3 priežastys, kodėl vis iš naujo renkamės netinkamus partnerius

Matėme tokį elgesį vaikystėje

Tikriausiai girdėjote tokias frazes, kaip „moterys renkasi vyrus, kurie panašūs į jų tėvą“. Tai, žinoma, stereotipas, tačiau jame slypi psichologinė tiesa. Esmė ta, kad kai vaikas auga, formuojasi – jis viską suvokia be kritinio vertinimo, kaip gyvenimo normą, kaip „taip viskas turi būti“.

Be to, vaiko psichika yra labai lanksti ir pajėgi prisitaikyti prie bet kokių aplinkybių. Todėl vaikai išgyvena šeimose, kuriose, pavyzdžiui, iš jų tyčiojamasi.

Dar daugiau: net ir tokiose šeimose vaikams susiformuoja saugumo jausmas.

Ir jis gali būti susijęs su tokiais dalykais, kurie neturi nieko bendro su saugumu, objektyviai žvelgiant. Nes vaikui jo šeimoje tai buvo norma, jis priprato, kad su juo taip galima elgtis. Jo psichika smurtinį elgesį užfiksavo kaip meilės ir rūpesčio apraišką.

Pavyzdžiui, scenarijus, kai vaikas giriamas tik už gerą mokslą ir elgesį, formuoja, grubiai tariant, asmenybę, kuri bus nesveikai priklausoma nuo aplinkinių vertinimo, trokštanti pripažinimo, nes tik tokiu būdu jos psichika patiria jausmą: „aš mylima, mane mato ir girdi“.

Arba, pavyzdžiui, mergina užaugo šeimoje, kur buvo įprasti skandalai su indų daužymu ir baldų vartymu. Vaikas iš šeimos, kurioje tai buvo nepriimta, patirs šoką, atsidūręs tokioje situacijoje, jį apims siaubas, kils didžiulis pavojaus jausmas.

O štai mūsų minėtai mergaitei tai buvo norma, ji tame užaugo ir visų tų skandalų fone ji nuo mažens įprato atlikti namų darbus. Kas vyksta toliau? Paskui mes pasąmoningai ieškome žmogaus, su kuriuo galėtume atkartoti pojūčius iš vaikystės.

Jaučiame meilę tiems, šalia kurių mūsų psichika spragteli: „Aha, su juo viskas kaip vaikystėje!” – kadangi būtent vaikystėje mes visa tai ėmėme laikyti tikrąja meile ir saugumo jausmu. Net jeigu tai nė iš tolo neprimena tikros meilės ir saugumo.

Nežinome, kaip galima gyventi kitaip

Logiškas ankstesnio punkto tęsinys. Jeigu mergaitė užaugo šeimoje, kurioje buvo normalu prieš ją naudoti emocinę ar fizinę prievartą, ji subręs su mintimi, kad su ja taip elgtis galima.

Ir todėl nereaguos į pirmuosius būsimos prievartos signalus, kadangi iš pat pradžių neturi jokių standartų „kaip su ja negalima“. Ji nematė jai skirtos pagarbos, dėmesingumo, šilumos, rūpinimosi, ji nežino, kad santykiai gali būti kitokie, galbūt netgi tiki, kad ji gero elgesio apskritai neverta.

Bet užtat nusipelno įžeidinėjimų, kaltinimų, pažeminimo. O ką, jeigu žmogus, kuris visa tai su ja daro, iš tikrųjų ja rūpinasi ir linki gero?

Kaip tėtis vaikystėje…

Bėgame nuo tėvo elgsenos modelio

Jeigu tėvas buvo visiškai siaubingas, o mergaitė – labiau sąmoninga, ji gali pradėti ieškoti „to, kuris nepanašus į tėvą“. Pavyzdžiui, jeigu užaugo su šaltu, emociškai atitolusiu tėvu (ar tėvais) – dabar skuba į santykius su emocingu ir sprogstamą charakterį turinčiu žmogumi.

Ir atvirkščiai: užaugo su emocingais, skandalingais tėvais, ir dabar ieško ypatingai ramaus žmogaus. Tuo pat metu gali nepastebėti tylių, paslėptų, tačiau dėl to ne mažiau baisių to tylenio manipuliacijų. Problemos esmė vis ta pati: nesusiformavęs vaikystėje mylinčių, pagarbių santykių vaizdinys.