Amerikos lietuviui ne vis vien, kad Lietuvėlė vėl pavojuje

Ta proga norėjosi papasakoti jums šį tą daugiau iš spalvingo ir įdomaus verslininko gyvenimo, tačiau su juo kalbantis tarptautines jo patirtis nukonkuruoja veiksnys, jo paties švelniai vadinamas Lietuvėle.

- 1991metais, kai apsisprendėte apsistoti Lietuvoje, ji nebuvo saugiausia vieta pasaulyje. Ar šiandien joje gyventi jums saugu?

- Tautiečiai iš tikrųjų yra įsibaiminę ir dėl migrantų, kurie plūsta per „kiauras" sienas, ir dėl neprognozuojamo A.Lukašenkos, ir dėl nežinios, kaip baigsis visi tie ginčai ir aiškinimaisi tarp Vakarų ir Putino.

Rusija ne tik nepaleido iš rankų Lugansko, bet ir ketina per Mariupolį pasidaryti sau koridorių į Krymą.

Dėl Baltarusijos - neįsivaizduoju kito kelio, kaip tik prijungimas prie Rusijos ir ekonomiškai, ir socialiai, ir politiškai, - Lukašenkai nėra kur dėtis, jo valstybei gresia bedarbystė ir badas, sunkiausi laikai.

Na, o jei prisimintume senus laikus, Lietuvoje tvyrojo ne tik visuotinis politinis nesaugumas dėl galimos naujos okupacijos, bet ir baimė dėl veikusių nusikalstamų grupuočių - dėl vagysčių, reketo, plėšimų ir panašiai.

- Na, o dabar vaizdas atvirkštinis - turbūt tos gaujos persimetė į pačias viršūnes?

- Šiais laikais labiau paplitęs ne smurtinis nusikalstamumas, bet administracinis. Šių laikų nusikaltėliai treningus iškeitė į Pjero Kardeno kostiumus.

Ar kada pagalvojote, kuo Kaunas ir Vilnius skiriasi verslo atžvilgiu? Vilniečiai verslininkai dalyvauja viešuosiuose pirkimuose, aukcionuose ir privatizacijose, išnaudoja visas ES paramas - dirba per valdžią, na, o kauniečiai bando kaip nors apsieiti be neuždirbtų pinigų ir be valdžios.

Pagal „Transparency International" Lietuva tarp labiausiai korumpuotų Europoje užima keturioliktą vietą.

Negalėčiau to nei paneigti, nei patvirtinti, tačiau net nereikia būti akylam, kad matytum finansinių nusikaltimų mastą, kaip tie viešieji pirkimai praktiškai be išimčių vyksta per kažkokias tarpines konsultacines įmones, kurios pasiima nemenkus komisinius ir dalijasi juos su pareigūnais.

O kodėl ekonomistai, verslininkai, valstybės tarnautojai nesugeba patys susirasti respiratorių, karo priemonių ar statybinių medžiagų tiekėjų? Kam, pavyzdžiui, dėl ES lėšų reikia pinigus siurbiančių konsultantų?

- Gal dėl to, kad niekas neliktų atsakingas? Juk konsultanto teisman nepatrauksi.

- Tie tarpininkai ir konsultantai - be patirties, be kapitalo ir be jokios atsakomybės. Trumpai tariant, kaltų nėra, o nukentėjusieji - mes visi.

Jeigu norėtų sutvarkyti korupciją, labai lengvai galėtų tai padaryti, tačiau ir čia apsiribojama pareiškimais piliečių nevilčiai sklaidyti.

Kiek užsakytų veido kaukių ir medicinos technikos, už kurią jau buvo sumokėta, iki šiol negauta, ir nė šuva neloja. Vilniaus savivaldybės administracijos vadovas staiga pasišalina iš pareigų ir lieka laisvas kaip paukštis.

Man į galvą nesutelpa, kad per 30 Nepriklausomybės metų buvo įkalintas tik vienas aukštas pareigūnas.

Tai buvo seimūnas Audrius Butkevičius, nusikaltęs tik tuo, kad pasisakė prieš konservatorius ir turėjo būti pamokytas, kad laikytų liežuvį už dantų.

O dabar pasižiūrėkite į koncernus, kurie sukčiauja į visas puses, o teismai tęsiasi ir tęsiasi ir visi akivaizdžiai supranta, kad laukiama senaties termino - byla bus nušluota, užmiršta ir visi liks laisvi kaip žvirbleliai.

