2 metus lauktas interviu su Mamontovu: apie jam mestus Dragūno kaltinimus, „Šeimos maršo“ organizatorius ir koncertą, kurio nepamena

Šįkart muzikantas, jau sėdėdamas pašnekovo kėdėje, buvo itin atviras – prisiminė ne tik linksmybių kupinus metus bei anksčiau plačiai nuskambėjusį skandalingą kivirčą su Egidijumi Dragūnu, bet ir aptarė nūdienos aktualijas bei atsakė į klausimą, ar yra šansų, kad grupė „Foje“ kada nors atgims.

„Gyvenu visiškai iš savo muzikos, iš įrašų ir iš koncertų. Tai sudaro mano pagrindines pajamas. Mes su žmona esam labai gera komanda ir dirbame patys sau – pasidalinam veiklos barus ir puikiai gyvename tik iš to“, – pokalbį atsakydamas į klausimą, ar gyvena tik iš muzikos, pradėjo pašnekovas.

Pasiteiravus, kokia visų laikų Lietuvos muzikos žvaigždė, jo manymu, yra pati ryškiausia, A. Mamontovas įvardijo du atlikėjus.

„Vytautas Kernagis, Stasys Povilaitis, – nė kiek nedvejodamas atsakė Andrius. – Aišku, be jų yra ir kitų puikių atlikėjų. Banaliai pasikartosiu, bet tarkim „ba.“ irgi turi didžiulę mano pagarbą, nes tai, ką jis daro, yra tikra. Man patinka tie žmonės, kurie daro kažką tikra, kažką visiškai savo, net jei ir kreivai, bet savitai. Mane tas žavi labiausiai. <...> Stasio Povilaičio muzikos klausiau, kai buvau visai vaikas.

Paauglystėje mėgau Vytauto Kernagio akustinį albumą. Jie man, kaip vaikui ir paaugliui, turėjo didžiulę įtaką. O paskui atsirado „Hiperbolė“. Šitą grupę pastatyčiau šalia jų. <...> O šiaip, kiekviena karta turi žmogų, kuris, jei išsilaiko ilgai, atsiduria toje neliečiamųjų pozicijoje. Kaip aš sakau, yra žvaigždės, yra super žvaigždės ir yra neliečiamieji. Aš norėčiau pakliūti į tą trečią. Kai tu ten pakliūni, nebesvarbu, ką darai.“

„Nepatogių klausimų“ metu nebuvo išvengta klausimo ir apie prieš kelerius metus įvykusį skandalingą Andriaus ir SEL lyderio Egidijaus Dragūno konfliktą.

„Sugalvojau išsiaiškinti, kas yra tie komentatoriai ir padaviau 30 komentatorių į teismą, skaičiau šlykščius komentarus ir išsiaiškinau, kokie tai žmonės. Tai vienas iš tų komentatorių buvo Andrius Mamontovas“, – 2015-aisias „Žinių radijo“ laidoje „Greiti pietūs“ kalbėjo E. Dragūnas.

Tąkart A. Mamontovas „Žinių radijui“ nurodė niekada E. Dragūno nešmeižęs.

„Niekada nešmeižiau, jeigu turi įrodymų, tegul pateikia“, – prieš šešerius metus sakė A. Mamontovas.

Tą patį Andrius pakartojo ir laidoje „Nepatogūs klausimai“.

„Apie SEL'ą nesu parašęs jokio komentaro. Jeigu jūs kur nors matėte mano komentarą apie SEL'ą, ištraukite ir parodykite, gal aš neatsimenu? – juokėsi dainininkas. – Kai atsirado komentarai, rašydavau ir pasiginčydavau. Bet atsiradus feisbukui tie visi komentatoriai persikėlė ten ir komentatorių karai dabar yra feisbuke. Ten sąžiningiau, nes matai, su kuo kalbi arba matai, kad žmogus slepiasi, apsimeta kažkuo kitu. <...> Dabar kartais padiskutuoju, bet mokausi tai daryti mandagiai.“

Rašyti piktus komentarus internete, pasak A. Mamontovo, nėra taip blogai, kaip, pavyzdžiui, naudoti smurtą prieš šeimos narius. Muzikanto nuomone, tokie žmonės vaikystėje dažnai būna patyrę įvairių traumų, kurios atsiliepia brandžiame amžiuje.

„Svarbiausia, kad šeimos ir vaikų nemuštų. Geriau tegul rašo piktą komentarą. Didelei daliai žmonių tai yra išsikrovimo forma, – teigė muzikantas. – Mes pusantrų metų sėdime namuose uždaryti. Ir įsivaizduok, gyvena šeima, jie yra nepasiturintys. Vieno ar dviejų kambarių bute gyvena kokie penki žmonės ir tuos pusantrų metų jie visą laiką yra kartu.

