Algirdas Kaušpėdas: laisvė yra oras, kuriuo kvėpuodamas esi savimi

Romo Kalantos auka vadinama pilietinio pasipriešinimo simboliu. Kaip Jūs suprantate šį simbolį?

Romo Kalantos žygdarbis Lietuvai yra pasiaukojimo ir didvyriškumo simbolis. Jaunuolio susideginimo aktas Kaune iššaukė didelius neramumus, ypatingai jaunimo tarpe, tuo labiau, kad tuometė sovietinė valdžia elgėsi bjauriai – viską slėpė, melavo. Kalantos auka daugelį lietuvių privertė susimąstyti, kas yra laisvė ir kokia jos kaina.

Tokia jau žmogaus prigimtis – visi žmonės nori gyventi gerai, o tam reikia būti laisviems. Žmogus galvoja, kaip galiu tapti laimingas, kokiu būdu galiu išsipildyti kaip asmenybė. Ir atranda, kad tas išsipildymas galimas tik laisvės sąlygomis. Laisvė – tai erdvė, kurioje būdamas, oras, kuriuo kvėpuodamas, gali tapti savimi.

Laisvė yra išorinė ir vidinė. Daugiausiai žmonės kalba apie išorinę laisvę, už ją kovoja. Nusikaltėliai yra baudžiami apribojant jų išorinę laisvę, t.y. uždarant juos į kalėjimą. Įkalinti žmogų iki gyvos galvos, ko gero, yra pati didžiausia bausmė.

Jeigu gyveni okupuotoje šalyje, kur veikia svetimas režimas, kur ribojama tavo laisvė, iš esmės, sėdi kalėjime. Visi okupaciniai, totalitariniai režimai, visokios vergovės atima laisvę iš žmonių ir priverčia juos būti vergais, baudžiauninkais arba, pavyzdžiui, sovietiniais zombiais.

Sąjūdžio laikais mes kovojome už išorinę laisvę, sakėme: „Šalin okupanto batai, Lietuva bus laisva!“. Bet šalia išorinės laisvės yra svarbi ir vidinė, kuri pasiekiama daug sunkiau, asmeniškai ir priklauso nuo žmogaus sąmoningumo lygio. Tikroji laisvė yra ne troškimų įgyvendinimas, o troškimų suvaldymas.

Jūs manote, kad vidinė laisvė yra galima, net jei sėdi kalėjime?

Psichoterapeutas, humanistas, pasaulinio garso mąstytojas Viktoras Franklis, būdamas įkalintas vokiečių koncentracijos stovykloje, išsaugojo savo vidinę laisvę ir dėl to sugebėjo iškęsti nežmoniškas stovyklos sąlygas.

Franklis tai aprašė knygoje „Žmogus ieško prasmės“. Vidinė laisvė padeda bet kokiomis sąlygomis išsaugoti išorinės laisvės siekį.

Tačiau, jeigu išeičiau į tribūną ir sakyčiau: „Būkite viduje laisvi“, – manęs niekas nesuprastų. O jeigu pasakyčiau „Būkime laisva tauta, būkime laisvi nuo okupacijos, nuo sovietų!“ – visiems viskas bus aišku. Mes priešinamės viskam, kas mus riboja iš išorės, tačiau neretai prisitaikome prie vidinės laisvės apribojimų, nes tuos ribojimus ar priklausomybes patys ir sukuriame.

Gali būti du priešinimosi būdai: pirmas – pasyvus, kai pasirenkame išgyvenimo strategiją, kai nori tiesiog asmeniškai išlikti gyvas ir antras – aktyvus, kai renkamės gyvenimo strategiją, kai norime būti laisvi, norime gyventi, ieškome sąjungininkų, buriamės kaip tauta.

Geras pavyzdys yra baltarusiai, kurie buvo subrendę išorinei kolektyvinei laisvei ir, kai įvyko rinkimai, tiksliau, jų falsifikacija, žmonės išėjo į gatves, reiškė solidarumą, reiškė pasipriešinimą, valią būti laisvi. Tačiau įvykdytas baisus, brutalus valdžios atsakas.