Visa tai galima palyginti su didžiaisiais Čikagos žudikais: net jeigu jie padarys nusikaltimą, jeigu jis bus atskleistas ir net bus užvesta byla, visiems iš anksto aišku, kad arba jie išlauks senaties termino, arba byla bus numarinta.

Teisybė ir teisingumas Lietuvėlėje yra toks pat, kaip ir nesuvaldomoje Čikagoje.

Kai apie tai, kodėl nėra nė vieno nuteisto pareigūno, paklausi vieno ar kito seimūno, juokiasi: jei vieną apskųstų ir pasodintų, reikėtų sodinti beveik visus.

Toks atsakymas: ateini į Seimą ir papuoli į klaną, apsimetinėji, kad dirbi Tėvynės labui, o dirbi magnatams ir oligarchams, politinėms bei komercinėms tarptautinėms institucijoms.

Yra Lietuvos atstovų Briusely ir Liuksemburge, bet sunku pasakyti, ką ir kam jie dirba. Sako, jie integruoja Lietuvą į Europos ekonominę, socialinę, kultūrinę sistemą, bet, atsiprašau, mano įsitikinimu, jie labai pigiai pardavinėja Lietuvos ekonominį suverenitetą Briuselio pareigūnams, pataikaujantiems pasaulio ekonomikos, informatikos, finansų, energetikos farmakologijos magnatams ir oligarchams.

Lietuvėlė per 30 metų tobulėjo, modernizavosi, nuveikė nemažai, ypač kai palygini ją su kaimynine Baltarusija, bet kiek toli mes būtume galėję nueiti, jeigu ne ta bjauri juoda ir smaugianti korupcija.

- Bandau suprasti, iš kur jumyse pasisėjo lietuvybės genas. Juk jūsų vaikystėje nebuvo nei vystančių žolynų kvapo, nei rugsėjo rūko, nugulusio ražienas, nei pagaliau Laisvės alėjos šlamesio iš jaunystės... Sentimentų, susijusių su šia pasviete, juk nebuvo. Kas jus pašaukė į tėvų gimtinę?

- Noras pamatyti Lietuvą užgimė pirmais universiteto metais Harvarde, man pakliuvus į lietuvių studentų kompaniją. Jie buvo ne tik patriotiški, dori, bet ir kultūringi žmonės: rengė šokių, degustacijos, sporto, literatūros ir politikos vakarones ir pan.

Su jais bendraudamas aš supratau, kad jie savyje turi kažką daugiau nei patys geriausi amerikonai.

Tai buvo kultūrinė dvasia, pareinanti iš pagarbos savo kalbai, tautai, istorijai, literatūrai ir poezijai. Universiteto laikais lietuviai tapo artimais draugais, su kuriais ne tik pramogaudavome, bet ir rengėme Simą Kudirką palaikančius piketus, rinkome protesto parašus, 1979 metais, minint Molotovo-Ribentropo pakto keturiasdešimtmetį, plaukėm kruiziniu laivu pro Klaipėdą, Rygą bei Taliną ir Helsinkyje surengėme protesto akciją.

Tais pačiais metais pirmąkart atvykau į Lietuvą su mokslininkų grupe, apsilankiau Kaune.

Įsivaizdavau, kaip Laisvės alėja mano tėveliai žygiuodavo į šokius, vakarones, kaip eidavo į muzikinį, dramos teatrus, tada ir pajutau, kas yra Lietuvėlė.

Supratau, kad mano tėveliai su kitais lietuviais Amerikon perkėlė ir buvusius Lietuvos šeštadienius, kai susirinkdavo kostiumuoti ponaičiai su skrybėlėm, nublizgintais batais, moterytės su balinėmis suknelėmis, įsispyrusios į aukštakulnius, pasipuošusios auksinėmis grandinėlėmis bei apyrankėmis...

Jie buvo tikri lietuviai, gyveno lietuvių kolonijoje, lankydavo lietuvišką parapiją, turėjo lietuviškus knygynus, parduotuves, mus siuntė į lietuviškas mokyklas.

Jų gyvenimas mažai kuo skyrėsi nuo buvusio Kaune. Jie klausėsi ir Donskio, ir Šabaniausko, ir Petrausko, ir tradicijos siūlą perdavė mums, suprasdami, kad jie Lietuvėlės jau nebematys, bet tikėdami, kad mes kada nors sugrįšime.

Nuo tada aš beveik kasmet atvykdavau čia atostogų, paskirdamas 2-4 savaites Lietuvėlei arba kelionei aplink ją.

Susitikinėdavau su giminaičiais Švėkšnoje, iš kur kilusi mama,

Vartų kaime, iš kur kilęs tėvelis, ar kitose vietose, kur juos buvo nunešęs likimas.

