2023-ųjų Metų žmogus Gražina Katkuvienė: „Statydami Dievo namus, stato širdžių bažnyčias“

Reabilitaciją po ligos iškeitė į savanorystę

Krašto žmonės dėkingi G. Katkuvienei už pasišventimą: septynerius metus – tiek, kiek statoma Vydmantų bažnyčia – ji neatlygintinai renka aukas jos statybai. Ne vien per parapijos ar bendruomenės šventes, bet ir išvykose, daugiausia – Žemaičių Kalvarijos atlaiduose. Savanorė tikino per šį laiką patyrusi, kad žmonės yra geri ir dosnūs: statydami bažnyčią, kaip Dievo namus, visi kartu stato ir savo širdžių bažnyčias.

Paklausta, kas lėmė jos apsisprendimą ryžtis savanorystei, moteris neslėpė – sunki liga ir netikėtas nušvitimas po operacijos, kad geriausia reabilitacija jai būsią atsiliepti į Vydmantų parapijos klebono Karolio Petravičiaus prašymą talkinti – rinkti aukas bažnyčios statybai artėjant Žemaičių Kalvarijos atlaidams.

„Atsimenu, guliu ant operacinio stalo ir sakau medikams: viskas yra Dievo valioje ir jūsų rankose. Aiškiai mačiau viziją – Jėzų ir Mariją, kad jie mane globoja. Dar būdama ligoninėje, sužinojau apie klebono Karolio kvietimą savanoriauti ir pasiryžau vykti į atlaidus. Nors tuomet turėjau iš ligoninės važiuoti reabilitaciniam gydymui. Dvylika dienų savanorystės per atlaidus man pakeitė reabilitaciją“, – atvirai kalbėjo G. Katkuvienė.

Dėl savęs nedrįstų, dėl tikslo – ne gėda

Moteris prisimena tuos pirmuosius metus, kai, stovėdama bažnyčios šventoriuje, akimis pati ieškodavo žmonių, prie kurių galėtų prieiti, pašnekinti ir papasakoti apie tai, kad Vydmantų krašto žmonės iš aukų ėmėsi statyti bažnyčią. „Glostydavau petį prašydama, kad paaukotų kas ir kiek gali – eurą, du ar daugiau.

Kiekvieną aukotoją užrašydavau į specialiai užvestą aukų knygą. Stovėdavau nuo septynių ryto iki vienuoliktos vakaro, o kartais ir dar ilgiau, kol iš Kalvarijos kalnų grįžta paskutiniai maldininkai“, – pasakojo G. Katkuvienė.

Pririnko aukų, kad vos bepakėlė dėžę, galvojo, kad žmonės centais primetė, o kai grįžusi namo suskaičiavo – žmonės paaukojo kone 5 tūkst. Tai bent buvo džiaugsmo, kad ne veltui dvylika dienų ištiesta ranka stovėta ligi išnaktų. „Dėl savęs nedrįsčiau, bet dėl kilnaus tikslo, dėl Dievo namų statybos nejaučiau jokios gėdos“, – akcentavo moteris.

Dabar jau kasmet į atlaidus, tradiciškai vykstančius nuo liepos 1 iki 12 dienos, atvykstantys maldininkai žino ją, žino, kad Vydmantuose statoma bažnyčia, o ir patys mato važiuodami prošal į Palangą, domisi statybos procesu. O ir aukų dėžutė jau visai kitokia – meniška, kaldinto metalo ir vaizduojanti sumažintą būsimos bažnyčios modelį.

Tai – meistro Vitalijaus Anužio dovana jų parapijai. „Dabar jau kasdien ir tų monetų svorio dėžėje nebetampau – susidraugavau su vietos parduotuvės pardavėjomis, ir kasdien išsikeičiu monetas į stambias kupiūras“, – kaip tobulėja savanorystės procesas, juokėsi pašnekovė.