Ir galiausiai, iš išorinės laisvės siekio, tautos strategija pasikeitė į išgyvenimo strategiją. Kiekvienas pradėjo galvoti – aš noriu likti gyvas, todėl atidėsiu laisvės klausimą į šoną, vėlesniam laikui, nes šiandien man tiesiog reikia išgyventi. Štai kodėl jau kurį laiką Baltarusijoje nėra jokių didesnių pasipriešinimo įvykių.

Tuo metu ukrainiečiai pasipriešino ir taip stipriai, kaip niekas nesitikėjo. Jų pasipriešinimui buvo labai svarbi patirtis, kurią buvo sukaupę po pirmojo, antrojo Maidano, po 2014-ųjų metų įvykių, po dalinės šalies okupacijos, Krymo aneksijos. Tai sutelkė žmones.

Aš manau, kad karas Ukrainoje, kuris pareikalavo tiek aukų, kuris suniokojo šalį, yra, kažkuria prasme, ir Dievo dovana, kuri suvienijo Ukrainą. Dar niekada Ukraina nebuvo tokia galinga dvasiškai – laisvės, pasipriešinimo, moraline prasme. Tokios valios gali tik pavydėti.

Jūsų besiklausant atrodo, kad iš vienos pusės, mes savyje turime ir baltarusių išgyvenimo patirties, ir ukrainietiškojo pasipriešinimo. Yra mumyse ir tos, ir kitos tapatybės. Taip, po truputį analizuojant savąjį, lietuvišką kelią į nepriklausomos tautos tapatybę, pradėjome kalbėtis nuo Romo Kalantos, bet yra ir kitų įvykių, kurie po truputį veda mus į aplinkybes, kai atsiranda Sąjūdis, kai telkiamės ir kai įvyksta tautos virsmas?

Mano galva, visuotinis tautos virsmas yra Baltijos kelias. Tai iš tiesų fenomenalus įvykis, apėmęs visas tris Baltijos šalis.

Jis buvo skirtas 50 metų Ribentropo-Molotovo pakto paminėjimui ir viešam pasmerkimui. Sąjūdis jau buvo subrandinęs mintį, kad tautai reikia eiti iki galo – nepriklausomos valstybės atkūrimo. Taikiai, be prievartos reikšti savo valią – susikabinus milijoninėje grandinėje, vien su gėlėmis rankose.

Tai buvo karštai trokštančių laisvės žmonių valios demonstracija.  Kiekvienas žmogus tarsi moraliai pasirašė, kad nori gyventi laisvoje, nepriklausomoje šalyje.

Baltijos kelias padarė milžinišką įspūdį visam pasauliui. Iš kitos pusės, pamačiusi akcijos mastą, netgi buvusi marionetinė Lietuvos valdžia atsisakė represijų.

Nei milicija siautėjo, nei stabdė, kad žmonės važiuotų į Baltijos kelią. Sąjūdis labai laiku ir išmintingai išnaudojo sovietinio režimo krizės metu atsiradusias palankias sąlygas išreikšti laisvės valią ir taikiai pasipriešinti.

Todėl galime dėkoti istoriniam kontekstui, bet taip pat, galime didžiuotis, kad susiorganizavome, kad nepraleidome progos, kad ėjome ne iki kažkokio menamo pagerinto socializmo su „žmonišku veidu“ ar perestroikinio suvereniteto, o iki visiškos nepriklausomybės ir laisvės.

Mūsų revoliucija vadinama Dainuojančia revoliucija, muzikos joje tikrai yra labai daug: nuo dainų ir poezijos skaitymų Vingio parke, Roko maršų, iki giesmių Sausio 13-ąją… Muzika, poezija nešė labai stiprų mūsų atgimimo užtaisą. Koks, jūsų manymu, yra muzikos vaidmuo pilietinės valios išraiškoje? Gal tai dar viena išskirtinė lietuviškosios tapatybės dalis?

Man atrodo, kad Lietuvių tautos kultūra yra labai verbali. Raštą įgijome gan vėlai – visi padavimai, dainos, tautos išmintis būdavo perduodama žodžiu.