Ir kai žmogus nori turėti savo privatų momentą, kažkur pabūti vienas, jis neturi kampo. <...> Socialinės ir psichologinės įtampos labai daug. Ir čia yra problema, kad žmonės nemoka kitaip išreikšti savo emocijų. Reiškia, kai vaikystėje juos auklėjo, duodavo diržo ir išmokė, kad tai vienintelis būdas išreikšti emociją. Per smurtą – jei ne per fizinį, per verbalinį, aprėkus ką nors ir taip toliau.“

Pokalbio metu eteryje buvo aptartos ir šiomis dienomis itin aktualios temos, kurios supriešina daugybę žmonių visoje Lietuvoje. Neseniai praūžęs „Šeimos gynimo maršas“ ir iki šiol tebevykstantys karai dėl LGBT vėliavos ant perėjos nepraslydo ir pro muzikanto ausis bei akis.

„Tai byloja apie mūsų nebrandą. Mes esame europietiška valstybė ir mes turime žiūrėti į Europos pusę. Nes jei mes ten nežiūrėsim, kita pusė gali lengvai čia įkelti koją. Jauna karta jau nebekelia šitų klausimų. Mes debatus ir konfliktines situacijas dažniausiai matom iš vyresnės kartos, iš Sovietinėje Lietuvoje gimusių žmonių. Bet aš manau, kad tai pasikeis.

Žmonės privalo būti laisvi. Mes visi turim teisę būti laisvi, išreikšti save taip, kaip norim, gyventi su tuo, su kuo norim. Niekas neturi teisės smerkti kito žmogaus už tai, kad jis yra kitoks, – tikino Andrius. – O dėl „Šeimų maršo“, nebūsiu labai originalus, bet labai gerai, kad žmonės išreiškia savo poziciją.

Jie tik turėtų pasižiūrėti, kas juos veda. Aš tikiu, kad didžioji dalis tų žmonių turi geras intencijas, rūpinasi savo šeimomis, nemuša žmonos ir vaikų. Gal jie turi kažkokį nesaugumo jausmą, baimių ar nepasitikėjimo valdžia. Tas yra suprantama. Bet yra žmonių, kurie tais jausmais manipuliuoja. Mes tai matome, bet yra žmonių, kurie būdami tam tikroje emocinėje būsenoje tam pasiduoda.“

Andrius muzikos pasaulyje sukasi kone visą savo gyvenimą, o išgarsėjo būdamas vos 19-20 metų. Kalbėdamas apie žvaigždžių ligą soline karjera užsiimantis atlikėjas atviras – iš tiesų tai teko patirti kone kiekvienam žinomam žmogui.

„Žvaigždžių liga yra visą laiką. Ir ji ne tik scenoje. Mes ją matome politikoje, versle. Kai žmogų aplanko didelė sėkmė, dėmesys – pirmais kartais, kai taip nutinka, visi neatlaiko. O muzikoje žmonės išgarsėja gana jauni. Kai mes išgarsėjome su „Foje“, man buvo 20 metų.

Ir kai tau visi sako, tu – Dievas, kažkuriuo momentu pagalvoji – o gal tikrai? Bet paskui nuvažiuoji į Lenkiją, kur tavęs niekas nepažįsta, pagroti festivalyje ir iškart supranti, kad esmė yra tai, ką tu darai išėjęs į sceną, o ne tai, kad esi žinomas. Kaskart su žiūrovu turi užmegzti kontaktą“, – šyptelėjo A. Mamontovas.

54-erių muzikantas laidoje atskleidė, kas pasikeitė bėgant metams – tam tikrą lūžį jis patyrė tada, kai vaikai paliko namus.

„Kūnas veikia taip pat, kaip ir anksčiau, bet smegenys yra ramesnės. Tu tiesiog ramiau žiūri į dalykus, į kuriuos anksčiau gal neramiai žiūrėjai. Tai aš tą labiausiai jaučiu, – kalbėjo vyras. – Kai mano vaikai tapo pilnamečiai ir išvažiavo mokytis, supratau, kad šitas pasaulis dabar jau priklauso jiems. Tegul jie daro sprendimus. Aš noriu tiesiog daryti tai, kas man patinka. Nebenoriu įsivelti niekur, kur nenoriu būti.“

A. Mamontovas neslėpė kartais susimąstantis ir apie mirtį bei papasakojo, kaip įsivaizduoja paskutinį gyvenimo atokvėpį.

„Dar aš dažnai galvoju, kodėl šitas kūnas yra gyvas. Kas yra gyvybė? Kas tą cheminių elementų junginį padaro gyvą? – kalbėjo muzikantas. – Nežinojimas, kas bus po mirties, žmonėse pagimdo mirties baimę. Mirties baimė yra didžiausias maistas visoms religijoms.