Rūdaičių koplyčios „pročkelė“

Anksčiau per atlaidus pati ieškodavo vietos, kur apsistoti per tas 12 dienų, vėliau į Šarnelės bendruomenės namus ją priėmė pirmininkė Rima Jokubauskienė, o pastaruosius metus apgyvendina Šarnelės kultūros namuose. „Svarbu, kad būtų kur permiegoti ir nusiprausti, juk ne į kurortą vykstu“, – pastebėjo G. Katkuvienė.

Laike tarp Žemaičių Kalvarijos atlaidų, rinkdama aukas, savanorė važinėja ir į kitų miestelių atlaidus, šventes, su Vydmantų vokaliniu ansamblio ir giesmių atlikėjo jų klebono K. Petravičiaus koncertais – po Lietuvos bažnyčias, ir pavieniui lanko pažįstamus Pryšmančiuose, Rūdaičiuose, Ankštakiuose, Kretingoje. Kiekviena auka registruojama, aukotojų sąrašų jau prirašytos kelios knygos – šias, kaip geradarių atminimą, klebonas ketina įmūryti į specialią nišą po stiklu prie centrinio bažnyčios altoriaus.

Be aukų rinkimo savanorystės, G. Katkuvienė dar yra ir Rūdaičių kaimo, kur ir gyvena, Šv. Antano Paduviečio koplyčios „pročkelė“ – prižiūrėtoja: ji valo, puošia, parengia koplyčią sekmadienio šv. Mišioms, šventinėms pamaldoms. Koplyčioje yra 60 sėdimų vietų – šių pakanka kaimo tikintiesiems, o ją aptarnauja Vydmantų parapijos klebonas K. Petravičius.

Žmonės džiaugiasi, kad koplyčia išpuošta puokštėmis, kompozicijomis. „Mėgstu gėles, savo darželyje jų prisiauginu įvairiausių, dėlioju, kaip moku – džiaugiuosi, kad žmonėms tai patinka“, – atviravo įvairiais kompozicijas, proginius vainikus kurianti ir bendruomenės moteris to pamokanti G. Katkuvienė.

Įteiktas Popiežiaus palaiminimo raštas

Ji 12 metų vadovauja ir Rūdaičių bendruomenei, džiaugėsi, kad įgyvendinant Europos Sąjungos projektus ir remiant Savivaldybei, kaime pavyko įrengti 3 poilsiavietes su vaikų žaidimo aikštelėmis, pavėsinėmis ir treniruokliais, sutvarkyti takus palei tvenkinį, pakloti šaligatvį Parko gatvėje.

Trinkelėmis yra išklotas takas nuo stotelės ligi prieplaukos, taip pat – aikštelės palei koplyčią ir šv. Jurgio skulptūrą. Pastarieji sakraliniai objektai, G. Katkuvienės žodžiais, jų kaime buvo pastatyti per Atgimimą, dar nepriklausomybės priešaušriu, tuometinio kolūkio pirmininko Stasio Mažeikos pastangomis.

Paklausta, ką vis dėlto jai teikia ši savanoriška veikla, G. Katkuvienė atsakė – sveikatos ir stiprybės: „Man tai – geriausia reabilitacija ir ligų prevencija. Visur stengiuosi matyti tik pozityvą ir šviesą: kur šviesa, ten Dievas, o kur Dievas, ten yra meilė ir kitos didžiosios vertybės.“

Jos veiklą, tikino, nuolat palaiko šeima: vyras Rimantas, buvęs ilgametis Kretingos seniūnijos darbuotojas, ir dvi dukterys – pedagogė Jūratė ir medikė Lijana, 4 anūkai ir 1 proanūkis, kurį neseniai padovanojo anūkė Ieva. Gražina ir Rimantas šį spalį atšventė 55-erių santuokos metų jubiliejų, ta proga jiems buvo įteiktas asmeninis Popiežiaus Pranciškaus palaiminimo raštas, kaip ir neseniai – ištikimų Vydmantų bažnyčios statytojų Jolantos ir Virgilijaus Japertų šeimai.