Daina yra neįtikėtinai galingas dalykas – ji savyje koncentruoja apibendrintą mintį, subendrina patirtis ir labai išraiškingai pateikia tautos kultūrą, visą jos mentalitetą.

Lietuvių dainos, iš vienos pusės, tokios  švelnios, mandagios, su daug mažybinių žodelių, kultūringos. Iš kitos pusės, mūsų dainos – liūdnos, jose daug išgyventos kančios.

Liūdesys būdinga mūsų savybė. Tačiau mūsų liūdesyje yra šviesos – nors mes liūdime – mums gera, nes liūdesys tarsi nuprausia sielą.

Per dainą mes pasakome kažką daugiau negu paprastai kalbėdami, kitaip, nei kitos tautos. Todėl mums kalbėjimas ir dainavimas, kaip meno ir išraiškos forma, yra labai svarbūs.

Kitas pavyzdys, kai menas perauga į paslėptą rezistenciją, yra teatras. Aštunto, devinto dešimtmečio Lietuvos teatras buvo labai stiprus – Vaitkus, Jurašas, Tamulevičiūtė, Nekrošius…

Tai buvo teatras, kuris kalbėjo tiesą metaforų, Ezopo kalba, kai tą patį sakinį galima pasakyti viena intonacija ir jis reikš vieną mintį, o jei pasakysi kitaip – reikš priešingai. Nuo to, kaip ištari žodžius, kaip juos akcentuoji, priklauso žodžių prasmė.

Dabar daug kalbame apie kritinio mąstymo ugdymą, tačiau, jei pagalvosime apie devinto dešimtmečio teatro lankytoją, kuris atėjo į Nekrošiaus spektaklį, jokio kritinio mąstymo ugdymo anuomet jis nebuvo mokytas, nors sudėtingą, daugialypį spektaklio tekstą skaityti galėjo. Ar tikrai kritinio mąstymo galima išmokyti, o gal tai – vidinio žinojimo, vidinio kompaso reikalas, kurį arba turi, arba ne?

Šiuo metu gyvename laikais, kur egzistuoja nauja problema – stokos stoka. Žmonės nelaimingi, nori kažko siekti, bet viskas pasiekta, nori kažkaip įsigyvendinti, įsibūti, bet viskas įgyvendinta ir išbūta.

Mes už tai ir kovojome, kad visko būtų, kad viskas būtų gerai. O pasirodo, kad žmogui to maža. Kai nebėra stokos, nebeveikia ir kritinis mąstymas.

Kai kalbate apie stokos stoką, ar turite omenyje, kad turėtume atsigręžti į troškimų suvaldymo strategiją?

Žmogaus sąmoningu nepadarysi, jis pats turi tokiu tapti. Mes pasiekėme normalų gyvenimą ir toliau jį gerinti reikia kitaip. Išgyvename laikotarpį, ir ne tik mes, bet ir visa Vakarų Europa, kai ima trūkti vertybinio, netgi, sakyčiau, dvasinio turinio.

Todėl esu įsitikinęs, kad Ukrainos karas nepaprastai daug davė ir pačiai Lietuvai. Aš pastebiu, kiek daug jis iššaukė lietuviams empatijos, kiek daug čia žmonės aukojo, kiek prisidėjo. Po šio karo lietuviai taps kokybiškesni. Jau dabar esame geresni – ne tiek susifokusavę į save, į savo gerbūvį, vartojimą.

Dabar labai įdomus laikas, intuityviai jaučiu, kad artėja didelės permainos. Man atrodo, lietuviai turi puikią progą parodyti savo mentorystę kitoms tautoms, nes turime puikios patirties – gyvename laisvi daugiau nei 30 metų.

Matau tai kaip naująją Lietuvos didžiosios kunigaikštystės viziją, kad ir simbolinę, bet ant tvirtų vertybinių pamatų.

Mano galva, kuo labiau atjausime Ukrainą, padėsime jai atsigauti ir atsistatyti, nepakliūti atgal į tą rusišką ruletę – tuo labiau patys save sustiprinsime, nes mes esame tampriai susiję. Ukraina ir Lietuva kartu generuoja labai galingą laisvės energiją ir valios potencialą. Kartu mes – LDK!