Kaip gražiai mane priimdavo giminaičiai, viską, ką turėdavo, dėdavo ant stalo ir jei neturėdavo ką, papjaudavo gaidį, o aš dėkingas, iš pagarbos ir mandagumo rydavau tą „guminį" gaidį...

- Matėt kokio vargo gyvenime?

- Gimiau, augau ir subrendau auksiniais Amerikos laikais. Nei karo, nei bado, nei maro, nei jokių kitų ypatingų sunkumų nepatyriau. Man gyvenimas buvo paklotas tėvelių rūpestingumu.

Jie gamykloje prie staklių dirbo net po 60-70 valandų per savaitę, nors Kaune tėvelis buvo karininkas, o motinėlė - Raudonojo kryžiaus medikė.

Lankiau griežto režimo katalikišką mokyklą, po universiteto, kur studijavau mokslo istoriją, man net darbo nereikėjo ieškoti, nes nuolat sulaukdavau pasiūlymų.

Tad ypatingų vargų nepajutau, išskyrus senbernystės vienatvę. (Juokiasi.)

Tiesa, antrais metais universitete, kai pakėlė mokestį už mokslą, dirbau ir barmenu, ir nešiku, išnešiodavau buitinę techniką, gaudamas penkis dolerius už valandą.

Užuot kartą per tris mėnesius, kas mėnesį aukodavau kraujo, už tai gaudamas dar po 20 dolerių. Reikėdavo dirbti ir dirbom, nei skundėmės, nei laukėm pašalpų.

- Kaip manote, kur šiandien rastume lietuviškos dvasios?

- Dar yra gerų, sąžiningų, patriotiškų žmonių, dauguma galbūt vyresnio amžiaus, bet ir tarp jaunų yra vienas kitas idealistas.

Reikia jaunimą palaikyti, bendrauti, šviesti, tai labai svarbu mūsų laikais, kai revizuojama istorija, kai moralės mokomasi ne iš klebono, ne iš profesoriaus, bet iš interneto arba aplinkinių rato.

Labai gaila, kad daug kas nelabai žino ir nelabai nori žinoti Lietuvos istorijos.

- Neteko matyti reklaminio stendo: „Kam studijuoti praeitį, kai gali studijuoti ateitį?"

- Mūsų laikais buvo sakoma: tie, kurie nestudijuoja praeities, bus pasmerkti ją pakartoti.

- Panašu, tai jau vyksta.

- Kanados nacionalinę dieną, liepos 1-ąją, Vinipego provincijos sostinėje nugriovė karalienės Viktorijos ir karalienės Elžbietos paminklus.

Išterliojo dažais ir nukapojo galvas ne indėnai, kurie buvo okupuoti ir pasmerkti, o baltaodžiai.

Tačiau valdžia tyli, sakė šauks komisiją ir nuspręs, ką daryti su paminklais ir ką statyti toje vietoje. JAV pasmerkė ne tik prezidentus Linkolną ir Džefersoną, bet ir Ruzveltą; įdomu, ką vietoj jų statys.

Gal paminklą Dž.Floidui? Istoriją galima revizuoti, bet paneigti ar išbraukti jos faktus ir herojus - neįmanoma.

- Jūsų paties istorija, galima sakyti, yra sėkminga?

- Žinote, dipukų stovykloje tėveliai laukė išsvajotos Amerikos, o kai sulaukė, iki grabo lentos liko dėkingi valstybei, kuri davė jiems galimybę.

Už tai, kad gyvenime man pasisekė, esu dėkingas tėvams, dievams, bendraklasiams, Kaunui ir Lietuvėlei.

- Ir mes dėkingi jums už necenzūruotą žodį.

- Vienas iš didžiausių konspiracijos teorijų kūrėjų ir platintojų sako, jog Klausu Švabu, planuojančiu pasaulio pertvarką su visuotine sekimo ir kontrolės sistema, žmonės bus taip įtikėję, kad eis į jo kolchozą savo valia, patys atsisakydami ir turimo turto, ir banko sąskaitų, trokšdami leisti dienas naujosios demokratijos, naujojo socializmo erdvėje...

- Kaip avys į skerdyklą?

- Esu skerdyklų matęs ir Europoj, ir Amerikoj, ir Azijoj, - matyti vaizdai verčia tapti vegetaru.

Kaip patikliai tie gyvuliukai eina į skerdyklas! Panika juos apima tik išvydus likimo brolius kruvinom gerklėm.

Jie ima muistytis, blaškytis, bet tuomet jau būna per vėlu.