darbą. Jie tiki savo pergale. Tiki jais ir Ukrainos žmonės. Labiausiai Olesia jaudinasi dėl to, kad jos broliui nieko blogo neatsitiktų. Ir kad ji, pasibaigus karui, galėtų grįžti namo, apkabinti savo brolį ir pagaminti jo mėgstamiausią patiekalą – virtinukus su grybų įdaru.

Olesia su savo būsimu vyru susipažino, kai jiems buvo septyniolika. Serhejus ją užkalbino viename Odesos parke. Jie šnekučiavosi iki pat ryto. Jų pažintis išsivystė į meilės kupiną draugystę. Atšoko vestuves, gimė vaikai. Serhejus ėmėsi verslo. Įkūrė keletą kavinukių judriose Odesos gatvėse. Olesia užsiėmė mažylių priežiūra. Atrodė, kad gyvenimas susiklostė puikiai, kaip Holivudo melodramoje. Deja, karas nušlavė visą iki šiol buvusį idilišką gyvenimą. Kavines teko laikinai uždaryti, nes visoje šalyje nuo pat pirmos akimirkos buvo įvesta karo padėtis ir komendanto valanda.

Prisiminusi išsiskyrimą su Serhejumi, Olesia iki šiol negali sulaikyti ašarų. Prasidėjus karui, ji niekur nenorėjo važiuoti, apėmė panikos, o vėliau ir isterijos priepuolis. Tačiau vyras nuramino, tvirtai apkabino ir pasakė, kad ji turi tai padaryti vardan jų vaikų gyvybės ir bendro gyvenimo ateityje.

Su Serhejumi Olesia jau daugiau kaip metus beveik kiekvieną dieną palaiko ryšį. Beprotiškai jo pasiilgo. Jau ne kartą žadėjo susitaupiusi pinigų pas jį važiuoti, bent trumpam pamatyti, bet niekaip nesiryžta, bijo, kad kas neatsitiktų. Vienas kitam pasakoja, kaip praėjo diena. Olesia siunčia vyrui visas naujienas apie augančius vaikus, vaikai vaizdo skambučiais dažnai bendrauja su savo tėčiu. Gal dar ir nelabai suprasdami, kodėl jie ne visi kartu, o tėtis kažkur toli nuo jų.

Serhejus tik prasidėjus karui įstojo į teritorinės gynybos organizaciją. Statė barikadas ir užkardas. Karo pradžioje nerimo dėl savo vyro buvo mažiau, nes karo veiksmai vyko kažkur toli ir atrodė, kad frontas Odesos niekada nepasieks. Dabar nerimo vis daugiau. Niekas nežino, kokia ateitis laukia. Ypač Olesią sukrėtė visiškai neseni įvykiai, kai vienas geriausių jos ir Serhejaus bendrų draugų žuvo netoli Bachmuto. Tėvai turėjo laidoti savo sūnų, kurio gyvybė nutrūko pačiame jėgų žydėjime. Olesia į laidotuves nevažiavo, bet grįžusi į Ukrainą būtinai aplankys gero pažįstamo kapą.

Nors karas vyksta už tūkstančio kilometrų nuo Klaipėdos, bet kartu jis čia pat – su čia gyvenančių karo pabėgėlių mintimis, rūpesčiais ir išgyvenimais. Net didžiausias atstumas negali tavęs atskirti nuo karo, nuo to, kas vyksta tavo tėvynėje, gimtajame mieste. Tokių šeimų kaip Olesios Ukrainoje yra šimtai tūkstančių, o gal milijonai. Bet už kiekvienos slypi išskirtinė, nepakartojama, skausmo ir išgyvenimų ašarų pilna istorija. Taip norisi, kad kuo greičiau į šias šeimas sugrįžtų ramybė, šypsenos ir taika.