Visos religijos visų pirma gyvena dėl to, kad yra mirties baimė. Tuo galima spekuliuoti. <...> Man atrodo, kad mirties momentas yra panašus į tą, kaip mes užmiegame kiekvieną vakarą. Mes juk neatsimename konkrečiai tos akimirkos, kaip užmiegam.“

Andrius „Nepatogių klausimų“ metu turėjo puikią progą prisiminti dienas, kai gyveno pašėlusį gyvenimą – karjeros pradžioje kartu su grupės „Foje“ nariais muzikantas linksmindavosi vakarėliuose, kuriuose, ne paslaptis, netrūko ir alkoholio.

„Būdavo vakarėliai. 90-ųjų pradžioje tikrai nebuvo narkotikų tarp muzikantų. O jeigu ir buvo, mes jų nematėm. Aš esu iš tos alkoholinės kartos. <...> Buvo visokių nuotykių. Kai tau yra 20 metų, tu esi laisvas, – tikino Andrius. – Taip, kad nieko neatsiminčiau, buvo tik vieną kartą. Važiavom iš Detroito į Niujorką. Kelias – ilgas, 13-14 valandų automobiliu.

Pusę kelio aš vairavau. Buvom visiškai nemiegoję. Manhetene yra lietuvių parapija – mes ten atvažiavom. Vaikščiojom po Niujorką visą dieną naktį nemiegoję, o vakare turėjome koncertą. Pajutau, kad esu užkimęs ir išgėriau šiek tiek viskio. Atsimenu koncerto pradžią, kažkiek pabaigą ir paskui jau prabudau pas draugą namuose su batais, su skrybėle. Draugas sako: kodėl tu vakar plėšei tą Amerikos vėliavą nuo sienos? Tai nuovargis ir itin mažas alkoholio kiekis išjungė mane visiškai.“

Laidos žiūrovui uždavus klausimą, kiek atlikėjas uždirbdavo patekęs į populiariausių atlikėjų ir grupių sąrašus Lietuvoje, Andrius atsakė palygindamas savo ir tėčio pajamas.

„Mano tėvas buvo medicinos mokslų daktaras. Aš už jį uždirbdavau šiek tiek daugiau. Bet nepamirškim, kad mokslininkai ar medikai nebuvo tais laikais turtingiausi žmonės, – pasakojo Andrius. – Aš niekada neturėjau nei daug, nei per mažai. Visada turėjau tiek, kiek reikia.“

1997 metais įvykusį „Foje“ paskutinį koncertą atsimena kone visi – jei neteko jame dalyvauti, apie jį buvo galima išgirsti iš tėvų ar perskaityti spaudoje.

Šis koncertas ne tik įėjo į istoriją, bet ir pateko į Lietuvos rekordų knygą. Tai buvo kol kas daugiausiai žmonių surinkęs koncertas Lietuvoje – į jį susirinko net 60 tūkst. žmonių. Andrius, išgirdęs žiūrovo klausimą, kokia Lietuvos grupė ar atlikėjas galėtų pakartoti „Foje“ rekordą, spėti nedrįso.

„Dabar yra kitas laikas. Tada nebuvo interneto. Po paskutinio „Foje“ koncerto žmonės ėmė įsirenginėti internetą namuose. Mes spėjome pakliūti į paskutinį tašką, – įsitikinęs vienas žinomiausių muzikantų Lietuvoje. – Tada buvo grandai, kurie galėjo surinkti tokį kiekį žmonių. Dabar nežinau, ar atlikėjas tiek surinktų, bet gal koks nors įvykis galėtų? Spekuliuoti pavadinimais nedrįsčiau, nes ir atspėti niekada negali.“

Neišvengiamai nuskambėjo klausimas apie „Foje“ atsikūrimą – A. Mamontovas patikino, kad grupė nežada vėl susiburti.

„Manau, kad taip nebus, bet negali žinoti. Jeigu tai būtų galimybė sustabdyti Rusijos ar Baltarusijos invaziją į Lietuvą, tada aišku mes tai padarytume“, – juokėsi Andrius.

Vasarą Andrius planuoja surengti kelis koncertus. Viename iš jų, vyksiančiame Nidoje, žada dalyvauti ir muzikanto sūnus.

„Mano sūnus baigė mokslus Berlyne ir kol kas ten gyvena. Jis studijavo būgnus, baigė muzikos koledžą. Jis dirba su keliais atlikėjais. <...> Koncerto organizatoriai nusprendė juos pasikviesti. Man labai smalsu, – sakė Andrius. – Mes su sūnumi kalbėjom.

Sako, žinai, šitas karantinas yra tas laikas, tokiam amžiuj žmonės pradeda daryti kažką. Ir ypač muzikantai. Tai tas laikas, kai reikia groti, ieškoti, užsikariauti auditoriją. Bet mes negalime to daryti, mes sėdim tiesiog. <...> Savo vaikams linkiu vieno dalyko – kad jie būtų laimingi.

Man nesvarbu, ką jie veikia. Su abejais vaikais turiu draugišką ryšį. Ir šiaip esu linkęs draugiškai su visais bendrauti. <...> Manau, kad jiems esu autoritetas. Aš tai jaučiu.“