Ant palangės: langas - tai riba tarp šiapus ir anapus

Aš turiu silpnybę palangėms. Jei būčiau katė, kuri ilgas dienas išsitiesus svajoja, daryčiau tai ant palangės.

Saugiai ir šiltai, jaukioje namų atmosferoje, klausydama naminių pašnekesių ar spragsinčio židinio, žiūrėčiau pro langą, apšerkšnijusį ar aplijusį, į siūbuojančias medžių šakas, į balose dūkstančias varnas,

į palengva žingsniuojančius šunis ir žmones.

Bet esu ta, kuri, gatve eidama, lange pamačiusi svajojančią katę, būtinai prikiša nosį prie lango, ją kalbina, stiklą krebždena, dargi smalsiai žvilgčioja pro užuolaidos tarpą, kas ten, viduj, jaukiuose katės namuose.

Langas - tai riba tarp šiapus ir anapus, jis atskiria intymią asmeninę erdvę nuo permainingo ir nenuspėjamo išorinio pasaulio.

Kaip labai man rūpi langai ir jų į dvi dalis padalinti pasauliai, stebiu savo fotoarchyvuose. Kiekgi palangių esame nusėdėję su mano fotoherojais!

Taip, kaip sienas puošia paveikslai, rėmo apvadu apibrėžiantys jų vidinius pasaulius, taip ir langai.

Tik langų paveikslai išpildo tą manyje nuolat kirbantį norą - patekti paveikslo vidun.

Juk gaila, jog tapybos darbais tegali grožėtis ir vaizduotis, koks ten jausmas būtų įžengus gilyn.

O va langų rėmai sukoncentruoja žvilgsnį į miestų ar gamtos paveikslus, kurie dargi dinamiški, mainosi dienos eigoje ir kintant sezonams.

Svarbiausia, gali grožėtis ir taip, kaip muziejuje, su pagarbia distancija, per stiklą, arba mostelėti burtų lazdele ir staigiu judesiu praverti langą, įleisti vėjo, sutirpdyti ribą tarp čia ir ten.

Gali pagyventi anapus lango, įsisukti į šurmulį, nusišypsoti kaimynui, o tada vėl stumtelėti langą atgal ir atsiriboti.

Gal net taip, kaip teatro scenoje, - užtraukti užuolaidas. O jomis man irgi ypač patinka grožėtis.

Mėgstu viską paslepiančias, storo audinio, sunkiomis bangomis gulančias. Jos saugo ir dovanoja intymumą.

Viską užstodamos, sykiu kursto intrigą - juk labai malonu spėlioti, ką slepia.

O perregimos, su lauko šviesa nuolat flirtuojančios, vėjo plaikstomos plonytės užuolaidos yra mano didžioji silpnybė. Jos nuo ankstyvo ryto iki sutemstant kambaryje kuria šešėlių teatro spektaklius.

Permaininga, vidun per langus patenkanti šviesa skaidrių užuolaidų ornamentuose ima virtuoziškai šokti. Tokias dovanas visada skubu susirinkti, kai ateinu į svečius su fotokamera.

Pasakojančių istorijas portretų neretai ieškau ir kitoje lango pusėje, stebėdama savo žmones iš išorės.

Kadangi langas turi aiškias ribas brėžiantį kontūrą, viduje esantys irgi sukuria kompoziciją, tarsi paveiksle.

Negana to, jie patenka į dvigubos ekspozicijos zoną. Lango atspindžiai, gaudydami viską, kas išorėje, sujungia ir sluoksniuoja vaizdus su tuo, kas viduj.

Siurrealizmas tokių paveikslų yra tikra dovana jautriai fotografo akiai.

Dažnai stebiuosi, kodėl katės labiau nei žmonės įvertina gyvenimo, įsitaisius ant palangės, malonumą.

Esu sukūrusi ne vieną palangių apgyvendinimo planą.

Pati mylimiausia vieta - dukros kambario. Vos gimusiai, sukalėme jai aukštą lovą sulig langu.

Ją mažą tekdavo užkelti, ilgainiui užsiaugino tokias ilgas kojas, jog lengvai liuokteli pati, - ir guli ant plačios palangės, su vaizdu į Klaipėdos uosto kranus, ir į sapnus persikelia.

Svečius mėgstu sodinti ant palangės, paverstos suoliuku. Viena kita pagalvėlė padeda įsikurti jaukiai - pro langą žvalgytis, arbatą gurkšnoti šiltai.

Tokios palangės gali tapti ir pačia maloniausia knygų skaitymo vieta.

Man rodos, palanges nuostabu paversti sodais.

Augalai mėgsta lepintis šviesoje, todėl ant savo palangių esu užauginusi ne vieną pomidorų derlių, citrinmedžių giraitę, nediduką spygliuočių miškelį, sirpinau braškes ir nokinau saulėgrąžų galvas.

Visada pasidžiaugiu palangių kaktusais eidama pro kaimynų langus ir prikišu nosį užuosti vasaromis per pravirus langus svyrančių jų begonijų žiedus.

Virtuvėje palangė, jei į ją įmontuosite plautuvę, taps malonia vieta ruošti pusryčius ar vakarienę, darbo kambaryje susikūrus plačią medžio juostą po langu bus malonu prisėsti prie jos, kaip prie darbo stalo.

Palangė su veidrodžiu ir dėžutėse surikiuota kosmetika gali tapti komfortišku staliuku rytiniams makiažo ritualams.

Kolekcionieriai gali palanges apgyvendinti vazomis, skulptūrėlėmis ar kitomis gėrybėmis, visada įdomu tyrinėti suguldytas, surikiuotas knygas, arba galima įžiebti ant kiekvienos palangės po lempą, kaip stebėjome keliaudami po Skandinavijos miestus.

Didelis malonumas žvalgytis po savo namus, po kambarius smalsiai, su nuostaba. Dairytis aplink taip, kaip kelionėse į tolimus kraštus.

Dažnai mes nepastebime įdomybių, kurios guli tiesiai prieš mūsų akis, apsigobusios įprastumo šydu.

Fotografo pastabi akis gali kiekviename lange įžiūrėti paveikslus, sulieti tai, kas anapus ir šiapus.

Kartą fotopaveikslus kūriau kambaryje pas broliukus Žygimantą ir Tautvydą.

Užsibuvome su jais patys vieni, be tėvų.

Pro jų langą pirmame aukšte viliojančiai matėsi kiemas su kaimynų namais, aukštomis pušimis ir žolynais.

Prasivėrę langus, plepėjome ir fotografavome, aš žvalgiausi į juos tai iš vienos, tai iš kitos pusės. Papasakojau broliams, kad jų langas kaip tik toks, pro kurį labai smagu nakčia išsmukti į kiemą. Pabėgti į naktį ir nepastebėtiems grįžti atgal.

Nežinau, ar fotografei išėjus, jie visa tai praktikavo.